| | |

Kaip psichologiniu požiūriu vertintina išpažintis?

Išpažintis psichologijoje nėra plačiai analizuojama, nors kai kurie autoriai diskutuoja apie jos psichologinį poveikį žmogui, jos panašumus ir skirtumus su psichoterapija. Pabrėžiu, kad tai – tik diskusija apie psichologinį poveikį, nes juk išpažinties centras yra žmogaus santykis su Dievu, o ne jo psichologinio komforto ar diskomforto jausmai. Pasirengimas išpažinčiai yra labai svarbi jos dalis. Tai procesas, kurio metu žmogus naujai pažvelgia į savo gyvenimą, tarsi pasveria kasdienius veiksmus ir žodžius, padarytus ir pasakytus apgalvotai ar impulsyviai. Peržvelgdamas tuos įvykius, jis sulygina juos su savo vertybėmis, moralinėmis normomis. Pasirengimas išpažinčiai yra labai svarbi jos dalis. Tai procesas, kurio metu žmogus naujai pažvelgia į savo gyvenimą, tarsi pasveria kasdienius veiksmus ir žodžius, padarytus ir pasakytus apgalvotai ar impulsyviai. Peržvelgdamas tuos įvykius, jis sulygina juos su savo vertybėmis, moralinėmis normomis. Norom ar nenorom jis pastebi, kad yra didelis skirtumas tarp to, kuo norėtų būti ir kaip yra iš tiesų. Tai skausmingas psichologinis procesas, leidžiantis geriau įsisąmoninti savo moralines normas bei vertybes, taikyti jas gyvenimo kasdienybėje. Rengiantis išpažinčiai, kaltės jausmas, nuodėmės išgyvenimas gali būti labai slegiantys. Išpažinčiai besirengiantis žmogus gali sąmoningai ar nesąmoningai jų vengti. Šie stiprūs kaltės jausmai gali tapti pretekstu atidėti išpažintį, vengti jos.

| | |

Kun. Aušvydas Belickas. Kodėl „neveikia“ išpažintis?

Atgaila daugeliui yra tik išpažintis. O tai yra tik viena iš penkių Susitaikinimo sakramento dalių, kurios visos yra labai svarbios. Dar vysk. Paltaroko Katalikų Bažnyčios Katekizme parašyta: kad atgaila būtų gera, reikia nuodėmes atsiminti, jas apgailėti, pasiryžti nekartoti, atlikti išpažintį, atsilyginti ir taisytis. Jei tinkamai neišpildoma kuri nors dalis, vadinasi, atgaila nėra gera. Kartais pokalbyje žmogų paklausiu, kokį sakramentą priima eidamas išpažinties. Dažnai sutrinka. Atsakymas būna – „išpažintį”. Tokio sakramento nėra. Yra Atgailos arba Susitaikinimo sakramentas. Klausiu: kokios yra dalys? Ir ne kiekvienas žino, kaip atsakyti. Žmonės dažnai nežino visų Atgailos sakramento dalių ir pamini tik vieną dalį – ketvirtą – išpažintį. Žinoma, mes galime suponuoti, kad jis išpildo ir kitas dalis – formaliai prisimena savo nuodėmes ir t.t., tačiau dažniausiai ir prisiminti nėra ko – nuodėmių sąrašas seniai sudarytas ir visąlaik kartojasi. Tariamai pasirengta priimti Atgailos sakramentą jau labai seniai, dabar viskas tik aklai kartojama. Taip būna ir žmonės tai daro vedami to „apeiginio” tikėjimo, kurio net tikėjimu nepavadinčiau. Tuomet nenuostabu, kad nėra nei vidinių, nei elgesio pokyčių. Iš esmės Susitaikinimo sakramentas nieko nekeičia – nes aiškiai yra užbrėžta riba, kurios Dievas negali peržengti, ir žmogus Jo neįsileidžia į dvasios gelmes. Ta riba – tai žmogaus širdis. Ten žmogus Dievo neįsileidžia visiškai.

| | |

Atgailos ir susitaikinimo sakramentas

Visais savo etapais ir lygmenimis Sinodas didelį dėmesį skyrė sakramentiniam ženklui, žyminčiam ir sykiu įgyvendinančiam atgailą ir susitaikinimą. Žinoma, šis sakramentas neapima visko, kas nusakoma atsivertimo ir susitaikinimo sąvokomis. Iš tiesų Bažnyčia nuo pat savo pradžios pripažįsta ir brangina daug įvairių atgailos formų: liturginio ar paraliturginio pobūdžio, pradedant nuo gailesčio akto per Mišias bei permaldavimo apeigų ir baigiant piligriminėmis kelionėmis, arba asketinio pobūdžio, tokių kaip, pavyzdžiui, pasninkas. Tačiau tarp visų šių aktų nė vieno nėra reikšmingesnio, dieviškai veiksmingesnio, iškilesnio ir sykiu kaip apeigos prieinamesnio už Atgailos sakramentą. Pasirengimo laikotarpiu, vėliau daugelio posėdžių metu, taip pat darbo grupėse ir baigiamosiose Propositiones Sinodas susidurdavo su dažnai kartojama ir įvairiu tonu bei turiniu reiškiama ištarme: Atgailos sakramentas išgyvena krizę. Sinodas į tai atsižvelgė. Jis rekomendavo imtis nuodugnios katechezės ir sykiu ne mažiau nuodugniai teologiškai, istoriškai, psichologiškai, sociologiškai ir teisiškai ištirti atgailą apskritai ir Atgailos sakramentą konkrečiai. Visa tai, Sinodo manymu, turėjo atskleisti krizės priežastis ir parodyti kelią į pozityvų sprendimą žmonijos gerovės labui. Sykiu Sinodas aiškiai patvirtino tai, ką Bažnyčios tikėjimas sako apie šį sakramentą, Kristaus atperkamojo kraujo galia suteikiantį visiems krikščionims ir visai tikinčiųjų bendruomenei atleidimo tikrumą.

| | |

Susitaikymo sakramentas

Išpažintis, atgailos sakramentas, vadinamas ir susitaikymo sakramentu. Bažnyčia tuo būdu nori pabrėžti VIENIJIMĄSI, ryšį tarp žmogaus ir Dievo, užmezgamą per šį sakramentą. Juk atgailos tikslas – labiau pamilti Dievą ir visiškai jam save pavesti. Daugelis mūsų dažnai atliekame išpažintį, todėl kyla įpročio, rutinos, formalizmo pavojus. Išpažinties negalime laikyti vienu iš dvasinių pratimų. Tai yra sakramentas, paties Kristaus duotas ženklas, per kurį Dievas tikrai paliečia žmogų. Šis sakramentas yra paties Jėzaus parodytas kelias pas Tėvą. Dažnai trūksta gilesnio susitaikymo sakramento supratimo. Daugiausia dėmesio skiriama šiam sakramentui ruošiant Pirmajai Komunijai, tačiau 10 metų vaikas negali suvokti viso slėpinio, vykstančio per šias apeigas. Daugelis visą gyvenimą taip ir pasilieka šiame etape. Tuo tarpu susitaikymas, kaip ir visos kitos tikėjimo tiesos turi būti nuolat peržiūrimas kiekvienu nauju žmogaus vystymosi etapu: vaikystėje, brendimo laiku, jaunystėje, suaugus. Kitaip išaugęs iš vaiko amžiaus paprasčiausiai jo atsisakys arba atlikinės infantiliškai. Kiekviena nauja situacija, naujos pareigos, sunkumai, pagundos, nuodėmės pareikalauja naujai pažvelgti į šį sakramentą. Žmogus turi iš naujo atrasti jo prasmę ir vertę – taip jis taps pagalba ir sustiprinimu. Kas yra susitaikymo sakramentas? Reikia suvokti pavojų į šį sakramentą žvelgti vien formaliai ir teisiškai.

| | |

Klausimai ruošiantis išpažinčiai

Prieš einant išpažinties pirmiausia kiekvienam derėtų visų pirma pasvarstyti apie šiuos dalykus: a) Ar Atgailos sakramento ateinu nuoširdžiai trokšdamas apsiva­lyti, atsiversti ir atnaujinti gyvenimą, sustiprinti bendrystę su Dievu? O gal šio Sakramento vengiu ir jį priimu kaip sunkią naštą? b) Gal buvau pamiršęs ar per ankstesnes išpažintis tyčia nutylė­jau kokias nors sunkias nuodėmes? c) Ar atlikau paskirtą atgailą? Ar atlyginau padarytas skriaudas? Ar stengiausi įvykdyti tai, ką pasiryžau, kad pataisyčiau gyvenimą pagal Evangelijos nurodymus? Paskui Dievo žodžio šviesoje kiekvienas patikrina savo gyvenimą. Tam galima naudoti šiuos klausimus. Viešpats sako: Mylėsi savo Viešpatį Dievą visa savo širdimi. 1. Ar kreipiu savo širdį į Dievą taip, kad laikyčiausi jo įsakymų ir jį mylėčiau labiau už viską, kaip vaikas myli savo gimdytojus? O gal esu per daug susirūpinęs žemiškais dalykais? Ar savo veiksmuose vadovaujuosi gerais ketinimais? 2. Ar tvirtai tikiu Dievu, kuris mums kalbėjo per savo Sūnų Jėzų Kristų? Ar ištikimai laikausi Bažnyčios mokymo? Ar rūpinuosi krikščionišku mokslu, klausy­damas Dievo žodžio, dalyvaudamas katekizmo aiškini­muose, saugodamasis tikėjimui kenksmingų dalykų? Ar visada ir be baimės išpažinau tikėjimą Dievu ir Baž­nyčia? Ar privačiame ir viešame gyvenime elgiausi kaip dera krikščioniui? 3. Ar rytą ir vakarą meldžiausi? Ar mano malda buvo tikras proto ir širdies pokalbis su Dievu? Gal ji tik išorinė apeiga?

| | |

Pasiruošimas išpažinčiai. Šventojo Rašto ištraukos.

Bažnyčia rekomenduoja Sutaikinimo sakramento priėmimui pasirengti Dievo žodžio šviesoje, nes Psalmių knygoje sakoma: „Tavo žodis – žibintas man kojoms ir šviesa mano takui” (Ps 119, 105). Šventasis Raštas mums pasako ne tik kas nedera krikščioniui, bet ir koks jis turi būti. Matydami, kaip neatitinkame krikščionio gyvenimo kilnumo, galime aiškiau suprasti, kuo nusidėjome Viešpačiui. „Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės pikto, laikykitės gero. Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba. Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui. Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje. Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą. Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite. Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais. Sutarkite tarpusavyje. Nesiveržkite prie aukštų dalykų, bet pasitenkinkite kukliais. Nelaikykite savęs išmintingais. Niekam neatmokėkite piktu už pikta, rūpinkitės tuo, kas gera visų žmonių akyse. Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats. Verčiau jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį. Taip darydamas, tu krausi žarijas ant jo galvos. Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu”. (Laiškas Romiečiams 12, 9 – 21)

| | |

Meditacinis pasirengimas. Maldavimai atpažįstant savo nuodėmes

Atleisk mums, Viešpatie, kad tai, ką mėgstame ar nemėgstame, mūsų simpatijas ir antipatijas buvo svarbiau už mūsų pačių sąžinę; kad neieškojome giliausio savo būties Pagrindo, bet pasilikdavome paviršiuje; kad neieškojome Tavo vedimo mūsų gyvenime, kad įžeidėme Tavo šventąją valią; kartais net nesistengėme atrasti vidinę tylą, kurioje tik ir gali būti išgirstas Tavo balsas; kad skleidėme ne taiką ir džiaugsmą, bet nerimą ir nepasitenkinimą. Kyrie eleison! Atleisk mums, Viešpatie, kad kartais labai lengvai apleisdavome maldą ir nuolaidžiaudavome sau, kai tai nebuvo būtina, kad retai stengdavome nurimti Tavo akivaizdoje; atleisk mums, Viešpatie, už laiką, kurį praleidome tinginiaudami, už išsiblaškymą, kurį su malonumu priimdavome, už dvasinį apsnūdimą ir už tuos kartus, kai ateidavome su Tavimi susitikti, būdami tik iš dalies pasiruošę. Kyrie eleison! Atleisk mums, Viešpatie, kad kartais būdavome pernelyg tingūs pakilti, pernelyg tingūs padėti, kad nenorėjome kantriai ir atlaidžiai priimti nepatogumų ir planų pasikeitimų; kad nemalonius planus ir uždavinius vis atidėdavome ateičiai ir kartais taip ilgai atidėliodavome, kad juos įgyvendinti jau būdavo nebeįmanoma; kad neretai mūsų pokalbis būdavo paviršutiniškas ir savo gyvenime neieškojome gelmės. Kyrie eleison! Atleisk mums, Viešpatie, už visas nevertas mintis, už kitų vertinimą ir teisimą, už neteisingą kritiką ir vidinį nepasitenkinimą; už geidulingas fantazijas, kurias patys paskatindavome.

| | |

Kaip atlikti normalią išpažintį?

Gavėnia, tai laikas, kai esame kviečiami nuodugniai atlikti asmeninę išpažintį. Tačiau mūsų susitaikinimas su Dievu yra procesas, kuris, kad ir kaip tai svarbu, neapsiriboja vien nuodėmių išpažinimu. Viešpaties malonė pasiekia mūsų širdis tik tada, kai sąmoningai ir su tikėjimu pereiname visus etapus. Nuo vaikystės iš katekizmo pamokų žinome apie penkias Sutaikinimo sakramento dalis, tačiau retai įsimąstome, kad tik padarę tuos penkis žingsnius, galime džiaugtis atleidimo vaisiais. Tai tartum penkių žingsnių programa, padedanti atnaujinti mūsų gyvenimą. Pirmas žingsnis: prisiminti nuodėmes. Tai pasirengimo etapas. Nuo jo priklausys, kaip seksis prie klausyklos: ar mikčiosime kaip vaikai, ar nekompleksuodami atversime nuodėmklausiui savo vidų. Ruoštis geriausia maldos metu, būti akistatoje su savimi, tam gali padėti tyla. Taip pat patartina pasinaudoti įvairiomis sąžinės apyskaitomis, peržvalgomis, ištyrimais, kurių pagrindas yra klausimai apie dažniausiai pasitaikančias mūsų klaidas. Tačiau jokie klausimynai neaprėpia žmogaus širdies, kurios gelmėje paslaptingai kalba Dievas. Jo artumą patirti padės Šventojo Rašto ištraukos, pasakojančios apie krikščionio gyvenimo kilnumą. Pasirengimas išpažinčiai yra reta (deja!), bet puiki proga pabūti akis į akį su savimi, peržvelgti į savo elgesį, įpročius, santykius su žmonėmis. Antras žingsnis: išpažinti nuodėmes. Ko gero, jis psichologiškai mums yra sunkiausias.

| |

Vidinio gydymo pamaldos su belgų misionieriais Kaune

Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje vyko vidinio gydymo pamaldos su svečiais iš Belgijos – Annette Oppitz ir Josephu Bastinu, turinčiais didelę patirtį vidinio gydymo tarnystėje, kuri jau 14 metų tęsiasi Lietuvoje bei Latvijoje. Viena šios šalies, turinčios 120 tarnaujančiųjų vidiniam išgydymui, misionierė latvė Liza atvyko drauge su belgais liudyti ir melstis užtarimo malda. Gausiai į vakarines pamaldas Jėzuitų bažnyčioje susirinkę tikintieji joms vadovavusio rektoriaus t. Ryčio Gurkšnio SJ per homiliją buvo paraginti įsimąstyti, į kokį Dievą kviečia tikėti Jėzus. „Jo žinia – tai galingas Dievo veikimas šių dienų pasaulyje. Turime mus mylintį, laiminantį ir globojantį Dievą”, – sakė t. R. Gurkšnys, drąsindamas tikėti, kad kiekvienas pakrikštytasis yra Jėzaus pateptas, tad gali būti Jo ir išgydytas iš savo sužeidimų. Daug kartu Eucharistiją šventusių žmonių vėliau pasiliko minėtose vidinio gydymo pamaldose. Jas pradėjęs J. Bastinas sakė, kad Jėzus, atėjęs išgelbėti žmogaus, visų pirma nori išgydyti jį iš nuodėmės. Ir išgydymo esmė – išgydyti dvasią pirmiau negu išvaduoti iš fizinių skausmų. Misionierius aptarė ypatingą Šventosios Dvasios dovaną – pažinimo žodžio charizmą, kuria apdovanota A. Oppitz, ir pakvietė tarti Viešpačiui tris „taip”: „taip” Dievo meilei, „taip” paprastam savo žmogiškosios situacijos priėmimui, „taip” tikėjimui, kad Dievas gali nukirsti viską, kas trukdo jam atsiverti.

|

Krikščionybė ir širdies revoliucija

Prieš daugiau nei du tūkstančius metų prasidėjo revoliucija, radikaliai pakeitusi istoriją ir daugelio žmonių mąstymą. Tai keisčiausia visų laikų revoliucija. Jos ištakose nebuvo ginkluotos minios, karinio heroizmo, net pergalės trimitai tylėjo. Tebuvo saujelė žvejų, muitininkų, valkatų – tikrai nepretenduojančių į visuomenės elitą, kurie sekė paskui dailidės sūnų, kalbėjusį didingus, bet kartu bauginamus ir neįtikinamus dalykus. Pavyzdžiui, kad Jis yra Dievo sūnus, kad Dangaus Karalystė iškovojama ne kardu, bet tikėjimu, turime mylėti savo priešus, palaiminti kenčiantieji ir vargstantieji, turtus turime krautis širdyje, o ne kišenėse. Jau daug vėliau Jėzus pradėtas vaizduoti kaip švelnumo įsikūnijimas, per anksti gimęs humanistas, kurio nesuprato neišprususi ir pikta minia. Suprantu, kad paprasčiau jį priimti kaip moralės reformatorių, besipiktinantį vergove, raginanti neduoti „grąžos”, bet atsukti kitą skruostą, nesibodintį lankyti visuomenės atstumtųjų namus, gydantį ligonius. Toks Jėzaus paveikslėlis gražus tarsi Velykų margutis. Tačiau evangelistai, krikščionys kankiniai, šventieji griauna tokį patogų Dievo paveikslėlį. Jie kalba apie Dievą, kuris nesitenkina pasaulio papuošalo vaidmeniu, kuris visai nepanašus į raminantį psichoterapeuto balsą, kuris įsiveržia tarsi uraganas, apverčia aukštyn kojomis patogias vertybių hierarchijas ir tvirtina, jog visa tai, į ką laikomės įsikibę, mus žudo. Ir visą šią sumaištį Jis dar pavadina Gerąja Naujiena.