Meilė mane verčia tobulėti
Gal… negalima sakyti meilė. Tai verčiau galima pavadinti susižavėjimu, tačiau jei į tai per daug nekreiptumėm dėmesio: meilė mane tikrai verčia keistis! Prieš kelerius metus aš buvau įsimylėjusi į savo klasioką. Naa… Buvau tai pasakiusi vienam savo vyresniam draugui, ir jis suabejojo, ar tai yra meilė – aceit meilė mano amžiuje (~13-14m.) tėra stiprus susižavėjimas. Gal. Kartą aš visa susikūprinusi, apsipylusi ašaromis atėjau į klasės vakarėlį ir keikiau visą pasaulį, o jis atėjo, apkabino mane per pečius ir sakė tikrai kažką gražaus, deja, nepamenu. Po to karto aš nepradėjau skaityti poezijos ar bėgioti rytais, tačiau dėl jo nusidažiau savo plaukus sruogelėmis, nors iki tol buvau sau tvirtai pasižadėjusi jokio makiažo, plaukų ar kitokių dažų. Kitas kartas buvo labai kvailas. Kiekvieną kartą gėdingai nuneriu galvą tai prisimindama. Spėju tai galima pavadinti meile internetu. FUI FUI FUI. Žmonės! Susitikinėkit su žmonėmis iš interneto, o ne įsimylėkit juos, nes tada jums ims drebėti kinkos: “O jei aš jam nepatiksiu? O jei aš apsikvailinsiu??” and so on. Man taip ir nutiko, ir nebuvo itin saldu. Kaip penkiolikmetei man užteko nuotraukų, video keitinėjimosi, kad įsimylėčiau žmogų. Ir štai, jo dėka ėmiau domėtis kinu ir šiaip, kultūra. Iš naujo pažiūrėjau į muziką. iki tol klausiausi pačių banaliausių atlikėjų, o jo dėka mano siela pabudo ir pareikalavo kažko neįprasto, kad ją praturtintų. Vien dėl to aš jam esu be galo dėkinga.