|

Makaronų istorija

Daugelis mano, kad makaronų gimtinė yra Italija. Bet pasirodo, pirmuosius makaronus pagamino kinai, daug metų slėpdami jų receptą. Pasak legendos, makaronus iš Kinijos į Veneciją daugiau kaip prieš 700 metų atvežė garsus keliautojas Markas Polas. Tačiau kasinėjant Pompėjos griuvėsius, buvo rasta įranga gaminti legaminui , kurio formos panašios į kai kurias šių laikų makaronų rūšis. Vadinasi, jį gamino romėnai. Bet kas išrado šiuos darinius iš tešlos, šiandien jau turbūt nepavyks to galutinai išsiaiškinti. Matyt, viską nulėmė paprasčiausias atsitiktinumas – kažkas kurioje nors pasaulio vietoje paliko ant saulės tešlos gabaliuką, kurį vėliau supjaustė ir išvirė. Pasirodė, kad tai labai skanu. Verčiau nesukime per daug sau dėl to galvos ir pasidžiaukime gausybe makaronų iš tešlos gaminių variantų, kuriuos sugalvojo, išminkė, iškočiojo, įdarė, išbandė, ištobulino ir kuriuos dar sugalvos išradingi daugybės šalių virėjai. Taigi, kad ir kur būtų atsiradę makaronai, jie tapo populiariu maistu visame pasaulyje. Kai kalbame apie makaronus, dažnai pagalvojame apie Italiją. Italai yra didžiausi makaronų vertintojai ir gerbėjai. Paskaičiuota, kad Italijoje vienas žmogus per metus suvalgo 35–36 kg makaronų, o Šveicarijoje – 11–12 kg, Prancūzijoje – 9–10 kg, Vokietijoje – 5–6 kg.

|

Picos – varguolių ar turtuolių valgis?

Iš pradžių pica buvo varguolių valgis, gaminamas beveik iš nieko, tačiau jo užtekdavo visai šeimai. Vėliau Italijos miesto Neapolio, vadinamo picos tėvyne, virėjai ištobulino picą, o italų jūrininkai išplatino ją po įvairias šalis. Tikrasis picos triumfo žygis po pasaulį prasidėjo tik karalienei Margaritai išdrįsus paragauti kulinaro Rafaelio specialiai jai sukurto prastuomenės valgio. Po to daugelyje Italijos miestų picerijos tiesiog dygte dygo, o praeiviai buvo gundomi karštais kepinėliais. Kai kuriose Italijos picerijose užsukusiesiems išlenkti stiklą vyno būdavo pasiūlomas ir nemokamas picos gabalas. Ne paslaptis, kad nemokamas kąsnelis visuomet populiarina produktą ir pritraukia klientą. Vėliau atsirado gatvės prekeivių, nešiodavusių ant galvos apskritus indus, kurių dugne žaižaravo anglys, kad pica neatšaltų. Nors šiais laikais picos vežiojamos specialiuose krepšiuose, Vilniuje užsisakius, jos neretai atvežamos atšalusios. Taip ir norisi paklausti lietuviškų picerijų savininkų: ar neturite anglių, o gal nežinote gatvių pavadinimų? Galbūt picoms paplisti Lietuvoje padėjo Ritos Dapkutės picerija ir jos amerikietiškos picos. Pati R.Dapkutė su siaubu prisimena tuos laikus, kai negalėjo nė svajoti apie „Mozzarella“ sūrį, saldžiuosius pipirus ir kitus picai būtinus komponentus. Todėl pirmosios paprastų lietuvių skrandžius pasiekusios picos buvo „mūsiškos“ – iš lydytų sūrelių ir lietuviškos dešros.

|

Lašiša

Yra išlikusių XVI a. pasakojimų, kaip prastai apmokami tarnai bei darbininkai kovojo už tai, kad darbdaviai negalėtų jų maitinti lašiša dažniau nei triskart per savaitę. O šie mėgdavo pakišti savo pavaldiniams neskanių žuvų, kurias po neršto plūduriuodavo upėse leisgyves, todėl jas būdavo lengva pagauti, ir jos beveiki nieko nekainuodavo… Lašiša – stambi žuvis. Kartais ji užauga iki 1,5 m ilgio ir sveria daugiau kaip 40 kg, nors dažniausiai pasitaikančios – 40-110 cm ilgio ir 1,5-20 kg svorio. Lašišos gyvena jūrose, minta silkėmis, tobiais bei dugniniais vėžiagyviais. Jūrose gerai atsipenėjusios ir užaugusios, neršti jos plaukia į upes. Neršia vėlai rudenį, tuo metu lašišos visiškai nebesimaitina, labai suliesėja – jų mėsa tampa balsva ir praranda puikų savo skonį. Mūsų vandenyse lašišą galima meškerioti nuo birželio mėnesio, kai ši žuvis kyla upėmis neršti. Ji gaudoma iki spalio mėnesio. Lašiša paplitusi išilgai per visus Šiaurės Atlanto ir Šiaurės Ledjūrio dalies pakraščius. Šiaurėje jos gausu Baltijoje ir Šiaurės jūrose, pietvakariuose siekia Biskajos įlanką ir net Portugaliją. Jos taip pat aptinkama prie Šiaurės Amerikos pakraščių, kuriuos skalauja Atlanto vandenynas. Dideli lašišų kiekiai veisiami Anglijos bei Norvegijos žuvininkystės fermose, tačiau aptvaruose laikomos žuvys tampa riebios, be to, neatsparios įvairioms ligoms, dėl to gauna didelius kiekius antibiotikų. Taigi, kas gali sau leisti tokį malonumą, mieliau moka šiek tiek brangiau ir nusiperka iš Škotijos ar Kanados atvežtų laukinių lašišų. Aptvaruose auginamų lašišų mėsa yra raudona, nes jos maitinamos krevetėmis. Nuo to, kuo ši žuvis šeriama, priklauso jos spalva. Laukinių lašišų mėsa – balta, ji, beje, vertingesnė ir brangesnė.

|

Šafranas

Tačiau dėl ypatingos savo savybės – jis nudažo patiekalus nuostabia aukso spalva – šafranas buvo naudojamas ir kaip dažiklis: juo dažydavo kilmingųjų rūbus. Be to, šafranas buvo naudojamas ir kaip komponentas vaistams bei kvepalams gaminti. Ilgą laiką šafranas buvo auginamas tik Rytuose – Babilone, Persijoje, Kinijoje ir į Europą patekdavo tik su egzotiškais prieskoniais. Venecijoje, kuri viduramžiais buvo stambus prieskonių prekybos centras, 1374 metais buvo net įstaiga „Ufficio dello zafferano“, kontroliavusi į Veneciją įvežamo šafrano tikrumą. Mat ir senovėje netrūko apgavikų, vietoj aukso vertės šafrano pirkėjams įbrukdavusių smulkintų medetkos žiedlapių. Europoje šafraną pirmieji pradėjo auginti ispanai, vėliau – prancūzai. Dabar didžiausios jo plantacijos yra Ispanijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Turkijoje, Irane, Kinijoje, Madagaskare. Tačiau įvairiose šalyse užauginto šafrano skonis, spalva ir aromatas šiek tiek skiriasi. Tai priklauso nuo klimato ir dirvožemio. Šafranui reikia daug saulės, lengvos dirvos. Labiausiai vertinamas La Mančos apylinkėse (Ispanija) surinktas šafranas. Šis prieskonis – tai tikrojo kroko (Crocus sativus) žiedų purkos, kurios yra tokios lengvutės, kad, norint gauti kilogramą šafrano, rankomis reikia nuskinti 50–200 tūkstančių žiedų ir išskabyti jų purkeles. Tikrasis krokas – daugiametis augalas, užaugantis iki 20 centimetrų aukščio. Pavasarį jis iš gumbasvogūnio išleidžia lapus, o pražįsta tik rudenį.

Paukštiena
|

Paukštiena

Lietuvoje dažniausiai vartojama vištiena, o iškeptas kalakutas, antis ar žąsis simbolizuoja didelę šventę, primena gausius artimųjų susiėjimus. Paukštienos patiekalai – vieni populiariausių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, kultūrose. Daugelis mėgsta jos aromatą, švelnų skonį ir neapsunkinantį sotumo pojūtį. Pagal sveikos mitybos rekomendacijas, žmogui vidutiniškai reikėtų suvalgyti apie 140 g mėsos, tarp jos ir paukštienos. Kiekvienas Lietuvos gyventojas kasdien suvartoja apie 20 g paukštienos (Respublikinio mitybos centro duomenimis). Žmogaus organizmo funkcijų palaikymui reikalinga apie 40 įvairių maistinių medžiagų, tačiau nėra tokio vieno produkto, kurį vartojant patenkintume visų reikalingų medžiagų kiekį, todėl mūsų kasdienį racioną turi sudaryti įvairus maistas. Vištienoje yra daug baltymų (nuo 18 iki 21 proc.) – iki 10 proc. daugiau nei kiaulienoje – ir mažai riebalų (nuo 9 iki 18 proc.) – net iki 40 proc. mažiau negu kiaulienoje. Vištiena turi daugiau raumeninio audinio (baltymų), žmogaus organizmui būtinų nepakeičiamų amino rūgščių (valino, leucino, lizino, metionino, triptofano, fenilalanino, treonino), kurios skatina ląstelių atsinaujinimą. Amino rūgščių kiekiu vištiena prilygsta jautienai. Kalakutiena, kaip ir vištiena, yra mažai kaloringas produktas, kuriame yra gana didelis baltymų ir mažas riebalų kiekis. Valgant kalakutieną gaunama iki 30 proc. paros normos vit. B6, joje gausu cinko, geležies, fosforo ir magnio.

Kavos istorija
| |

Kavos istorija

Apie kavos plitimą iš rytų Afrikos per Europą iki pat Brazilijos sklando daug legendų, padavimų ir pasakojimų. Iš jų žinomiausias apie Kaldi, Abisinijos ožkų piemenį, kuris vieną dieną pastebėjo, kad jo ganomos ožkos žaidžia tarsi vaikai. Jis pamatė kaip jos nuo kažkokio pakalnės krūmo rupšnoja raudonas uogas. Kaldi irgi paragavo uogų ir greitai nenustygo vietoje kaip ir jo ožkos. Netoliese buvusio vienuolyno abatas, pamatęs šį neįprastą sujudimą, kelias uogas davė paragauti ir vienuoliams. Jie nesudėję bluosto meldėsi visą naktį. Kita istorija, pasakoja, kad kavos stimuliuojančias savybes atrado klajoklių gentys Etiopijoje. Ši legenda, ko gero, yra arčiausiai tiesos, kadangi kavos tėvynė laikoma būtent Etiopija. Iš pradžių buvo valgomos tik pačios uogos arba susmulkintos ir sumaišytos su gyvūnų riebalais, suvyniotos į rutuliukus ir naudojamos maisto gamybai. Vėliau uogos buvo naudojamos užpiltinėms gaminti. Kai prekiautojai kavą atvežė į Arabiją, pranašas Muhamedas gėrė vyną, pagamintą iš minkštosios kavos masės. 12 a. kava „persikėlė“ į kitą Raudonosios jūros krantą, nuo tada ir prasidėjo jos pergalingas žygis per visą pasaulį. Jemene pirmoji kava buvo kultivuojama terasiniuose soduose ir per Meką bei Mediną, kur kasmet plūsdavo islamo piligrimai. Stiprinantis rūgštaus skonio gėrimas plito po pasaulį. Kavos gėrimo populiarumas taip pat siejamas su moterų diskriminavimu.

Raudonoji arbata
| |

Raudonoji arbata

Raudonoji arbata, afrikiečių vadinama Roibos, – tai lapeliai ankštinės kultūros, augančios Pietų Afrikos Cedaro kalnuose. Ši raudonos spalvos arbata yra sodraus, salsvoko kvapo. Smulkių, panašių į adatėles lapelių arbata yra malonaus skonio, labai kvapni ir gerai malšina troškulį. Raudonoji arbata – natūralios spalvos. Joje nėra jokių priedų ar konservantų. Arbatoje nėra ir kofeino, nedaug tanino, tačiau gausu mineralinių medžiagų.. Gydomosios šios arbatos savybės dar nėra galutinai ištirtos. Tačiau žinoma, kad raudonoji arbata slopina alerginius dieglius, tad ypač rekomenduotina vaikams, žmonėms, sergantiems alerginėmis ligomis. Joje gausu kaldo, fluoro ir mangano. Tačiau labiausiai ši arbata vertinama dėl to, kad joje ypač gausu geležies. Be to, raudonojoje arbatoje esančios geležies neužblokuoja taninai. Kitaip tariant flavonoidai prisijungia ląsteles žeidžiančius laisvuosius radikalus.

Baltoji arbata
| |

Baltoji arbata

Baltosios arbatos pagaminama labai mažai (daugiausia jos gaminama Fudžiano provincijoje, Kinijoje). Nuskinami dar neišsiskleidę arbatos pumpurėliai. Jie vytinami natūraliai garuojant drėgmei, po to džiovinami. Susisukę pumpurėliai yra sidabrinio atspalvio (todėl kartais vadinami sidabriniais tipais – lapo viršūnėlėmis). Baltoji arbata yra labai šviesi ir švelni. Junšano vietovė ilgą laiką garsėjo arbatos sodais, ypač Tangų dinastijos valdymo metais. Arbata iš šių vietovių būdavo renkama kaip duoklė imperatoriams penkių dinastijų valdymo laikotarpiu (apie 1 000 metų). Norint gauti vieną kilogramą arbatžolių, reikia nuskinti 20 000 pumpurėlių. Indžen (sidabrinės adatėlės) turi labai tvirtus pumpurėlius, tiesius auksinius lapus. Nuskinti pumpurėliai yra padengti tankiu baltų plaukelių sluoksniu. Juose didžiausia eterinių aliejų koncentracija. Pumpurėliai – tai katechinų, flavonoidų, vitaminų “taupyklė”. Nuskinti pumpurėliai yra kaitinami iki 32 laipsnių temperatūros, kol netenka 70 procentų drėgmės, tada suvyniojami į popierių ir dvi dienas laikomi medinėse dėžėse. Po dviejų dienų pumpurėliai vėl kaitinami esant neaukštai temperatūrai ir laikomi dar vieną dieną. Paskutinį kartą pakaitinti ir susukti pumpurėliai sudedami į metalines dėžes, kuriose gali išbūti labai ilgai neprarasdami savo ypatingų skonio ir kvapo savybių. Antpilas yra gelsvos spalvos, puikaus ir labai subtilaus skonio ir aromato. Tai reta arbatos rūšis, todėl yra labai brangi. Ją ypač vertina arbatos gurmanai.

Juodoji arbata
| |

Juodoji arbata

Juodoji arbata yra fermentuojama. Jos gamyboje yra du svarbūs procesai. Pradžioje lapai yra išdėstomi ant pinučių ir laikomi šiltai. Po to jie veikiami labai karšto oro. Nuo karščio lapai pajuoduoja. Atvėsę arbatos lapeliai ruošiami pardavimui kaip atskiri džiovinti lapai arba daromi mišiniai.Iš juodosios arbatos ruošiamas stiprokas ir skanus gėrimas, prie kurio mes, europiečiai, jau esame įpratę. Juodoji arbata turi daugiau kofeino nei kinų ar žalioji arbata, tačiau joje yra daug mažiau kofeino negu kavoje. Pagrindinės arbatos yra skirstomos į porūšius, ypač juodoji arbata. Kiekvienam porūšiui yra reikalavimai bei standartai. Dažniausiai ant pakelio rašoma, kokia yra arbata: pirmasis lapelis ir pumpurėlis, žemesnis lapelis, smulkinta arbata, arbata, apdorota CTC būdu (šiuo būdu paruoštų arbatų nuoviras – labai stiprus ir greitai nusidažantis). Ceilono arbata. Gaminama Šri Lankoje ir auginama aukštai virš jūros lygio esančiose vietovėse. Iš šios arbatos gaminamas stiprus, auksinis gėrimas. Dažnai naudojama mišiniams, bet ją taip pat galima plikyti ir vieną, atskirai, ir gerti bet kuriuo paros metu.

Žalioji arbata
| |

Žalioji arbata

Japonų mokslininkai ilgus dešimtmečius dirbo tirdami žaliąją arbatą. Jau dabar yra įrodyta, kad žaliojoje arbatoje gausu vertingų medžiagų. Mokslininkams pavyko ištirti ir nustatyti net 550 cheminių elementų ar jų junginių, kurių dauguma tirpsta vandenyje. Pagrindiniai iš jų yra katechinai, reguliuojantys kraujospūdį, mažinantys vėžinių susirgimų tikimybę, normalizuojantys cholesterolio kiekį kraujyje, naikinantys bakterijas ir gripo virusus, šalinantys nemalonų burnos kvapą. Arbatos katechinai yra 20 kartų stipresnis antioksidantas nei vitaminas E, taigi žalioji arbata lėtina senėjimo procesą. Žaliojoje arbatoje esanti rūgimo medžiaga taninas užkerta kelią kariesą sukeliančioms bakterijoms. Emalį bakterijos pažeidžia išskirdamos tirpią substanciją, o taninas sunaikina bakterijas ir neleidžia vykti šiam procesui. Kasdien geriant žaliąją arbatą, suvartojama 200-400 mg tanino, ir šio kiekio pakanka kariesui sustabdyti. Žaliosios arbatos (kaip ir baltosios) gamyba skiriasi nuo kitų arbatos rūšių gamybos, nes netaikomas fermentacijos procesas, o geriausių rūšių gamyboje – ir vyniojimo. Rytą šviežiai nuskinti arbatos lapeliai nevytinami, o tuoj pat sandariai uždaromi vandens garų pripildytame inde, po to trumpam atšaldomi šaltame vandenyje ir pradedami džiovinti. Taip išsaugomos naudingos maistinės medžiagos – vitaminai, mineralinės medžiagos, teinai, taninai. Toks arbatos ruošimo būdas, kai lapeliai apdorojami garais, populiaresnis Japonijoje.