|

Tautiškumas ir krikščionybė

Keistas tas dabartinis laikas. Vieni teisia prezidentą, kiti keikia jo teisėjus; vieni veržiasi į ES, kiti balsuoja prieš; vieni kaltinami suplėkusiu konservatyvumu, kiti – ištvirkusiu liberalumu; vieni didžiuojasi nauju greitkeliu ar savivaldybės dangoraižiu, kiti aprauda paskutinę šilagėlių augimvietę; vieniems ąžuolų giraitė yra vieta statybos atliekoms išpilti, kitiems – griausmasvaidžio šventykla; vieniems kryžius – laisvės, atpirkimo ir meilės ženklas, kitiems – vergiškos ir fanatiškos mirties medis. Įdomiausia, kad ypač retai savieji įsitikinimai, prieraišumai, kaltinimai, ar nusiteikimai grindžiami aiškiais argumentais. Paprastai svarbiausias savosios tiesos „įrodymas” – tai pasakymai „aš tuo įsitikinęs”, „tai man akivaizdu”, „tikiu, kad…”. Gerai tai ar blogai? Ar įmanoma išlikti objektyviam net tada, kai pats esi kažkuo tvirtai įsitikinęs, kai tiesiog tiki? …Kokiais žodžiais, įvaizdžiais, palyginimais ar pavyzdžiais liudyti tikėjimą? Bepigu nupasakoti ar nupiešti saulę, kai žiūri į ją iš žemės; tačiau kokiais žodžiais ją apibūdintų esantysis viduje? Įmanoma nufotografuoti kalnus ir pakankamai aiškiai tai, ką matei, papasakoti, kuomet stebi juos pro lėktuvo iliuminatorių; tačiau ar tų vaizdų įtaigumas gali prilygti įspūdžiams keliautojo, esančio kalnuose, žygiuojančio tarpeklyje arba kopiančio viršukalnėn?

Gyvenimo džiaugsmo šaltiniai
| |

Gyvenimo džiaugsmo šaltiniai

Psichologijos mokslas nuolatos stengiasi atsakyti į esminius žmogiškosios egzistencijos klausimus: kokia yra gyvenimo prasmė? Kas yra laimingas gyvenimas ir kaip jį pasiekti? Į šiuos klausimus atsakymą bando surasti ir kiekvienas šios žemės gyventojas. Visi ieško savo individualios gyvenimo laimės. Tai daroma visais įmanomais būdais, iš šalies žiūrint – kartais net sunkiai suvokiamais, tačiau visi siekia bendro galutinio tikslo – laimingo, prasmingo, džiaugsmingo, turiningo gyvenimo. Paklausinėjus skirtingų žmonių nuomonės apie laimingo gyvenimo receptą, iš pradžių greičiausiai gautume platų spektrą skirtingų atsakymų. Tačiau nei kiek neabejoju, kad juos visus būtų galima sugrupuoti į kelias tas pačias kategorijas: šeima, karjera, sveikata, finansai. Viskas labai priklauso nuo to, kokiame gyvenimo periode šis klausimas žmogui yra užduodamas. Kiekviename gyvenimo etape laimingais mus padaryti gali skirtingi dalykai. Sunkiai sergančiam ligoniui laimė greičiausiai asocijuosis su sveikata, turinčiam finansinių sunkumų – su pinigais, o vienišam žmogui daugiausiai laimės suteiks gyvenimo partneris. Atrodo, kad ką tik būsiu išvardinęs pačias rimčiausias žmonijos problemas. Juk vieni iš geriausiai parduodamų vaistų pasaulyje – įvairūs antidepresantai, porų skyrybų procentas milžiniškas, o finansinių problemų turi absoliuti dauguma pasaulio piliečių. Greičiausiai viena iš pagrindinių to priežasčių – gyvenimo džiaugsmo šaltinio ieškojimas išoriniuose veiksniuose.

Gyvenimo džiaugsmas
| |

Gyvenimo džiaugsmas

Visi mes turime ką nors, ko neturi kiti. Mus lydi laimė ir kančia. Tačiau, kad ir kaip viskas atrodytų blogai, reikia gyventi toliau ir džiaugtis tuo, ką turime tuo metu. Kiekvienas žmogus savaip supranta džiaugsmą. Vienam džiaugsmas – klausyti muzikos, kitam – vaikščioti gamtoje, o trečiam – apsipirkti. Tokių pavyzdžių galime rasti begales. Yra žmonių, kurie dėl susidariusių aplinkybių negali džiaugtis tuo, kuo gali džiaugtis kitas, bet jie vis tiek atranda jėgų savyje džiaugtis bet kokia jų gyvenimo smulkmena: pražydusiais obels žiedais, rudenio lapais, šiltu lietumi, jūros ošimu. Dažnai girdime aplinkinius skundžiantis, kad jų gyvenimas niekam tikęs, kad jie nebeturi dėl ko gyventi. Tačiau, ar jie pagalvoja, kad gali būti blogiau? Ar jie įvertina tai, ką turi šią sunkią jų gyvenimo minutę? Taip, drąsiai galime teigti, kad yra žmonių optimistų kurie džiaugiasi, kad ir kaip jiem nesisektų. Jie džiaugiasi tuo, kad turi galimybę gyventi, justi, patirti. Visi, kurie nesidžiaugia esama padėtimi, turi lygiuotis į tuos, kurie džiaugiasi dabartimi. Kas nutiktų, jeigu visi vaikščiotų nuleidę galvas, galvodami, kad nebėra kuo džiaugtis? Turbūt pasaulis nebetektų savo spalvų, jis taptų niūrus, kaip senas televizorius, kuris dabar mažai kam reikalingas. Tačiau tas pats senas, nespalvotas televizorius, gali suteikti kažkam džiaugsmą, prisiminimų džiaugsmą, kurio niekas negali atimti. Niekas nedraudžia ieškoti laimės, tačiau ar mums to reikia?

Velykiniai margučiai
| |

Velykiniai margučiai

Margučių menas – labai įdomi taikomosios dailės šaka, glaudžiai susijusi su kulto apeigomis. Margutis krikščionių siejamas su Velykų ir kitomis pavasario šventėmis – Sekminėmis ir Jurginėmis. Apskritai kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Margučiais ne tik puošiamas švenčių stalas, jie buvo dovanojami svečiams ir artimiesiems, ypač vaikams. Margučiais buvo keičiamasi, jie buvo daužomi, ritinėjami. Margučiu kiaušinis vadinamas dėl to, kad jis yra išrašomas įvairiais raštais, tie raštai padaromi įvairiais būdais. Kai kiaušinis tėra nudažytas tik viena kuria nors spalva, tai jis paprastai ir vadinamas dažytiniu. Yra paprasta marginimo technika – batika, naudojama ir šiais laikais ir seniau Aukštaitijoje – Joniškio, Kupiškio, Rokiškio, Panevėžio rajonuose. Čia didelių įgūdžių nereikia. Kiaušinis apdėliojamas svogūnų lukštais, pataisų varpomis, žemuogių, rūtų, bruknių lapeliais, blunkančios medžiagos skiautelėmis, karpinėliais, linais ir panašiai, suvyniojamas į marlę, apsukamas siūlais ir verdamas dažuose. Išėmus ir atvyniojus, ant margučių lieka įvairūs raštai, jis atrodo lyg marmurinis. Lietuvoje žinomi du tradiciniai kiaušinių marginimo būdai: viena spalva nudažyto kiaušinio išskutinėjimas ir kiaušinio išrašymas karštu vašku. Vašku kiaušinius dažniausiai išrašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.

Laikas koreguoja Velykų papročius
| |

Laikas koreguoja Velykų papročius

“Užsitęsusią žiemą keičiantis pavasaris neištirpins dvasios įšalo, jei neišgirsite Prisikėlimo varpų”, – kalba kardinolas Audrys Juozas Bačkis, sveikindamas Lietuvą šv.Velykų proga. “Švęsdami gamtos pabudimą, budinkime ir savo dvasią”, – ragina baltiškų tradicijų puoselėtojai. Velykos yra šventė, kurioje stebėtinai tiksliai susilieja baltiškieji ir krikščioniškieji liaudies papročiai ir ritualai. Bet šiandien, vartojimo, informacijos lavinos ir skubėjimo eroje, tikroji jų prasmė grimzta užmarštin. “Velykos labai dažnai vadinamos pavasario švente, jos suvokiamos kaip margučių marginimo pramoga, bet akcentuoti tik pramogą būtų pernelyg siauras Velykų supratimas”, – kalba Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios kunigas Artūras Kazlauskas. “Deja, net mūsų verslininkai, kurie, kaip kasmet, prigamino daugybę velykinių sveikinimų, juos išpuošė vis labo tik kiaušiniais, viščiukais ir zuikučiais. Atvirukų su tikruoju šv.Velykų simboliu – labai reta. Galbūt todėl daugybė žmonių, užuot pirkę sveikinimo atviruką su margais kiaušiniais, verčiau užrašo žodžius ant švaraus popieriaus lapo”, – pastebi kunigas. “Iš tiesų Velykos yra pati didžiausia krikščionių šventė. Be Velykų apskritai nėra krikščionybės. Visa 2000 metų istorija, suformavusi ir mūsiškę Europos kultūrą, būtų nulis, neegzistuojanti idėja, jei nebūtų Velykų”, – sako A.Kazlauskas.

Velykos – sena kaip pasaulis šventė
| |

Velykos – sena kaip pasaulis šventė

Velykų šventėje senovės lietuvių tradicijos susilieja su krikščioniškomis. Pagonys per Velykas lankydavo mirusius artimuosius ir atlikdavo gamtos garbinimo apeigas, o krikščionys ikivelykinę savaitę atkuria Kristaus kančios istoriją. Krikščioniškoji Velykų kilmė – tai izraelitų minimas išsilaisvinimas iš Egipto vergovės, švenčiamas pirmojo pavasario mėnesio pagal Mėnulio kalendorių 15-21 dienomis. Velykos – pirmasis sekmadienis, prasidėjus mėnulio pilnačiai. Dėl to ši šventė yra kilnojamoji, bet visuomet tarp kovo 21-osios ir balandžio 26-osios. Krikščionių Velykų apeigos visuomet prasideda Verbų diena, praėjus septynioms gavėnios savaitėms. Didžiąją savaitę po Verbų sekmadienio Bažnyčia prisimena Kristaus kančios istoriją. Ketvirtadienį, minint paskutinę Kristaus vakarienę su mokiniais, šventų mišių metu nutilę vargonai ir varpeliai tylės ligi Velykų ryto. Šįryt, Didįjį šeštadienį, tikintieji eina į bažnyčią velykinės ugnies ir švęsto vandens. Iki šiol yra išlikusi tradicija vienam šeimos nariui iki vėlaus vakaro budėti bažnyčioje. Paprotys marginti kiaušinius siekia pirmykštės bendruomenės laikus: senovės Indijos filosofijoje margutis – tai Visatos gyvybės pradžia, Egipte kiaušinis tapatinamas su derliaus gausa. Artimųjų Rytų šalyse kiaušinius margindavo prieš naujuosius metus. Lietuvoje apie kiaušinių marginimą žinome nuo 13-ojo amžiaus: jų aptikta Šventaragio slėnyje, netoli Pilies kalno. Kiaušiniai buvo akmeniniai ir moliniai.

Gėris – šviesa, o šviesos esminis elementas – išmintis.
| |

Gėris – šviesa, o šviesos esminis elementas – išmintis.

Jėzaus prisikėlimas simbolizuoja šviesos jėgų pergalę prieš tamsos jėgas. Ši pergalė parodė kelią, kuriuo turi eiti žmogus, norintis nugalėti mirtį ir laimėti amžinąjį gyvenimą. Jėzaus pergalė nesunaikino tamsos jėgų. Ši kova vyko ir vyksta nuolatos. Visiška šviesos jėgų pergalė negali pasibaigti vieno žmogaus pergale, nes ši pergalė galima tik visų žmonių pastangomis ir kiekviename. Ji labiau matoma išorėje, bet pagrindinė šios kovos buveinė yra žymiai mažiau matoma, nes ji yra pačiame žmoguje. Daug teisuolių nugalėjo tamsą, bet nei vienas nesunaikino blogio. Tai reiškia, kad jie pasiekė nušvitimo būseną ir parodė žmonijai pavyzdį kaip tai padaryti. Kiekvienas turi padaryti tai pats. Už jį niekas kitas to nepadarys. Nelaukime, o imkime pavyzdį iš žmonijos šviesuolių ir kilkime į kovą su tamsiosiomis jėgomis. Tą suvokę taip pat suvoksite, kad jūs ir niekas kitas esate atsakingi už dabartinę savo vidinės ir išorinės erdvės tvarką. Kaip negalite įveikti tamsos, taip negalite nugalėti savo skausmo kūno. Ir negalite todėl, kad tokios pastangos sukelia vidinį konfliktą, vadinasi, dar daugiau skausmo. Bijome dar daugiau skausmo ir kančios, todėl nesiryžtame priešintis tamsai. Prisitaikome. Taip – saugiau. Tuo pačiu tikimės, kad kas nors kitas išvaduos iš blogio ne tik save, bet ir mus. Šiuo metu, kada valstybėje klesti neteisingumas, mes tikimės, kad mus išgelbės kas nors kitas, nes mes nenorime sunkumų ir kančios.

Didžiausia pavasario šventė – Velykos
| |

Didžiausia pavasario šventė – Velykos

Jaučiame jau vis šiltesnio vėjelio dvelksmą, saulė vis dažniau išlenda pro debesis, pamažu bunda ir visa gamta… Tuoj pradės žaliuoti žolė, skleistis pumpurai, o mes švęsime didžiausią pavasario šventę – Velykas. Kad ši šviesi ir džiugi šventė nebūtų praleista tik prie gausiai nukrauto stalo ar televizoriaus, derėtų prisimintim, galbūt, jau kiek primirštą jos kilmę bei šventimo tradicijas. Šiandien Šv. Velykos yra krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų. Tai yra bene svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kai su dideliu džiaugsmu švenčiama galutinė Dievo sūnaus pergalė prieš mirtį. Tačiau prieš krikščionybę, mūsų protėviai Velykas švęsdavo kaip gamtos prisikėlimo šventę, o vėliau šventė buvo sutapatinta su Kristaus prisikėlimu. Manoma, jog Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės”, nes ankščiau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, mirusiųjų vėlės keliasi iš žemės, kartu su bundančia gamta ir grįžta atgal tik po pirmojo perkūno. Dar Velykų pavadinimas kartais yra kildinamas ir iš baltarusiško šventės pavadinimo Velikyj dienj (Didžioji diena). Sunku pasakyti, kuris variantas yra teisingiausias, o gal tai ir nėra taip svarbu. Svarbiausia šią šventę sutikti linksmai ir švęsti turiningai. Po iškilmingų Šv. Velykų mišių ir šventinių pusryčių, nederėtų prarasti pakilios nuotaikos. Juk šventė tik prasidėjo, o Velykos švenčiamos net dvi dienas!

Pavasario virsmas. Velykos
| |

Pavasario virsmas. Velykos

Nuo senovės lietuviai pavasarį šventė Gamtos ir visa kas gyva atbudimo, prisikėlimo šventę. Velykos yra šio Didžiojo Prisikėlimo sukilninimas ir pakėlimas į žmogaus dvasios lygmenį, kai šventės smaigalys nukreiptas ne į atbundančią Gamtą, o į žmogaus sielos prabudimą ir prisikėlimą. Lietuviškuose Velykų švenčių papročiuose į vieną neatskiriamą kultūrinį darinį yra persipynę, suaugę senieji pavasarinio virsmo ir krikščioniškųjų Velykų šventės papročiai, kurie vieni kitus papildo, atskleisdami šios didžios šventės – Velykų – plotį bei gelmes. Velykų šventės prasideda Verbų sekmadieniu. Kartu su bundančiu pavasariu šį sekmadienį atgyja visa Lietuva. Keliais ir takeliais traukia žmonių būreliai su verbomis rankose į bažnyčią. Be žolynų Verbų sekmadienį į bažnyčią eiti nederėjo. Vaikams sakydavo, kad jeigu kas nors į bažnyčią Verbų sekmadienį ateina be verbos, tam velnias į rankas įbruka savo uodegą. Įvairiose Lietuvos vietovėse verbos šiek tiek skyrėsi. Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Kėdainių apylinkėse tai – kadagio šakelė. Žemaičiai prie kadagio dar pridėdavo alyvos, tujos ar beržo šakelę. Vidurio, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verbų pagrindas buvo išsprogusios žilvičio, karklo ar gluosnio šakelės. Gervėtiškiai ir Rokiškėnai į verbą dėdavo ir ąžuolo šakelę su sausais lapais. Merginos verbas dar papuošdavo popierinėmis ar gyvomis gėlėmis. Su verba susiję daug senų papročių. Ankstų sekmadienio rytą būdavo skubama nuplakti lovoje tebemiegančius.

Velykos. Simbolika ir reikšmė
| |

Velykos. Simbolika ir reikšmė

Velykos – gamtos atbudimo, pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventė. Senovės lietuviams tai buvo didžioji pavasario šventė, kuri dabar atitinka krikščionių Velykų laiką. Ji kilnojama – švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės”. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto – kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda su atgimstančia gamta, pasitraukia po pirmojo Perkūno. Įdomios, labai įvairios Velykų bažnytinės apeigos, kurios prasideda didžiosios savaitės viduryje. Sudedamoji dalis – Didysis pasninkas (nuo didžiojo trečiadienio iki Velykų). Žinomos didžiojo trečiadienio silkių išvarymo apeigos. Jos primena, kad seniau per šį pasninką net silkes būdavo draudžiama valgyti. Didįjį ketvirtadienį nutyla (užsigavi) net bažnyčių vargonai. Tai tęsiasi iki šeštadienio. Bažnyčioje skambinama tik tarškučiais. Tą dieną sargyboje prie Kristaus karsto budi jaunimas. Didįjį šeštadienį pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo ir šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų sukuriamas šventas laužas. Jo ugnis pašventinama. Žmonės (dažniausiai jaunimas) pasiima laužo ugnelės ir nešasi namo, kad ja įžiebtų savo namų židinio ugnį.