Ar mūsų istorijos vadovėliai ugdo europietį?
Jeigu kas mano, kad parašyti vidurinėms mokykloms vadovėlį lengva, labai apsirinka. Autorius privalo gerai išmanyti faktinę medžiagą (vadovėlyje negali likti dalykinių klaidų); turėti savo požiūrį į aprašomąjį laikotarpį, jo įvykius (vadovėlis – ne vien faktų suma, tuo labiau jų kratinys); sugebėti vaizdžiai ir paprastai sukurti mokinio psichologiją ir metodinius reikalavimus atitinkantį tekstą. Maždaug prieš 10 metų Švietimo ir mokslo ministerija nusprendė leisti vadovėlius rašyti patiems mokytojams. Deja, šis sprendimas nepasiteisino, nes išleistų vadovėlių autoriams pritrūko kompetencijos ir konceptualumo. Remigijaus Civinsko ir Kastyčio Antanaičio parengta “Lietuvos istorija 12 klasei” taip pat ne be priekaištų. Ir 2-ajame jos leidime (Vilnius, 2001) palikta daugybė dalykinių klaidų ir netikslumų. Galbūt pasirinkti nekompetentingi vadovėlio recenzentai? Bet juk Lietuvoje, pirmiausia Istorijos institute ir aukštųjų mokyklų Istorijos katedrose, nestinga kvalifikuotų istorikų. Šiame straipsnyje kalbėsiu ne apie dalykines vadovėlio klaidas, o apie jo konceptualumą. Savo samprotavimus paremsiu naujųjų laikų istorijos, kurią geriau išmanau, faktais.