Obelų miltligė. Sukėlėjas – obelinė miltė (Podosphaera leucotricha (Ell. et Ev.) Salm.). Pažeidžia lapus, žiedynus, ūglius, rečiau obuolius.
Miltligės požymiai matomi jau žiemą arba anksti pavasarį. Pažeisti pumpurai būna ilgesni už sveikuosius, papurusiais žvyneliais, grublėtu matiniu paviršiumi. Jie sprogsta vėliau arba visai neišsprogsta.
Obelų citosporozė. Ligą sukelia sodinės citosporos (Cytospora spp.) genties grybai. Pažeidžia obelų, kriaušių, slyvų, kartais ir vyšnių kamienus bei šakas. Daugiausia nuo citosporozės nukenčia jaunos obelys, nors gali susirgti įvairaus amžiaus nusilpę, blogai augantys vaismedžiai. Jaunos obelaitės kartais nudžiūsta per vieną vasarą. Pažeistose vietose vaismedžių žievė darosi rausvai ruda, kiek įdubusi, vėliau dėmės kraštai sutrūkinėja. Pažeistos šakos nudžiūsta, o vėliau žūva ir visas vaismedis. Iš po apmirusios žievės iškyla tamsūs spuogeliai – grybo vaisiakūniai. Liga plinta per visą vegetaciją. Citosporoze vaismedžiai apsikrečia tik per sužalotą žievę, per šviežias žaizdas. Infekcijai palankiausi birželio – rugpjūčio mėnesiai, kai esti drėgni orai. Žievė labiausiai džiūsta rugsėjo mėnesį.
Susigundę garantuotu (ir nemažu!) pelnu, medelius ir vaiskrūmius pradėjo dauginti visi, kas turi nors menkiausią supratimą apie tai. Ypač gyvenantys stambesnio ir garsesnio medelyno pašonėje, kurio vardu, infrastruktūra ir viena kita paslauga galima pasinaudoti. Dauguma šių sodinamosios medžiagos tiekėjų yra orientuoti į mėgėjišką sodininkystę. Deja, mėgėjų sodinimo tempai kasmet mažėja ir toliau mažės. Kolektyviniai sodai neplečiami, naujos sodybos ne taip greitai kuriasi. Sodinukų reikia nebent žuvusiems ar pasenusiems vaismedžiams atsodinti. Be to, keičiasi ir pačių kolektyvinių sodų funkcijos: jie tampa labiau rekreacinio pobūdžio, kur didesnis dėmesys skiriamas aplinkai ir dekoratyvinei pusei. Vienas kitas vaismedis čia reikalingas dažniau papuošimui, o ne žiemos atsargoms kaupti.
Vienas iš verslinės sodininkystės intensyvinimo būdų yra optimalus sodo konstrukcijų pasirinkimas, atsižvelgiant į vaismedžių augumą, sodų priežiūros techniką bei sodininkavimo tradicijas. Prieš kelis dešimtmečius viename sodo hektare augdavo apie 100 vaismedžių, o šiuolaikinio sodo hektare gali augti net 4 000 obelų. Obelų sodų konstrukcijų raidą šalyje galima suskirstyti į 5 etapus. Pirmasis raidos etapas buvo praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje, kai Lietuvos sodai buvo aukštaūgiai, pasodinti 8×8 arba net 10×10 m atstumais (156 arba 100 vaismedžių viename hektare). Tokie sodai buvo ilgaamžiai, mažai genimi, jie dažniausiai atsinaujindavo natūraliai. Kad būtų geriau išnaudota žemė, tokių retų sodų tarpueiliuose buvo auginami javai, daržovės, o dažniausiai ganomi gyvuliai.
Obelinis žiedgraužis – pažeidžia obelų, rečiau kriaušių, pumpurus ir žiedus. Besimaitindami peržiemoję vabalai pumpuruose išgraužia 0,5–1,5 mm skersmens duobutes, kurios paruduoja. Žiedlapiams krentant, pažeisti žiedai nustoja vystytis, neišsiskleidžia, ruduoja ir džiūsta. Vėliau pažeistų žiedų šonuose matyti apvalios skylutės. Vabalai 3,5-6 mm ilgio, rudi, su ilgu straubleliu. Antsparnių užpakalinėje dalyje yra įstriža V formos šviesi juostelė. Lervos balsvai gelsvos su ruda galva, lėliukės gelsvos. Lervos ir lėliukės vystosi pažeistuose, neišsiskleidusiuose ir sudžiūvusiuose žieduose.
Amarai puola obelis, rečiau kitus vaismedžius. Žalieji obeliniai amarai dažniausiai čiulpia jaunų ūglių, skrotelių lapus, pumpurus, žiedpumpurius. Iščiulpti ūgliai išsikraipo, sutrinka jų augimas, lapai susiraukšlėja ir susisuka, dažnai tampa juosvi, nes ant lipnių amarų išskyrų įsiveisia juodligės grybai. Amarų patelės žalios, 1,5-2 mm ilgio, juodais sifonais. Pilkieji obeliniai amarai čiulpia skrotelių lapus, kurie raukšlėjasi, parausta, pakraščiai pastorėja, riečiasi į apačią. Sutrinka pažeistų skrotelių vaisių augimas, vaisiai būna maži, raukšlėti. Amarai išplinta, kai palankios sąlygos žiemoti (kai vidutinė oro temperatūra yra didesnė už daugiametę vidutinę). Kenkėjai labiau plinta jaunuose soduose ir medelynuose. Labai palankios sąlygos amarams plisti, kai vegetacijos metu vidutinė oro temperatūra būna aukštesnė už daugiametę vidutinę ir būna mažiau kritulių. Apsauga. Purkškite insekticidu, jei amarai apninka daugiau kaip 8 proc. ūglių.
Per pastaruosius septynerius aštuonerius metus Lietuvoje įveista apie 700 ha naujų intensyvių verslinių obelų sodų. Geruose versliniuose soduose jau senokai tarpueiliuose neauginami nei pašariniai, nei maistiniai augalai. Yra keletas žemaūgio sodo dirvos priežiūros būdų, kurie parenkami pagal medelių amžių, dirvos tipą ir technines sodininko galimybes.
Sertifikuojami sodo augalų dauginimo medelynai yra pagrindiniai sodinamosios medžiagos tiekėjai verslinei ir mėgėjiškai sodininkystei. Valstybės kontroliuojamuose medelynuose išauginama ir pateikiama į vietinę rinką ar eksportuojama apie 70 proc. visos šalyje išauginamos sodinamosios medžiagos. Sodinukų į Lietuvą importuojama mažai. Dažniausiai įvežama tik aukštos kokybės dauginamoji medžiaga, skirta šalies medelynų veiklai aprūpinti: veisliniams dauginimo augynams ir skiepūglių sodams įveisti. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos medelynai kokybiškai pasikeitė, jų dauginimo apimtys labai išaugo. Valstybės politika, teikiant paramą veisiantiems verslinius sodus ir uogynus, paskatino vienos iš prioritetinių Lietuvai žemės ūkio šakos plėtrą. Verslinių sodų ir uogynų savininkai vis aktyviau teikia projektus SAPARD lėšoms įsisavinti.
Aronija – vaisinis, vaistinis, medingas, techninis augalas. Pagal vitamino P kiekį aronijai nėra lygių. Augalai dekoratyvūs, kompaktiški; žydi baltais žiedais, sutelktais skėtiniuose žiedynuose. Žiedai prasiskleidžia praėjus pavasarinėms šalnoms; žydi gausiai ir ilgai – daugiau kaip dvi savaites. Vasarą krūmų lapai tamsiai žali, blizgantys, rudenį – ugniniai raudoni. Krūmus puošia ir stambios, beveik juodų uogų kekės. Aronijų krūmai puikiai atrodo ir pavieniui, ir grupėmis. Tinka gyvatvorėms, apsauginėms juostoms prie kelių, geležinkelių, gamybinėms teritorijoms apželdinti. Ypač graži aronija įskiepyta į paprastojo šermukšnio kamieną. Aronijos gerai vegetuoja užterštoje atmosferoje: gali augti dūmais ir įvairiomis dujomis teršiamoje vietovėje.
Uogoms nokstant, braškių kereliai beveik neauga. Nuėmus derlių, pradeda intensyviai augti nauji lapai, ūsai, šaknys, o vėliau ir nauji rageliai. Kereliai vešliai auga nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos. Po to augimas sulėtėja ir prasideda žiedinių pumpurų diferenciacija, kuri tęsiasi iki vegetacijos pabaigos ir kitą pavasarį. Purenti tarpueilius, naikinti – ravėti ar purkšti herbicidais – piktžoles, braškes saugoti nuo ligų ir kenkėjų, papildomai tręšti bei laistyti reikia pradėti tuoj po derliaus nuėmimo (liepos viduryje ir antroje mėnesio pusėje). Vėliau paskatinus augimą, lieka mažiau laiko žiedinių pumpurų diferenciacijai, ir kitų metų uogų derlius bus mažesnis.