NELENGVAI IR NESALDŽIAI
Pernykščio vyriškai lietuviško filmo “Lengvai ir saldžiai” sėkmę buvo lengva nuspėti: netradicinė leksika, spartus veiksmas, socialinis iššūkis elitui ir daug dūžtančio automobilių stiklo. Lietuviško moteriško filmo “Stiklo šalis” ateitį prognozuoti sunkiau: mažai veiksmo, daug tylėjimo ir kančios, daug permatomo stiklo, bet dūžta ne jis, o žmonių likimai. Nesaldus kinas, nors jame daug elitiškumo ženklų – stilingos kėdės, erdvus medinis namas, medžių alėja, net ir kalė su šunyčiais parvesta iš gatvės, bet atrodo kaip iš TV laidos “Mano bičiuliai”. Režisierė Janina Lapinskaitė visada mėgo stilingą kino laviravimą tarp surežisuotos situacijos ir dokumentalaus stebėjimo. Bet šį kartą rašytoja Vanda Juknaitė nuvedė ją į trapių potyrių šalį. Beveik kaip Žemaitė su G.Petkevičaite-Bite XX a. pradžioje, taip jiedvi ant XXI a. slenksčio stoja moterų pusėn. V.Juknaitė – ne šių metų Nobelio premijos laureatė E.Jelinek, mokanti siužetiškai vyro ir moters santykius įsprausti į kampą ir apnuoginti, bet ir ji ne iš kelmo spirta, ką tik gavusi Vyriausybės premiją, seniai ieškojusi kontaktų su kinu. G.Lukšas net 3 kartus startavo su scenarijumi pagal jos kūrybos motyvus, bet toliau derybų dėl pinigų (kas daugiau duos – Maskva ar Lietuva) įdomus sumanymas nepajudėjo. Buvo ir į “Stiklo šalį” daugiau pretendentų ir kitokių, kiečiau priveržtų scenarijų.