Socialiniai tinklai: ne tik naujos galimybės, bet ir pavojai
| | |

Socialiniai tinklai: ne tik naujos galimybės, bet ir pavojai

Vis labiau populiarėjantys socialiniai tinklai padeda susisiekti su draugais, palaikyti ryšius. Tačiau tiek patys vartotojai, tiek psichologai pastebi, kad kartu jie keičia žmonių santykius ir bendravimo įpročius. Neseniai vykusios konferencijos LOGIN metu socialinių tyrimų bendrovė „Macroscope” atliko tyrimą – apklausė 261 konferencijos dalyvį. Tyrimo išvadose rašoma, jog 15,5 proc. tyrimo respondentų yra iki 19 m. amžiaus asmenys. Didžiausia (70,1 proc.) respondentų dalis yra 20–29 m. asmenys, kurių didesnė dalis (41,4 proc.) – iki 25 m. 10,3 proc. tyrimo dalyvių yra 30–39 m., o likę 4 proc. – vyresni. Paaiškėjo, jog socialiniais tinklais nesinaudoja tik kas dešimtas, o 85 proc. besinaudojančių prie socialinių tinklų jungiasi kasdien. Kiek daugiau nei penktadalis (21,2 proc.) ten praleidžia 3 ar daugiau valandų per dieną. Tyrimo dalyviai buvo paprašyti prisiminti savo savijautą tomis akimirkomis, kai dėl tam tikrų, nuo jų nepriklausančių priežasčių, negali prisijungti prie savo socialinių tinklų. 5 proc. tikino besijaučiantys gerai arba labai gerai, daugumos (73 proc.) respondentų savijautai šis faktorius įtakos neturi, tačiau 22 proc. apklaustųjų nurodė, kad tokiomis aplinkybėmis jaučiasi blogai arba labai blogai.

Socialiniai tinklai šiandien neišgelbės, išsigelbėsit patys
| | |

Socialiniai tinklai šiandien neišgelbės, išsigelbėsit patys

Leiskite priminti, jog buvo laikai kai būti internete reiškė šį tą antgamtiško. Puslapiuose talpinamos svečių knygos stropiai pildomos vadovų ir įmonės darbuotojų “atsiliepimais”, o apklausos apie naujus produktus dažnai tesulaukdavo tik vieno, kito atsitiktinio lankytojo paspaudimo. Tačiau tai buvo geri laikai. Gaila vienintelio – niekas nekalbėjo apie jokią tiesioginę naudą. Visa ką žinojai buvo tai, jog įvaizdinės svetainės tikslas nėra pardavimų skatinimas. Kaip koks burtas skambėjo tas įvaizdis… Pasaulis sukasi taip, kad labai dažnai naudą mes randame ten kur jos nepamatė kiti. Inovuojame viską kas aplink, kuriame arba gyvename pavėjui ir už mus kuria kiti. Skaitmeninė erdvė tapo vienu greičiausiai evoliucionavusiu informacijos, medijos ir socializacijos tinklu. Merfio dėsniais paremta evoliucija išplėtė tinklo galimybes iki neribotų aukštumų. Kadaise skambūs e-komercijos ir e-rinkodaros terminai buvo puikiai įdarbinti, tačiau galiojimo laikas baigėsi, šaukiam web2.0! O čia ir prasideda pirmasis informacijos painumas. Ką slepia šuolis į 2.0 jei nė nebuvome supažindinti su 1.0 galimybėmis. Naujosios kartos internetas pakeitė vaizdą, tapo dinamiškas ir interaktyvus. Jei apibrėšime laiką, tai metas kuomet informacijos kurti nereikia – visi ją dubliuoja. (Taip, šis teiginys su ironijos prieskoniu).

Socialiniai tinklai Lietuvoje
| | |

Socialiniai tinklai Lietuvoje

Pasaulyje smarkiai išpopuliarėjus vadinamiesiems „socialiniams tinklams“, šis vajus tučtuojau susilaukė milžiniško pasisekimo ir Lietuvoje. Mūsų laikais jau retas internautas, ypač iš jaunimo, neturi One.lt anketos ar nesilanko Facebook.com. Ir visai suprantama, dėl ko — juk kiek aplinkinių ten dalinasi nuotraukomis, aptarinėja vieni kitų nutikimus ir šiaip didžiuojasi savo tuštybe. Tarp tokių tinklų lankytojų kažkodėl vyrauja nuomonė, jog didžioji dalis One.lt publikos — jaunimas, jog Facebook.com portalas daug tvarkingesnis ir patrauklesnis, o Linkedin.com — kone modernusis šių laikų CV. One.lt administracija vis paskelbia duomenis, girdi, jų mirksinčio ir blizgančio „portalo“ lankytojai — ir vyresnė publika, tačiau tautosakoje vis tiek susidaręs įspūdis, jog šis socialinis tinklas skirtas paaugliams. Ir neatrodo, kad toks įvaizdis greit pasikeistų — svetainėje kaip anksčiau, taip ir dabar klesti nuotraukų vertinimas („30y30“ ir pan.), beprasmis blevyzgojimas tarpusavyje („forumiukas LIŪDI“) ir įvairiausios apmokestintos paslaugos. Galima tik įsivaizduoti, kokiu reikia būti dvasiniu ekshibicionistu, jog sunkmečiu mokėtum pinigus tik už tai, kad save parodytum pasauliui. O kaip gi, buvę klasiokai ir galimi bičiuliai domisi! Tokioms linksmybėms tarsi atsvarą mėgina sukurti Frype.lt — atrodytų, funkcionalus ir tvarkingas pažinčių tinklas. Kas ten buvo, žino, kad navigacija ir valdymas ten, švelniai tariant, ne itin patogūs.

„Facebook“ karta
| | | |

„Facebook“ karta

Atrodytų, na, kur dar be krepšinio ta Erlicko apraudota Lietuva gali pirmauti?… Pasirodo gali – ir pirmauja! Bent jau informacinės visuomenės plėtros frontuose – tai tikrai. Mobilaus ryšio vartotojų skaičius, interneto sklaida ir ryšio kokybė, dalyvavimas socialiniuose tinkluose – tai tik kelios sritys, kur Lietuva ne tik, kad nesivelka Europos uodegoje, tačiau aršiai pirmauja. Sako, kad „Facebook“ prisiregistravo jau virš šešių šimtų tūkstančių vartotojų iš Lietuvos, o tai yra, ko gero, kas antras darbingo amžiaus pilietis. Taigi sparčiai kraustomės ne tik į Airiją, bet ir į virtualią erdvę. Tik… kas ten mūsų laukia? Praėjo tie laikai, kai interneto tyruose klajojo išimtinai tinklų administratoriai ir jų amžini priešai – mistiški „hakeriai“, o visi mes buvome nedrąsiai „windausų“ langus „klikinantys“ „useriai“… Dabar internetas – jokia prabanga, o juo naudotis – joks sugebėjimas. Tą daro kiekvienas vaikas. Štai čia ir atsiranda kontekstas kalbėti, kaip visuotinė žmonijos skaitmenizacija paveiks pačius žmones ir pakeis visuomenę. Kai dalykai tampa kasdienybe, jie nebekeičia pasaulio drastiškomis revoliucijomis, mes patys imame nepastebimai keistis. Tai vadinasi evoliucija. Sukūrę ir savo poreikiams pritaikę kompiuterius, mes patys imame prie jų taikytis. Sukūrę skaičiavimo mašinėlę, mes netekome sugebėjimo skaičiuoti mintinai. Sukūrę animacinius filmukus, nustojome vaikams sekti pasakas. Sukūrę internetą – vis mažiau liečiame realybę.

|

Dramblio užpakalis, ne Bonos skrynia

Skrynelės, spintutės, stalai, kėdutės, skrynios. Ir dramblio užpakalis. Devyniolika su puse milijono biudžetinių litų baldeliams ir niekučiams. Tačiau pusiaukelėje sustoti neketinama. Reikia dar. Nes už tiek tepavyko apstatyti mažesnę pusę Valdovų rūmų menių. Rūmų, kuriuos dailės istorikai ką tik pavadino pačia prasčiausia pastarųjų metų pastato rekonstrukcija, kultūrinio avantiūrizmo ir istorinio mąstymo nebuvimo pavyzdžiu. Taurus žilas ponas su kolega prie kavos puodelio aptaria kažin kokius pirkimo-pardavimo reikalus. Tas ponas – Romualdas Budrys, labai autoritetingas muziejininkas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius, atsakingas už Valdovų rūmų apstatymą išskirtiniais baldais ir niekučiais. Jis su kolegomis ir pripirko to visko už 19 mln. litų. Dėl dramblio užpakalio, už kurį sumokėta keletas dešimčių tūkstančių eurų, LNK „Paskutinė instancija” pasirengusi patykoti R.Budrį prie kavinės ir gerai pakamantinėti. Gobeleno, vaizduojančio tą užpakalį, kaina neskelbiama, tačiau turėjo būti sumokėta apie 200 000 eurų. „Ką jūs kalbat? Tai – retenybė”, – stebisi mūsų nemokšiškumu muziejininkas profesionalas. Jis pasakoja, kad tas dramblio užpakalis yra dalis didelio gobeleno, o atskirta nuo galvos toji kūno dalis buvo todėl, kad jo ankstesniam šeimininkui trukdė praeiti pro duris. O mes jį įsigijom Valdovų rūmams.

|

Milijardinė Valdovų rūmų afera?

Legenda pasakoja, kad kartą medžiodamas girioje Kauno apylinkėse LDK didikas Kristupas Zigmantas Pacas, vėliau tapęs kancleriu, pamatęs elnią su tarp ragų švytinčiu kryžiumi. Pamanęs, kad tai Dievo ženklas, nusprendė Pažaislyje pastatyti vienuolyną. Ansamblį suprojektavo italų architektas Džiovanis Batista Fredianis. Tiek bažnyčia, tiek vienuolynas išpuoštas Lombardijos skulptūros meistrų lipdiniais ir florentiečio tapytojo Mykolo Arkangelo Palonio freskomis. Iš Italijos pakviesti, Lietuvoje iki tol nedirbę meistrai atnešė pačias naujausias dar nematytas meno madas. Ansamblio savitumą lemia unikalus architektūrinis sprendimas. Pirmą kartą Europoje panaudota įgaubta bažnyčios fasado plokštuma, gana retas šešiakampis planas, ašinė simetriška viso vienuolyno kompozicija. Stiuko lipdybos, tapybos ir marmuro derinimas puošiant bažnyčią pavertė Pažaislį objektu, vertu ypatingo dėmesio kalbant ne tik apie Lietuvos, bet ir visos Europos baroką. Kiek LDK kancleris Pacas paskyrė lėšų vienuolyno statyboms – nėra tiksliai žinoma. Legenda pasakoja, esą fundatorius, pamatęs sąskaitas, suplėšęs jas ir įmetęs į ugnį tetardamas: „Kas Dievui skirta, tik Dievui ir tebūnie žinoma.” Bet senoliai vis dar atsimena pasakojimus, kad Pažaislio vienuolyno ir bažnyčios statyba K. Z. Pacui kainavusi 8 mln. auksinų arba aštuonias statines aukso. Mūsų laikais – staybos kainuoja brangiau.

Žaisti ar mokyti?
| |

Žaisti ar mokyti?

Žaidžiama visą gyvenimą – nuo kūdikystės iki senatvės. Tačiau ypač žaidžia 2-6 metų vaikai. Šie vaikystės metai psichologų vadinami žaidimų metais. Deja, tai, kiek laiko ir dėmesio pastaruoju metu skiriama žaidimams, daugeliui pedagogų ir vaiko raidos psichologų kelią nerimą. Šiandien ypač žavimasi ugdomąja ir lavinamąja veikla. Lavinamosios užduotys, ugdomosios pratybos, pyplių anglų kalbos mokyklėlės ar panašūs suaugusiųjų „išradimai”, pavadinti „mokymusi žaidžiant”, iš tiesų yra mokymasis, o ne žaidimas! Tikrasis žaidimas prasideda tada, kai vaikas pasislepia nuo mūsų, suaugusiųjų, būna savo pasaulyje, pats kuria žaidimą. Žaisdamas mažiukas parodo, kaip jaučiasi, ką išgyvena, kaip supranta tai, kas vyksta šalia. O mokantis išorinis pasaulis ir jo taisyklės yra priimamos kaip neginčijama tiesa ir paverčiamos „savomis”. Čia slypi du pavojai – ikimokykliniame amžiuje mažyliui gali neužtekti patirties mokantis gautos informacijos suprasti. Antra, darželinuko asmenybė dar tik formuojasi, todėl mokantis gauta informacija gali pernelyg padaryti daug įtakos, tapti dirbtina asmenybės dalimi. Žaisdamas vaikas keičia pasaulį taip, kaip jam norisi. O mokydamasis keičiasi pats, prisitaiko. Trumpai tariant, rizikuojama prarasti vaiko tikrąjį „aš”. Pirmiausia žaisti vaikui labai malonu. Net sunkumai, iškilę žaidžiant, yra malonūs: vaikas juos įveikia ir tai teikia žaidimui žavesio. Antra vertus, žaidimas nesukelia įtampos. Be to, taip susipažįstama su pasauliu.

Kalbėkime su jais, bet ne jiems
| |

Kalbėkime su jais, bet ne jiems

Labai svarbi kliūtis santykiuose tarp paauglių ir suaugusiųjų yra bendravimo stoka. Paauglystėje, jeigu vaikystėje sukuriami palankūs santykiai, tokios problemos gali ir neiškilti. Iš dalies tai priklauso nuo mūsų sugebėjimo gerbti vaiką net ir tuomet, kai mes jam nepritariame. Kai nustojame galvoti apie tai, mes suvokiame stebuklą, kuris pasireiškia ugdant vaiko gebėjimą mąstyti. Niekieno nepadedamas vaikas dažnai nesąmoningai suvokia, patiria ir nagrinėja įspūdžius, jungia juos į sistemą ir po to veikia vadovaudamasis savo išvadomis. Jis turi savo protą! Labai dažnai mes nepagarbiai pasinaudojame tuo matydami nepaklusnumą ir maištavimą. mes ujame šiuos „nusižengimus” ir bandome vaikui padaryti įspūdį tuo, kaip mes mąstome. Norime „nukalti” vaiko charakterį, protą, asmenybę, lyg jis būtų molio gabalas, o mūsų veiksmai turėtų ji „suformuoti”. Čia vaikas įžvelgia tironiją. Beje, tai gryna tiesa. Tačiau tai nereiškia, kad negalime ir neturime daryti įtakos vaikui. Tai tik reiškia, kad mes negalime „jėga” jo įspausti į mūsų įsivaizduojamą kiautą. Kiekvienas vaikas pasižymi savo kūrybiškumu, kuris atskleidžia tai, ką jis gyvenime patiria ir su kuo susiduria. Kiekvienas vaikas savo asmenybę formuoja individualiai. Kadangi mūsų, tėvų, pareiga pastūmėti vaiką tinkama linkme, mes privalome gerai žinoti, ką ir kaip mes kreipiame. Daug ko galime išmokti stebėdami vaiko elgesį ir nustatydami tokio elgesio tikslus. Sužinosime daugiau, jei norėsime suvokti, apie ką jis mąsto.

Ar girdime ką sako mūsų vaikai?
| |

Ar girdime ką sako mūsų vaikai?

Viena istorija pasakoja, kad du labai geri draugai prarado savo ilgai puoselėtą draugystę dėl paprasčiausio apelsino. Kodėl? Ir vienas, ir kitas norėjo apelsino gulėjusio virtuvėje ir vienas kitam šaukdami, kad jam reikia apelsino, draugai galiausiai susipyko. Kad išsaugoti draugystę, jiems reikėjo labai paprasto dalyko – sugebėjimo kalbėtis ir girdėti. Tada jie būtų sužinoję, kad vienam draugui reikia apelsino sultims išspausti ir numalšinti troškulį, o kitam užtektų apelsino žievės, būtinos pyragui iškepti. Būna juokinga, kai kas nors sako, kad nemokame kalbėtis – liežuvį turime, kalbą mokame, kartais net kelias kalbas. Visgi, dažnai mūsų tarpasmeniniai santykiai su aplinkiniais nukenčia būtent dėl nesugebėjimo tinkamai bendrauti bei nesugebėjimo/nenoro išklausyti kitą, išgirstant tiksliai tai, ką jis nori pasakyti, o ne ką norime girdėti. Tai galima pasakyti ir apie tėvų bendravimą su vaikais. Ar girdime tai, ką sako vaikai? Pokalbiai su vaikais neretai nuvertinami, jiems vis trūksta laiko arba jie apsiriboja klausimais „Kaip sekėsi mokykloje?“, „Kokius pažymius gavai?“. Norint atsakingai ugdyti vaiką, būtina mokytis tinkamai su juo kalbėtis, taip ugdant ir paties vaiko bendravimo kultūrą. Viena istorija pasakoja, kad du labai geri draugai prarado savo ilgai puoselėtą draugystę dėl paprasčiausio apelsino. Kodėl? Ir vienas, ir kitas norėjo apelsino gulėjusio virtuvėje ir vienas kitam šaukdami, kad jam reikia apelsino, draugai galiausiai susipyko.

Ar dar mokame kalbėtis su savo vaikais?
| |

Ar dar mokame kalbėtis su savo vaikais?

Didžiausios problemos, ištinkančios dabartines šeimas, yra nesusišnekėjimas, nesupratimas ir pernelyg menkas bendravimas su vaiku. Nesistengiant suprasti artimų žmonių, ypač vaiko, ir neieškant tinkamiausių būdų jam auklėti, prieinama net iki griežtų fizinių bausmių. Apie smurto šeimose problemą ir jos sprendimą – interviu su „Paramos vaikams centro“ psichologė Žydre Arlauskaite. Mūsų visuomenėje egzistuoja tarsi dvi teorijos: „už 1 muštą 10 nemuštų duoda“ ir „diržu proto neįkrėsi“. Kuris pasakymas labiau atitinka šiandienos situaciją šeimose? Negalima vienareikšmiškai teigti, kad labiau paplitusi viena ar kita nuostata – kad vaiką reikia mušti arba nemušti. Žinoma, yra žmonių, kurie naudoja smurtą. Tačiau fizinės bausmės nereiškia, kad tėvai mano, jog tai teisingiausias būdas auklėti atžalas. Tiesiog kartais jie neranda kito būdo pakeisti netinkamą vaiko elgesį, nepaisant to, kad jį myli. Kaip psichologijai vertina vaikų mušimą šeimoje? Pirma, fizinės bausmės yra neleistinas ir nepriimtinas veiksmas – nė vienas neturi teisės smurtauti prieš kitą žmogų. Kad galima būtų konstatuoti šį faktą, nereikia būti psichologu. Antra, žmonėms naudojant smurtą, pavyzdžiui, gatvės muštynėse, pasiekiama tai, kad kitas žmogus pažeminamas, sužeidžiamas, netgi sudorojamas. Labai abejoju, ar tėvai, naudodami smurtą, siekia savo vaikus sudoroti – greičiau jie tai daro dėl to, kad nemato kito kelio spręsti problemą.