Žodžio laisvė ir nacionalinis saugumas

Ar iš tikrųjų naujieji nacionalinio saugumo reikalavimai yra nesuderinami su žodžio laisve?

Spaudos ir žodžio laisvė neretai yra suvaržoma valstybėse, kuriose vyksta karo veiksmai ar karo grėsmę patiriančiose valstybėse. Dėl šios priežasties po rugsėjo11-osios „al-Qaedos“ teroristinių išpuolių, po kurių Vakarų pasaulis suintensyvino karą sus terorizmu, buvo pradėtas kvestionuoti žiniasklaidos vaidmuo „laisvosiose“ visuomenėse.

Kai kurių Vakarų valstybių vyriausybės, suvaržydamos žiniasklaidos veikimo laisvę ir viešo kalbėjimo galimybes, nuo kritikos bando prisidengti nacionalinio saugumo argumentu. Kai kuriais atvejais žiniasklaida nesutikdavo paklusti bandymams riboti žodžio laisvę (puikus pavyzdys galėtų būti tai, kad laikraščiai įvairiose pasaulio šalyse visgi išspausdino musulmonus papiktinusias pranašo Mahometo karikatūras), kai kuriais atvejais ji nusilenkdavo šiems suvaržymams (štai kai kurie iš karikatūras išspausdinusių laikraščių vėliau atsiprašė už savo veiksmus). Vykstant tokiems reiškiniams, tuo pat metu žiniasklaidos priemonės sugebėjo ir toliau normaliai tęsti savo darbą – pavyzdžiui, jos atskleidė kankinimų Guantánamo ir Abu Ghraibo kalėjimuose atvejus. Tad kas gi iš tikrųjų atsitiko žodžio laisvei, vykstant karui su terorizmu?

Jeigu tai bandytume įvertinti, atsižvelgdami, kad daugumoje pasaulio valstybių laisva spauda yra laikoma siekiamybe (tokią išvadą leidžia daryti faktas, kad 160 iš 192 Jungtinių Tautų Organizacijos narių yra pasirašę Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą), tada iš tikrųjų galėtume tvirtinti, kad žodžio laisvė šiandien išgyvena sunkius laikus. Šią vasarą Pakistane teisininkai ir prodemokratiškai nusiteikę aktyvistai išėjo į gatves reikalaudami vyriausiojo šalies teisėjo grąžinimo į jo postą po to, kai šį teisėją generolas Pervezas Musharrafas pašalino iš pareigų. Protestuotojams pavyko pasiekti savo tikslą. Tačiau daugiau nei 30 žurnalistų, aprašinėjusių vėliau vykusias demonstracijas, kurių metu buvo protestuojama prieš P. Musharrafo siekį būti perrinktam dar vienai prezidentinei kadencijai, buvo sužeisti jėgą prieš protestuotojus panaudojusios policijos. Nors Kinijos konstitucija šalies piliečiams garantuoja „žodžio […] ir spaudos laisvę“, kovojant prieš „melagingas naujienas“ faktiškai šalyje buvo imtasi griežtų priemonių. Kitas pavyzdys – neseniai paminėtos pirmosios Rusijos žurnalistės Anos Politkovskajos, žymios Rusijos tiriamosios žurnalistikos atstovės, nužudymo metinės. Čia verta atkreipti dėmesį į iškalbingą faktą, kad A. Politkovskaja buvo jau aštuoniolikta šioje šalyje nužudyta žurnalistė po to, kai 2000-aisiais Rusijos prezidentu tapo Vladimiras Putinas.

Paryžiuje įsikūrusios lobistinės organizacijos „Reporteriai be sienų“ duomenimis, 2006-aisiais iš viso buvo nužudyta 113 žurnalistų (pusė jų – Irake). Šiais metais jau žuvo 86 žurnalistai, be to, buvo įkalinti 134 žurnalistai ir 64 „kibernetiniai nusikaltėliai“. Briuselyje įsikūrusi Tarptautinė žurnalistų federacija pateikia didesnį žurnalistų aukų skaičių: anot šios organizacijos, 2006-aisiais žuvo mažiausiai 155 žurnalistai. Kad ir kokia būtų tikroji žūčių statistika, 2006-ieji gali būti metai, kai žuvo daugiausia žiniasklaidos atstovų. 2006-ųjų gruodžio mėnesį Jungtinės Tautos pirmą kartą išleido pareiškimą, kuriame pasmerkė pasikėsinimus į žurnalistus ir paragino žudikus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Tačiau tai, kad išaugo žuvusių ir įkalintų žurnalistų skaičius, savaime nereiškia, kad visame pasaulyje vyksta žodžio laisvės nuosmukis. Dauguma Irake užmuštų reporterių (po 2003-ųjų invazijos į Iraką šioje šalyje iš viso žuvo daugiau nei 200 žurnalistų) buvo užsienio žiniasklaidos priemonėms dirbantys irakiečiai. Tad šie žurnalistai buvo nužudyti ne už tai, kad buvo žiniasklaidos atstovai, bet dėl to, kad Irako sukilėliai apskritai juos laikė „šnipais“. Kad pasaulyje išaugo užpuldinėjamų, nužudytų ar pagrobtų žurnalistų skaičius, bent iš dalies gali rodyti tai, kad jie tampa vis drąsesni.

Ir vis dėlto girdėti ir priešingų nuomonių. Konservatyvaus amerikiečių tyrimų centro „Freedom House“ ekspertų manymu, 2006-aisiais spaudos laisvė patyrė „užsitęsusi pasaulinį nuosmukį“. „Freedom House“ ypač atkreipė dėmesį į nerimą keliančias tendencijas Azijoje, buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje ir Lotynų Amerikoje. „Freedom House“ pabrėžia, kad prieš žiniasklaidos atstovus vykdomi išpuoliai yra ne tik pats savaime neigiamas reiškinys – kadangi šie išpuoliai vyksta kitų demokratinių institutų pažeidimų pavymui, tai leidžia numanyti, kad išpuoliai prieš žurnalistus rodo ateisiant dar blogesnių dalykų.

Interneto atėjimą į diktatūrų valdomas valstybes šių šalių piliečiai sutiko džiaugsmingai, kaip stebuklingą būdą „apeiti“ valdžios bandymus kontroliuoti žodžio laisvę. Su interneto pagalba disidentai tikėjosi laisvai skleisti savo idėjas ir palaikyti ryšį su išoriniu pasauliu, ir kurį laiką ši naujoji komunikacijos terpė atrodė santykinai atspari bandymams ją reguliuoti. Pavyzdžiui, apie Birmoje vykusius neramumus išorinis pasaulis daugiausia sužinojo informacijos, perduotos iš Rangūno interneto kavinių. Ši informacija buvo paskleista, kadangi buvo apeiti Birmą valdančios karinės chuntos bandymai blokuoti interneto ryšį.

Mokslinio tyrimų centro „OpenNet Initiative“ ekspertai, ištyrę interneto ryšio veikimą 40 šalių (neįskaitant Europos valstybių ir JAV) teigia, kad interneto cenzūra tampa vis labiau paplitusiu reiškiniu – prieš penkerius metus internetas buvo cenzūruojamas vos keliose pasaulio šalyse, o šiuo metu cenzūra taikoma jau 26 valstybėse. Kai kuriose iš jų – ypač Kinijoje, Irane, Sirijoje, Pakistane, Tunise – šiuo metu yra ištisai blokuojami tokie interneto puslapiai ir programos kaip „YouTube“, „Skype“ ir „Google Maps“.

Žinoma, tai, kad tokiose valstybėse varžoma žodžio laisvė, nėra stebinantis dalykas. Šioms valstybės retai kada tenka teisintis dėl savo veiksmų, ir vienintelis saitas, jungiantis jų vykdomą cenzūrą ir kovą su terorizmu yra tai, kad Vakarų šalys būtų mažiau linkusios kritikuoti šias nedemokratiškas šalis, tais atvejais, kai karo su terorizmu metu šios šalys supykintų savo sąjungininkus. Tačiau šios taisyklės negalioja Amerikai.

JAV Konstitucijoje (čia ypač verta atkreipti dėmesį į pirmąją Konstitucijos pataisą) tvirčiau nei bet kurioje kitoje šalyje yra deklaruojama žodžio laisvė. Tačiau „Century Foundation“, Niujorke įsikūrusio tyrimų centro, vyresnysis mokslinis bendradarbis Peteris Osnosas teigia, kad, nepaisant viso to, po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių George‘o W.Busho administracija siekė „įbauginti ir nubausti JAV žiniasklaidos priemones ar bent jau jas klaidinti ir manipuliuoti jomis“. Tai, pasak P. Osnoso, yra vienas iš didžiausių pirmosios JAV Konstitucijos pataisos pažeidimų, kurias jai teko patirti nuo tada, kai ji buvo priimta.

Pagal JAV teisės aktus, šalies vyriausybės dokumentai gali būti įslaptinami tik tuo atveju, jei įslaptinimu yra siekiama užtikrinti nacionalinį saugumą. Be jokios abejonės, tam tikrais laikotarpiais JAV prezidentai šią išlygą pritaikydavo nepagrįstai, tačiau G. W. Bushas šiuo požiūriu nuėjo toliau nei jo pirmtakai. JAV Informacijos apsaugos priežiūros biuro (šis biuras yra integrali JAV Nacionalinio archyvo dalis) duomenimis, iš dalies dėl 2003-aisiais valstybėje susidariusios padėties įslaptintų dokumentų skaičius padidėjo keturgubai – nuo 5,8 milijonų dokumentų Billo Clintono valdymo metais iki daugiau nei 20 milijonų 2006-aisiais. Harvardo profesorius Peteris Galisonas mano, kad „įslaptintas pasaulis iš tikrųjų netampa mažesnis – labai galimas daiktas, kad jis tampa dar didesnis nei neįslaptinta tikrovė“. Jei sutiktume su P. Galisono nuomone, tektų tarti, jog šiandien daugiau faktų yra laikoma paslaptyje, nei atskleidžiama.

G. W. Bushas visuomet turėjo polinkį į slaptumą. 2001-aisiais jis pasirašė įsakymą, kuriuo JAV prezidentui arba viceprezidentui buvo suteikta teisė užkirsti kelią dokumentų viešinimui. Pagal šį įsakymą dokumentai gali būti neviešinami neribotą laiką – anksčiau dokumentus „užlaikyti“ valstybinėje įstaigoje, jų neviešinant buvo leidžiama iki 12 metų.

Tačiau šiandien nacionaliniu saugumu prisidengiama daugeliu atvejų, kai reikia pateisinti tokį didelį įslaptintų dokumentų skaičiaus išaugimą. Siekdamas paaiškinti, kodėl 2003-aisiais pasirašė jau minėtą įsakymą, G. W. Bushas pabrėžė tai, jog yra būtina nustatyti „teisingą pusiausvyrą“ tarp nacionalinio saugumo ir valdžios atvirumo. „Mūsų tautos daroma pažanga priklauso nuo to, kaip laisvai joje sklinda informacija, – pripažino JAV prezidentas. – Nepaisant to, per visą mūsų šalies istoriją tam, kad nacionalinė gynyba būtų patikima, tam tikrą informaciją reikėjo laikyti paslaptyje siekiant apsaugoti mūsų piliečius, mūsų demokratines institucijas, mūsų Tėvynės saugumą ir mūsų ryšius su kitomis valstybėmis“.

Tačiau daugumos konstitucinės teisės ekspertų, Kongreso narių ir daugelio žurnalistų nuomone, JAV administracija šį balansą pernelyg iškreipė „tam tikros informacijos slaptumo link“. Kongresui keletą kartų nebuvo leista prieiti prie dokumentų, o tai bandžiusiems padaryti žurnalistams buvo grasinama baudžiamąja atsakomybe už „valstybės paslapčių atskleidimą“ (tokių kaip nepagrįsta G. W. Busho slaptų pasiklausymų programa). Be to, kai kurie žurnalistai buvo įkalinti už teismo negerbimą – juo žiniasklaidos atstovai buvo apkaltinti po to, kai atsisakė atskleisti savo informacijos šaltinius.

Didžiojoje Britanijoje žodžio laisvė taip pat patiria puolimą. Didžioji Britanija visada taikė daugiau žodžio laisvės apribojimų nei JAV, naudodamasi tokiais instrumentais kaip Oficialių paslapčių įstatymas, griežti šmeižto atvejus kontroliuojantys įstatymai ir panašiai. Šiuo metu reguliavimas yra dar griežtesnis. 2006–aisiais priimtame Terorizmo akte yra įtvirtinta, jog teiginius, šlovinančius teroristinių aktų rengimą, nepriklausomai nuo to, ar šie aktai buvo įvykdyti praeityje, ar jiems dar tik rengiamasi, yra nusikaltimas“. Remiantis šia akto nuostata, netgi tai, jog neseniai Parlamento aikštėje buvo pastatytas paminklas Nelsonui Mandelai, gali būti traktuojama kaip kriminalinis nusikaltimas, kadangi tam tikros Didžiosios Britanijos vyriausybės narių grupės N. Mandela buvo laikomas teroristu.

Pagal kitą Didžiosios Britanijos įstatymą, priimtą 2005-aisiais, mažesniu nei vieno kilometro atstumu nuo Parlamento rūmų vykdomos demonstracijos yra laikomos nusikaltimu (čia turimą omenyje tuos atvejus, kai demonstracijų organizatoriams nėra suteikti specialūs policijos leidimai). Tokio draudimo įvedimas iš tikrųjų sukėlė absurdiškų situacijų: pavyzdžiui, buvo sulaikyta Parlamento aikštėje užkandžiavusi moteris, kadangi ant jos valgyto pyragėlio glajumi buvo išrašytas žodis „TAIKA“; kita moteris toje pačioje aikštėje buvo sulaikyta už tai, kad garsiai skaitė Irake žuvusių britų karių pavardes.

1946-aisiais Londone vykusio pirmojo Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos posėdžio metu jame dalyvavę šalių atstovai žodžio laisvę apibūdino kaip „visų žmogaus teisių įvertinimo pagrindą“. Tačiau faktiškai ši laisvė visada buvo bent kiek supančiota, net ir JAV.

Europos Žmogaus teisių konvencijoje yra įtvirtinta, kad žodžio laisvei gali būti taikoma daugybė suvaržymų, kaip kad nacionaliniuose įstatymuose numatytas draudimas viešų pareiškimų, galinčių sukurstyti neapykantą prieš kitus žmones jų rasės, etninės kilmės, religijos ar seksualinės orientacijos pagrindu. Islandijoje taikomi dar griežtesni suvaržymai – draudžiami pasisakymai, minėtais pagrindais galintys išjuokti ar įžeisti kitą žmogų. Panašūs įstatymai, kuriais siekiama užkirsti kelią rasinei neapykantai, galioja ir Brazilijoje, Serbijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Australijos Viktorijos valstijoje.

Nuo 2001-ųjų šio pobūdžio suvaržymai buvo dar labiau išplėsti ir pradėti taikyti musulmonams. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje dar prieš rugsėjo 11-osios išpuolius galiojo įstatymas, kuriuo buvo draudžiamas rasinės neapykantos kurstymas žydų ir sikų atžvilgiu (kadangi teismas šias grupes buvo pripažinęs esant rasinėmis ir religinėmis grupėmis), tačiau ne musulmonų, krikščionių ar kitų religinių grupių atžvilgiu. Reaguodama į po 2001-ųjų įvykių padažnėjusias žodines ir fizines atakas prieš musulmonus britų vyriausybė bandė panaikinti minėtąją teisinę spragą, pasiūlydama uždrausti „neatsakingą, gąsdinantį, įžeidžiantį ar priekabiaujantį kalbėjimą apie tam tikro tikėjimo žmones“. Tada žodžio laisvės šalininkai reikalavo, kad toks apibrėžimas būtų patikslintas, įtraukiant pasisakymo ketinimo elementą. Nesant tokio elemento, pasak žodžio laisvės gynėjų, netgi tokie religiniai veikalai kaip Biblija ar Koranas gali būti pripažinti esantys neteisėti.

Britų vyriausybė reagavo į šiuos žodžio laisvės šalininkų reikalavimus ir ėmė laikytis lankstesnės pozicijos. Pagal Rasinės ir religinės neapykantos aktą, įsigaliojusį nuo 2007-ųjų spalio 1-osios, nusikalstamais yra laikomi tik tokie grasinantys pasisakymai ar elgesys, „kuriais siekiama kurstyti religinę neapykantą“. Naujuoju įstatymu nėra draudžiami pasisakymai, kuriais išreiškiama antipatija, šaipymasis, įžeidimas tam tikrų religijų atžvilgiu“. Tad komikai bei satyrikai ir toliau galės parodijuoti su religija susijusius klausimus, nebijodami būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Antra vertus, pagal šį teisės aktą kraštutinės dešinės Nacionalinė britų partija nebegalės toliau tvirtinti, kad musulmonų gaujos prievartauja britų moteris ir vaikus, ir, partijos lyderio Nicko Griffino žodžiais tariant, britų visuomenę veda „daugiarasinio pragaro link“.

Beje, kartais spauda pati nusprendžia vykdyti vidinę cenzūrą. Galima prisiminti 2005-ųjų rugsėjį, kai Danijos dienraštis išspausdino musulmonų pranašo Mahometo karikatūras. Tada, reaguodami į per visą musulmonų pasaulį nusiritusias įnirtingas protesto bangas, dauguma Vakarų valstybių dienraščių nusprendė neperspausdinti karikatūrų. Kai kurie priešingai pasielgę dienraščių redaktoriai susilaukė papeikimų ar net buvo pašalinti iš pareigų. Jemene ir Jordanijoje karikatūras perspausdinusių leidinių redaktoriai buvo areštuoti, o jų leidiniai – uždaryti.

Galima paminėti ir atvejus, kai įstatymų leidėjai nusprendžia apriboti žodžio laisvę dėl priežasčių, kurias jie laiko nekvestionuojamomis. Daugelyje kontinentinės Europos šalių holokausto neigimas yra laikomas nusikaltimu. 2006-aisiais revizionistinių pažiūrų britų istorikui Davidui Irvingui Austrijos teismas skyrė trejus metus laisvės atėmimo už holokausto neigimą. Čia verta pažymėti, jog 2007-aisiais bandymai holokausto neigimą padaryti visose ES šalyse pripažįstamu nusikaltimu nesulaukė rezultatų. Turkijoje nemažai žurnalistų ir rašytojų buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už tai, jog „įžeidinėjo turkiškumo esmę“. Tiesa, tiek Turkijos prezidentas, tiek ministras pirmininkas teigia pritariantys, kad būtų pakeistas ar panaikintas polemiškas 301-as baudžiamojo kodekso straipsnis, kuriuo ir buvo pasiremta minėtuosius žurnalistus ir rašytojus patraukiant baudžiamojon atsakomybėn.

Demokratinėse valstybėse bandymai nutildyti spaudą dažniausiai žlunga. JAV Kongresas šiuo metu svarsto įstatymo projektą, pagal kurį žurnalistai (ir blogeriai) turėtų teisę neatskleisti savo informacijos šaltinių ir nebijoti už tai būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai šaltinių slėpimas keltų grėsmę nacionaliniam saugumui. Apie tai kalbėjo ir Tomas Jeffersonas. „Vienintelis dalykas, kuris gali užtikrinti visa ko saugumą, yra laisva spauda, – 1823-aisiais jis rašė markizui de Lafayette‘ui. – Negalima priešintis viešai nuomonės raiškai, kai jau esame garantavę žodžio laisvę. Todėl reikia susitaikyti su sumaištimi, kurią gali sukelti naudojimasis šia laisve. Žodžio laisvė yra reikalinga tam, kad vandenys, kuriuose plaukiojame, išliktų švarūs“.

Pagal „The Economist“ parengė Milda Bagdonaitė