Month: vasario 2007

Rašytojos, tapytojos ir keliautojos Jurgos Ivanauskaitės šlovė, rodos, niekada nebuvo apakinusi. Ji visada išliko rami, truputį abejinga savo pačios populiarumui ir kaip koks Rytų išminčius vis mums primindavo, kad visos žmogaus viltys bei norai turi vienintelę prigimtį: jie pasmerkti žlugti… Todėl rašytoja visada stengėsi kuo intensyviau gyventi, kuo intensyviau būti čia ir dabar. O Jurgos “čia ir dabar” nuveikta tiek daug, kad tikrai nelengva išvardyti: apkeliauta didžioji dalis pasaulio, nutapyta gausybė paveikslų, parašyti novelių rinkiniai “Pakalnučių metai” ir “Kaip užsiauginti baimę”, septyni romanai – “Mėnulio vaikai”, “Pragaro sodai”, “Ragana ir lietus”, “Agnijos magija”, “Prarasta pažadėtoji žemė”, “Placebas”, “Sapnų nublokšti”, “Miegančių drugelių tvirtovė”, kelionių publicistikos knygos “Ištremtas Tibetas”, “Kelionė į Šambalą”, interviu rinkinys “Švelnūs tardymai” ir esė knyga “Kelionių alchemija”, o kur dar poezijos knygos, pasakos vaikams, pjesės. Rašytojos knygos verstos į latvių, estų, rusų, lenkų, vengrų, kroatų, prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas. Kelionės po Indiją, Nepalą, Tibetą įkvėpė Jurgą surengti keturias fotografijų, mandalų ir tapybos parodas. Dabar mūsų pokalbis vyko be apsimetinėjimų, kad lyg ir “nieko neatsitiko”, kad viskas bus gerai, kad tereikia iškęsti tik dar vieną kitą chemijos terapijos procedūrą. Jurgos liga sunki, bet… Žmogaus tikėjimas stebuklu yra nesunaikinamas. Kartais tai viskas, kas belieka, bet tai nėra jau taip mažai.

Ivanauskaitė Jurga, prozininkė, dramaturgė, eseistė. 1980 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, 1985 m. – grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tais pačiais metais pasirodė pirmasis novelių rinkinys “Pakalnučių metai”. Išleido šešis romanus, pasaką vaikams, kelionių trilogiją apie Himalajus, eseistikos ir publicistikos rinkinį. Jurgos Ivanauskaitės knygų yra išversta į anglų, latvių, lenkų, rusų, vokiečių ir kt. kalbas. 1994 m. Jurga Ivanauskaitė pirmą kartą išvyko į Indiją, kur Dharamsaloje studijavo Tibeto budizmą. 1998 m. buvo surengta piešinių paroda „108 Mandalos“, 1999 m. fotografijos paroda „Tibetas – kita realybė“.
Nuo 1988 m. – LRS narė.

Šeštadienį mirė prozininkė, eseistė, dramaturgė, dailininkė Jurga Ivanauskaitė. Apie tai pranešė jos artimieji. Pasak jų, J. Ivanauskaitė bus pašarvota Bernardinų bažnyčioje Vilniuje, laidojama antradienį Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje. Rašytoja mirė po ilgos kovos su viena sunkiausių vėžio formų. Nors prieš kelis mėnesius Lietuva džiaugėsi, kad populiariai rašytojai pavyko įveikti klastingą ligą, pastaruoju metu J. Ivanauskaitė vėl jautėsi prastai. „Gal ligai būdingi potvyniai ir atoslūgiai, bet man gydytojai nieko nežada ir jokių prognozių jau nėra“, – vienam iš laikraščių sausio mėn. sakė 45-erių J. Ivanauskaitė. Užuojautą dėl rašytojos mirties pareiškė prezidentas Valdas Adamkus ir užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Kaip sakė šalies vadovo atstovė spaudai Rita Grumadaitė, V. Adamkus pažymi, kad J. Ivanauskaitės mirtis yra didelė netektis ne tik meno bendruomenei, bet ir visai Lietuvai. “J.Ivanauskaitė buvo didelio talento žmogus ir nepaprastai talentinga asmenybė, kuri, deja, nespėjo išnaudoti visų savo kūrybinių galių. Tačiau ir gyvendama ligos paženklintą gyvenimą J.Ivanauskaitė liudijo, kad iki paskutinės akimirkos galima dirbti ir kurti”, – sakė V. Adamkaus atstovė spaudai.

1. Kokią Lietuvą norėtumėte matyti po šimto metų? Kokie visuomeninės raidos principai (ar įstatymai) galėtų padėti to pasiekti? Dabar, kai viskas aplink kinta žaibo greičiu ir kai laiko spiralė yra tarsi susispaudusi, 100 metų atrodo labai ilgas tarpas. Pasaulis pilnas grėsmių – pradedant terorizmu, baigiant paukščių gripu ir kitokiais apokaliptiniais judesiais, kuriais Žemė sakytum bando nusimesti žmonių giminę nuo savo iškankintos nugaros. Vis dėlto norėčiau tikėti, kad po 100 metų mūsų šalis vis dar egzistuos, vadinsis Lietuva, čia gyvens daugiau nei trys milijonai lietuvių, jie kalbės lietuviškai ir rašys senoviškomis raidėmis su “paukščiukais” ir “nosinėmis”. Ne visada viską lemia įstatymai. Svarbiausias turbūt yra mūsų pačių noras išlikti, troškimas ir valia gyventi, iš kartos į kartą perduodant tai, kas geriausia ir kas buvo mums patiems iš pačių istorinio laiko gelmių perduota. 2. Ar jaučiatės esąs Lietuvos bendruomenės narys? Ar galėtumėte su pasididžiavimu ištarti – “Aš esu lietuvis ir tuo labai didžiuojuosi” ir kodėl? Taip. Prieš kokią dešimtį metų keliaudama po Himalajus, paklausta iš kur aš, kažkodėl atsakydavau, kad iš Švedijos, ir pradėdavau skiesti niekus apie šalis prie Baltijos jūros. Žodžio Lithuania tuomet beveik niekas – nei rytiečiai, nei vakariečiai – nežinojo, vieni manė, kad tai mano vardas, kiti, kad religija, jaučiausi tarsi būčiau iš niekur ir dėl to man buvo gėda.

Visada buvau fanatiška darboholikė, nė dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų, kurioms įgyvendinti reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkių. Tačiau būtent 2006-aisiais aš nieko neveikiau ir ničniekonenuveikiau. Tik varčiausi įvairių ligoninių lovose ir buvau vartoma ant operacinių stalų net dviejose šalyse: Lietuvoje ir Švedijoje. Už mano gyvybę, už ilgesnę gyvenimo trukmę ir kiek įmanoma geresnę jo kokybę kovojo daugybė žmonių. Prieš juos žemai lenkiu galvą. Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas. Jei ką šiemet ir nuveikiau, tai išmokau elgtis su laiku. Kuo mažiau man jo lieka, tuo daugiau sugebu sutalpinti į kiekvieną valandą, minutę. Kartais atrodo, kad 2006-ieji man buvo tarsi dar vienas, magaryčių dovanotas gyvenimas, per kurį patyriau ir suvokiau daugiau nei per ligi tol įveiktą, išbaigtą ir užbaigtą 44-erių metų periodą. “Magaryčios” – žodis, ataidėjęs iš mano vaikystės, kai mudvi su senele slampinėdavom po Palangos turgų, o šnekios žemaičiuojančios moterėlės ant lygiai nusistovėjusių svarstyklių pridėdavo dar vieną obuolį, kelias braškes ar prie puslitrio agrastų, subertų įlaikraštinį piltuvėlį, švystelėdavo papildomą žiupsnį. Magaryčios įsirėžė net ir mano delne: prie netikėtai sutrumpėjusios Gyvenimo linijos staiga atsirado mažytė uodegėlė. Už jos dabar ir laikausi, kaip už voratinklio, kaip skęstantis – šiaudo.

Manau, kad susidūrus su budizmu ir visa Tibeto dvasine kultūra iš esmės pasikeitė ne tik mano rašymo samprata, bet ir savęs pačios, bei realybės suvokimas. Labai norėjau išvengti žodžio “susidūrimas” ir pavadinti viską kaip nors švelniau – “susilietimas” ar “susiliejimas”, bet visa tai, ką per pastaruosius 3-4 metus keliaudama ir gilindamasi į Rytus išgyvenau, turi ne vien tik palaimos bet ir katastrofos prieskonį. Viename senoviniame sakraliniame Indijos tekste yra pasakyta, kad Apokalipsė įvyks tuomet, kai iš tikrųjų susidurs Rytai ir Vakarai, t.y. jų dvasinės kultūros. Taigi, vieno pasaulio pabaiga manyje lyg ir įvyko, o ko vertas besitveriantis naujasis – dar sunku pasakyti. Vos tik pradėjus naujai į viską žvelgti man atrodė, kad yra kažkoks esminis skirtumas tarp grožinės literatūros, kaip tu sakai “išgalvojimo meno” ir “tikrovės atspindėjimo”. Žvelgiant iš budistinio taško, toji tikrovė, kurioje mes, neišmanantieji gyvename, irgi yra tik prasimanymas, iliuzija, sudrumsto proto ir kankinančių emocijų sukurta totali saviapgaulė. Pasaulis yra visai ne toks kaip mums atrodo. Bet, būtent žodžiai, sąvokos, kalba labiausiai sustiprina tos iliuzinės tikrovės galutinį įsitvirtinimą. Rašant “grožinė literatūrą” tas iliuzijos šydas dažniausiai tik dar labiau sutankinamas, kuriamas miražas miraže, apgaulė apgaulėje.

Nors klasės draugeliai Jurgos nekabino – juk buvo per daug paslaptinga, kad drįstų prieiti, – velnių priėdusi būsimoji rašytoja rado būdą paragauti pirmojo bučinio. Ir klaikiai juo nusivylė! „Su klase buvome Leningrade (Sankt Peterburge). Su drauge pasprukom nuo grupės ir užkliuvom už kažkokių prancūzų, o jie mus nusivedė į tuomet kultinį „Astorijos“ viešbutį. Pavaišino šampanu ir šokoladu, bet visai nesitikėjom, kad įvykiai gali turėti dar kokią nors tolesnę eigą. Prancūziški bučiniai mūsų irgi nesužavėjo. Sprukom iš to viešbučio klykdamos ir didžiai pasipiktinusios. Įdomu, kokį įspūdį palikome vyrukams iš Paryžiaus… Neseniai paskaitinėjau mokyklos laikų dienoraščius – ten nieko kito, išskyrus meilę, iš viso nėra. Vien dūsavimai, aikčiojimai, ašaros ir aimanavimai „pažiūrėjo-nepažiūrėjo į mane“. Tų meilės objektų tiek daug ir visi užšifruoti tokiomis gudriomis pravardėmis, kad dabar net sunku atsekti, kas yra kas“, – juokiasi Jurga. Nenuostabu, kad lietuvaitės moksleivės tąsyk sužavėjo prancūzus. Jurga, nors ir ribojama griežtos uniformos, mėgo ją puošti įmantriai nertomis apykaklėmis ir rankogaliais. Madų vaikydavosi ir po pamokų. „Nežinau, kas tas madas sugalvodavo, bet, pavyzdžiui, vieną vasarą „Čiurlionytėj“ buvo labai madingos ilgos gėlėtos suknelės. Visos klasės mergaitės tokias turėjo. Kitą vasarą tas pats nutiko su margais čigoniškais sijonais, po kuriais būtinai turėjo būti pasijonis su mezginėliais.“