Žmogaus teisės Lietuvoje – nerimą keliantis nuosmukis
2006 metais tenka konstatuoti, kad žmogaus teisių situacija nuo 2004 m. gegužės mėnesio, kai Lietuva tapo ES nare, blogėja. Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) užfiksavo šiurkščius tarptautinių žmogaus teisių standartų pažeidimus, ypatingai teisės į privataus gyvenimo gerbimą, teisės į dalyvavimą politiniame gyvenime, teisės į teisingą teismą srityse, nemažėja diskriminacijos atvejų, ypač romų tautybės žmonių atžvilgiu. Ypač daug nerimo kelia smurto prieš vaikus ir moteris mąstai, bei tai, kad prekybos žmonėmis srityje Lietuva išliko importo, eksporto šalimi ir seksualinio turizmo punktu.
Lietuvoje trūksta efektyvios žmogaus teisių politikos, kuri numatytų efektyvias priemones, užtikrinančias tarptautinių žmogaus teisių standartų laikymąsi. Politikai, valstybės tarnautojai, teisėsaugos pareigūnai ir visuomenė turi menką supratimą apie žmogaus teises, žmogaus teisių mokymas nėra tinkamai inkorporuotas į mokyklų ir universitetų programas. Lietuvoje nėra Europos žmogaus teisių teismo sprendimų bei tarptautinių žmogaus teisių sutarčių pagrindu įsteigtų komitetų rekomendacijų įgyvendinimo mechanizmų.
“Žmogaus teisės Lietuvoje nėra integruotos į politinius procesus, todėl nėra valstybinės žmogaus teisių politikos, nėra institucijos, kuri tokią politiką padėtų formuoti, todėl padėtis nuo įstojimo į ES blogėja. Tai ypač pasakytina apie teises į privataus gyvenimo gerbimą ir teisingą teismą, taip pat didėja netolerancija ir iš to išplaukianti tam tikrų pažeidžiamų asmenų grupių diskriminacija,” sakė ŽTSI direktorius Henrikas Mickevičius.
„Ypač neramina tai, kad aukščiausi valdžios atstovai visuomenės kritiką jų atžvilgiu vertino kaip antivalstybinę veiklą ir kreipėsi į specialiąsias tarnybas norėdami nuo jos apsiginti,“ pabrėžė ŽTSI Valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas. „Maža to, 2005-aisiais užfiksuoti bandymai užgniaužti nevyriausybinių organizacijų išsakomą kritiką.“
Darbo partija kreipėsi į specialiąsias tarnybas bei kitas institucijas prašydama ištirti, ar nevyriausybinės organizacijos, remiamos George‘o Soroso, nekelia grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, motyvuojant tuo, kad organizacijos, kurios nefinansuojamos iš valstybės biudžeto neturi teisės kritikuoti valdžios, sakė K. Čilinskas. Jo teigimu, tai akivaizdžiai parodo, kad kai kurie valdžios atstovai dar nesuvokia demokratijos esmės ir demokratinės visuomenės elgesio principų.
Beje, nuo šių metų Lietuva neturi nacionalinio žmogaus teisių plano. Pirmąjį nacionalinį Žmogaus teisių rėmimo ir apsaugos veiksmų planą Lietuva priėmė 2002 m., remdamasi 1993 m. Vienos Deklaracija ir veiksmų programa. 2005 metais, pasibaigus minėto plano įgyvendinimui, jis nebuvo atnaujintas. Lietuvoje nėra institucijos, kuri stebėtų valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų pastangas, užtikrinant žmogaus teises, vystytų dialogą tarp įvairių institucijų ir visuomenės, formuluotų pasiūlymus valdžios institucijoms.
„Žmogaus teisių politikos nebuvimas taip pat reiškia, kad Lietuvoje nėra efektyvios sistemos, kurios rėmuose būtų stebimi žmogaus teisių pažeidimai. Valstybė turi prisiimti daugiau atsakomybės užtikrinant adekvačią Lietuvos piliečių teisių ir laisvių apsaugą,“ mano H. Mickevičius.
Anot ŽTSI direktoriaus, stengdamasis užpildyti šią spragą, Institutas dirba keliomis kryptimis: atlieka žmogaus teisių padėties stebėtojo ir eksperto, kuris inicijuoja diskusijas bei tarpininkauja sprendžiant su žmogaus teisėmis susijusias problemas, vaidmenis. Taip pat rengia metines žmogaus teisių apžvalgas, temines ataskaitas ir analizes, viešus pareiškimus ir kitokio pobūdžio tekstus.
ŽTSI iki šiol yra vienintelė organizacija Lietuvoje, pateikianti metines žmogaus teisių padėties apžvalgas. Instituto tyrimų vadovės Astos Radvilaitės teigimu, ši – trečioji – apžvalga buvo paruošta remiantis su žmogaus teisėmis susijusių valstybės institucijų, nevyriausybinių bei tarptautinių žmogaus teisių organizacijų dokumentais, ŽTSI atliekamų tyrimų, žiniasklaidos monitoringo duomenimis, konsultacijomis su specialistais ir ekspertais.
