Tautiškumas ir krikščionybė
Keistas tas dabartinis laikas. Vieni teisia prezidentą, kiti keikia jo teisėjus; vieni veržiasi į ES, kiti balsuoja prieš; vieni kaltinami suplėkusiu konservatyvumu, kiti – ištvirkusiu liberalumu; vieni didžiuojasi nauju greitkeliu ar savivaldybės dangoraižiu, kiti aprauda paskutinę šilagėlių augimvietę; vieniems ąžuolų giraitė yra vieta statybos atliekoms išpilti, kitiems – griausmasvaidžio šventykla; vieniems kryžius – laisvės, atpirkimo ir meilės ženklas, kitiems – vergiškos ir fanatiškos mirties medis. Įdomiausia, kad ypač retai savieji įsitikinimai, prieraišumai, kaltinimai, ar nusiteikimai grindžiami aiškiais argumentais. Paprastai svarbiausias savosios tiesos „įrodymas” – tai pasakymai „aš tuo įsitikinęs”, „tai man akivaizdu”, „tikiu, kad…”. Gerai tai ar blogai? Ar įmanoma išlikti objektyviam net tada, kai pats esi kažkuo tvirtai įsitikinęs, kai tiesiog tiki? …Kokiais žodžiais, įvaizdžiais, palyginimais ar pavyzdžiais liudyti tikėjimą? Bepigu nupasakoti ar nupiešti saulę, kai žiūri į ją iš žemės; tačiau kokiais žodžiais ją apibūdintų esantysis viduje? Įmanoma nufotografuoti kalnus ir pakankamai aiškiai tai, ką matei, papasakoti, kuomet stebi juos pro lėktuvo iliuminatorių; tačiau ar tų vaizdų įtaigumas gali prilygti įspūdžiams keliautojo, esančio kalnuose, žygiuojančio tarpeklyje arba kopiančio viršukalnėn?