Žiniasklaidos išlaisvinimas
Šiandien Lietuvos socialinė komunikacija (spauda, radijas, televizija, internetas) yra įtraukusi palyginti nedaug žmonių, bet jų pakanka, kad niekintų asmenis, demoralizuotų tautą, kiršintų valstybę, griautų Bažnyčią. Sunku didžiojoje spaudoje dirbti žmogui, turinčiam tikėjimą ir principus. Žurnalistas yra paverčiamas ne kūrybingu tiesos ieškotoju, o duoneliautoju, vykdančiu duondavių norą, nors jo širdis ir sąžinė tam nepritaria. Didžiąją Lietuvos spaudą dažo nusikaltimų, šiurpių žudynių aprašymai, įvairi prostitucijos ir degeneravusių seksualinių iškrypimų demonstracija. Šėtonas ir Mamona tvarko mūsų gyvenimą. Kartais tu jų neatpažinsi, jie gali apsimesti komunistais ir liberalais, konservatoriais, krikščionimis demokratais… Šėtonas siunta ir siaučia mūsų eros pabaigoje, naikindamas visa, kas yra kilnu, švaru ir dora.
Niekas neneigia socialinės komunikacijos svarbos. Ir valstybė, ir Bažnyčia socialinės komunikacijos priemones – spaudą, radiją, televiziją ir internetą – vertina kaip pozityvią ir skatinančią jėgą. Tai ne tik žmogaus išradingumo rezultatas, bet ir Dievo duotos dovanos žmogui apraiška, gana efektyvus, o dažnai ir tikrasis mūsų gyvenamojo meto atšvaitas. Socialinė komunikacija palaiko verslą ir prekybą, stimuliuoja ekonominę pažangą, skatina atsakingą konkurenciją, veikia rinkos produktų kokybę, padeda pirkėjui sužinoti produktų vertę. Šiandien ekonominės sistemos negali funkcionuoti be komunikacijos įtakos.
Politinėje srityje socialinė komunikacija padeda piliečiui geriau suvokti politinius procesus ir apie juos informuoti, geriau pažinti ir kritiškiau vertinti politinius lyderius. Padeda visuomenės vadams akis į akį kalbėtis ir aiškintis aktualius viešojo gyvenimo klausimus. Komunikacijos dėka skaitytojai ir žiūrovai suvokia pareigūnų kvalifikaciją, kompetencijos stoką, sužino apie politinės moralės pažeidimus. Išryškinamas viešasis interesas, reikalas sąžiningai atlikti patikėtas pilietines pareigas, kurias uždeda pati visuomenė.
Kultūros srityje socialinės komunikacijos priemonės padeda žmonėms prieiti prie literatūros, muzikos, teatro; kitu būdu daugeliui tai būtų sunkiai pasiekiama. Taigi komunikacija padeda formuoti žmogų, skatina gerbti mokslą, išmintį ir grožį. Čia kalbama ne vien apie klasikines vertybes, bet ir apie populiarų liaudies meną, kuris kilnina žmogų, jungia šeimas, motyvuoja visuomenę, ne vienam šalina gyvenimo nuobodulį.
Švietimo srityje socialinė komunikacija padeda žmogui šviestis ir auklėti save įvairioje aplinkoje, skirtingais amžiaus tarpsniais. Vaikai per ją mokosi ir aritmetikos, jaunuoliams ji padeda atrasti pašaukimą, siekti mokslinio laipsnio, seniems – išgirsti gyvenime dar negirdėtų dalykų, internetas padeda įveikti didelius atstumus. Švietimas žmones pasiekia šeimose, vienuolynuose ir net kalėjimuose.
Galiausiai religijos srityje spauda ir visa socialinė komunikacija praturtina žiniomis ir idėjomis, tauriais asmenybių pavyzdžiais, iškelia tikrąsias vertybes, skatinančias žmogų siekti šventumo. Komunikacija talkina evangelizacijai ir katechezei. Ji tampa žmogui padrąsinimo, vilties meilės šaltiniu. Žmonės, dėl negalios ar kitų priežasčių priversti pasilikti namuose, gali per radiją ir TV dalyvauti šventų Mišių liturgijoje, dvasinis gyvenimas pilnėja dalyvaujant įvykiuose, kad ir per televiziją.
Net ligonis ir kalinys per televiziją tampa popiežiaus apaštališkųjų kelionių dalyviu tarp milijoninių masių.
Deja, šiandien iš žmogaus dvasios gelmių išsiveržia reikalavimas: laisvinti žiniasklaidą iš tarnavimo netiesai. Apie tai svariai atsiliepia ir Pontifikalinė socialinės komunikacijos taryba, kalbėdama apie komu¬nikaciją bei jos pažeidimus, kartais labai šiurkščius.
Mes gerai žinome, kad socialinės komunikacijos priemonės gali būti naudojamos kenkti individui, blokuoti pozityvų visuomenės nusiteikimą, griauti žmonių gėrį, stumiant juos į negatyvias grupuotes, sukeliant priešiškumą ir konfliktus, be saiko kritikuojant ir šmeižiant, kuriant mentalitetą – čia „mes”, ten „jie”, maišant vulgarumą ir žmogų žeminančius dalykus su teigiamais aspektais ir pateikiant visa tai kaip kokią atrakciją, ignoruojant ar tyčiojantis iš visko, kas žmogų iškelia ar kilnina. Spauda gali pateikti ir pateikia sąmoningai klaidinančias žinias, dirgina ir jaudina skaitytojus perdėtu brutalumu, pasibjaurėtinom sekso scenom ir apraiškom, nuo kurių jaunieji nėra apsaugoti. Visa tai rodoma ir aprašoma kaip normalūs, kad ir ekscentriški, mados dalykai.
Socialinė komunikacija gali sėti blogio sėklą ekonomikoje, pataikaudama turtui ir turtuoliui, stumdama šalin vargstančiųjų reikalus. Neoliberalizmas būtų tipiškas pavyzdys, kur įstatymai tarnauja kaip absoliutūs parametrai, nekreipiant dėmesio į žmones ir tautas bei jų gyvybinius reikalus. Socialinė komunikacija padeda išnaudoti mažumas savanaudiškiems interesams. Globalizacijos procesas gali teikti nepaprastų galimybių bendram gėriui, bet ir čia esama valstybių ir tautų (o gal valstybėlių ir tautelių), kurios pasmerktos beatodairiškam išnaudojimui. Skurdą kenčiančios teritorijos tolydžio didėja. Vargų duobės gilėja ir platėja, kai čia pat klesti turto perteklius, Plečiasi pavydo, neapykantos, įtampos, net keršto ir konfliktų židiniai, kurie nieko gero nei pasauliui, nei turtingiesiems nežada.
Matant tokias neteisybes, neužtenka, kad rašto, žodžio ir vaizdo kūrėjai teisintųsi, jog jų darbas yra tik raportuoti apie įvykius. Daug neteisingo žmonių skurdo yra ignoruojama. Pasirinkęs temą žurnalistas kraipo vienaip ir kitaip, išsuka iš temos, iškreipia faktus. Politinės komunikacijos struktūras ir technologijas irgi nulemia veiksniai, kad vienos informacijos yra daug, o kitos trūksta. Nors dažnai informacija susiduria su dilema: būti ar nebūti, gyventi ar žūti.
Ne vienas politikas naudoja socialinės komunikacijos priemones demagogijai ir apgaulei. Jos remia kraštui žalingą politiką, nesąžiningus valdžios žmones, moraliai supuvusius asmenis. Šaipomasi iš priešingai mąstančių, iškraipomos jų mintys, žodžiai ir tikslai, melu ir propagandinėmis frazėmis bei šmeižtu visa verčiama pajuokos objektu. Tokios žiniasklaidos savininkai trina liniją tarp tiesos ir netiesos, ją iškreipdami skaldo žmones ir klaidingais savo išvedžiojimais juos priešiškai nuteikia, kuria įtampą, kiršina ir palaiko įtarinėjimų dvasią. Nuodydami visuomenę – skaitytojus, klausytojus ir žiūrovus, – jie rengia dirvą naujiems socialiniams konfliktams ir nesantaikai, visa tai kelia į pirmuosius puslapius, suvedžioja skaitytojus, daro juos sensacijos ir melo vergais, o svarbiausia – siekia prisipildyti pinigų savo kišenes. Dažnai pažeidžiamos asmens teisės ir laisvės – net teisė gyventi. Skelbiamas etinis reliatyvizmas, pateisinama mirties kultūra, sterilizacija, abortai, eutanazija, – ir visa tai esą daroma mokslo ir technologijos vardan.
Spauda ir televizija perpildytos degraduojančių vulgarizmų kultūros srityje. Visa tai teisinama dabartiniais papročiais, laiko mada, žmonių norais. Poilsiui skirtos programos dvelkia korupcija, smurtu, pornografija. Niekam neateina į galvą, kad sadizmas, žudynės (juo baisiau – juo geriau), pornografija bei viešas seksualinių iškrypimų demonstravimas nuvertina pačią tikrąją lytinio bendravimo paskirtį ir patį žmogų. Moteris daroma viešo naudojimo preke iškrypėlių vyrų ir moterų gašlumui tenkinti. Vedybinio gyvenimo ir šeimos sąvokos seniai sutryptos, dabar į šėtoniškąjį nuodėmės lizdą traukiami ir mažamečiai vaikai. Čia prisimintini Jėzaus žodžiai: „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų pakabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėse. Vargas pasauliui dėl papiktinimų. Papiktinimai neišvengiami, bet vargas tam žmogui, per kurį papiktinimas ateina”.
Reikia paminėti socialinės komunikacijos žalą švietimui. Esame liudininkai, kai, užuot propagavus mokslą ir švietimą, pakišamas šlamštas laikui veltui praleisti. Kenčia vaikai, kenčia jauni ir suaugę. O ką kalbėti apie socialinę komunikaciją kaip indoktrinacijos instrumentą: kontroliuoti žmones ir aptemdyti jų protą, kad jie neįsisavintų gėrio, sulaikyti informaciją ir žinias, kurias žmonės privalėtų žinoti. Tai yra autentiško švietimo iškraipymas.
Ką beimtum į rankas, ką beskaitytum ar bežiūrėtum, nuolat išlenda tendencija atsiriboti nuo religijos, tikėjimo ir moralės, visa tai traktuojant paviršutiniškai, religinius įvykius perduoti kaip kuriozą, taigi nevertą rimtesnio dėmesio, kartais palydint tai pajuokos ar paniekos sakiniu. Nestinga žinių apie religines madas, apie sektas, taip torpeduojamas autentiškas tikėjimas ir religija. Viskas matuojama pasaulietišku žvilgsniu. Palyginkime pranešimus apie popiežiaus apaštališkąsias keliones su kokios nors sektos narių savižudybėmis ar kokio nors sektanto įvykdytu teroristiniu nusikaltimu. Pastarieji sulaukia daugiau dėmesio ir informacijos. Krikščionybė traktuojama pagal bedievišką pasaulio skonį, o amžinųjų vertybių paveikslas skepticizmo rėmuose paliekamas praeities archyvui. Išvada: socialinė komunikacija (spauda, radijas, televizija, internetas) gali kelti bendrąjį gėrį arba tarnauti blogiui. Mums lieka tiktai pasirinkimo klausimas.
Kam tarnauja Lietuvos žiniasklaida? Tiesai ar melui? Dorybei ar nuodėmei? Nusikaltėliui ar aukai?
Drįsčiau daryti išvadas. Lietuvos didžioji spauda tarnauja komercijai ir sensacijai. Faktai ir tiesa lengvai paaukojami interesui. Teisingumas ir moralė pakeičiami šmeižtu ir melu. Taisykle tampa nepagarba asmeniui. Opiausios krašto problemos sprendžiamos labai paviršutiniškai – jaučiamas margų sensacijų prieskonis. Žiniasklaida patogiai užmiršta, kad kiekvienas asmuo turi teisingumu pagrįstą įgimtą asmens nepažeidžiamumą. Teisingumas neleidžia, kad net mažuma ar individas būtų prievartaujami. Teisinė valstybė yra moralinė valstybė, joje piliečių nepažeidžiamumo klausimas laikomas išspręstu. Tiesa ir teisingumas kompromisų nepripažįsta. Atsakingas teisinių institucijų sudarymas ir teisingumo laidavimas piliečiams, – visiems be išimties, -yra pagrindinis valstybės uždavinys.
Kaip paaiškinti tai, kad šios pagrindinės taisyklės, kurios galioja visiems, aplenkia žiniasklaidą? Kodėl spaudoje šmeižiamas žmogus nesitiki net teisme rasti teisybės, nes, ko gero, teisėjas, priėmęs teisingą sprendimą, gali pats tapti spaudos neapykantos objektu. Ar galime įsivaizduoti, kad valstybė, kuri nori save vadinti teisine, vis dar gyvena kone pusę šimto metų trukusio neteisingumo ir melo palikimu? Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius kalba apie antikristinę santarvę: „Neduok Dieve, kad kada nors lietuvio sąmonėje būtų ištrinta riba tarp pasiaukojimo ir išdavystės, tarp didvyriškumo ir nusikaltimo, nes tada būtų pasirašytas nuosprendis dvasiniam tautos prisikėlimui”. Lietuvos žiniasklaida turi atminti arkivyskupo žodžius, kad „netikros santarvės siekimas yra amoralus savo esme, nes tarnauja tautos moralės pagrindams griauti”.
Žiniasklaida Lietuvoje neturi pataikauti žemam skoniui, melui, šmeižtui ir pinigams, suplaukiantiems už reklamą: ji turi rūpintis pačia visuomene, kuri yra sudaryta iš žmonių: vaikų, jaunuolių, tėvų ir mažus vaikus auginančių motinų, senelių, ligonių. Jei televizijos, radijo ir spaudos vadovai daugiau galvotų apie visuomenės apsaugą ir jaustų pilietinę atsakomybę, visuomenė būtų saugesnė. Pirmasis žingsnis turi būti pačių žmonių savikontrolė.
Jei tai nepadeda ir to nepaisoma, yra įstatymas. Valstybei suteikta pareiga siekti bendrojo gėrio ir jį ginti. Kartais valstybė yra priversta ginti moralines vertybes griežtu būdu. Šitokiomis sąlygomis valstybė ir tampa valstybe. Ir neužmirškime: neteisingų pranešimų ir žinių dugne yra melas, dažnai beatodairiškas.
Išeivija tokių opių problemų neturi, nors ir čia matome, kad idealizmas mūsų spaudoje atšipo, o ideologinis nugarkaulis yra sulankstytas. Vis dėlto išeivijos spauda laikosi etinių principų, įžūlus melas ir šmeižtas jai yra svetimos sąvokos. Mūsų nelaimė: mažėja tiražai, o jaunosios kartos nusisuka nuo lietuviškojo gyvenimo, taigi ir nuo lietuviškos knygos ar laikraščio. Jei kas klaustų mano patarimo, siūlyčiau stiprios tautinės ir politinės moralės profesionalams eiti į žiniasklaidą, bendradarbiauti provincijos spaudoje ir ją stiprinti. Tai kas, kad ji maža ir silpna, tačiau švaresnė, o kai kur ir visiškai švari. Jei negalime atversti į tiesos kelią didžiųjų spaudos etikos piktnaudžiautojų, veikime išvien su mažais tauriaisiais. Mūsų žingsniai bus maži, bet jie, būkime tikri, ves mus ir lietuviškąją visuomenę, į šviesesnę rytdieną. Išeivijos lietuviams kartojau ir kartoju, šaukiau ir šaukiu: kreipkimės į fondus, į lietuviškas organizacijas ir į geros valios Amerikos lietuvius – reikia surinkti penkių milijonų fondą ir Lietuvoje įsteigti rimtą, atsakingą ir įdomų dienraštį, kuris taptų lietuvių tautai tautinių ir krikščioniškųjų vertybių kelrodžiu. Šį uždavinį turėjome atlikti seniau. Laikas eina, o mes privalome rūpintis lietuvių tautos likimu. Lietuvių fondas ir kitos šalpos institucijos neišvengs atsakomybės, jei šio uždavinio neatliks. Fondų paskirtis – ne tik didinti kapitalą ir jo nejudinant tik palūkanų vienam kitam pabarstyti, o ir atlikti uždavinius, kuriuos diktuoja laikas ir lietuviškoji pareiga. Mes esame atsakingi tiek lietuvių tautai, labai daug iškentėjusiai ir tebekenčiančiai, tiek išeivijos istorijai. Mano tvirtu įsitikinimu, šiandien tai yra pats svarbiausias, gyvybinis Amerikos lietuvių uždavinys.
Dr. Vytautas Antanas Dambrava
