Rimvydas Paleckis, Ginas Dabašinskas: Apie cenzūrą ir Pakso paradoksą

Rimvydas Paleckis: “Ne diskutuoti – vykdyti!”

Ar šiandien dar kas nors pamena Arimantą Raškinį? Aš, to paklaustas, kiek laiko pagalvojęs, atsakyčiau: atrodo, jis buvo 1996-2000 metų kadencijos Seimo narys, jei neklystu, krikdemas, pagarsėjęs noru įkurti kažką panašaus į sovietmečio Glavlitą.

Užrašuose atrandu daugiau informacijos: 1999 metų birželio mėnesį A. Raškinis įregistravo Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo ir papildymo projektą, kuriuo siūloma įsteigti Seimui atskaitingą Visuomenės informavimo saugos komisiją bei Visuomenės informavimo saugos inspekciją. Siūlymą steigti šias institucijas kategoriškai sukritikavo tuometinės LDDP lyderis Česlovas Juršėnas, sakydamas, kad, dangstantis erotinio ar smurtinio pobūdžio produkcijos reglamentavimu, gali būti įteisinta cenzūra, griežtesnė už sovietinį Glavlitą. Taigi A. Raškinio pataisos taip ir liko projektu.

Sunku dabar pasakyti, kas būtų, jeigu būtų… Prisiminiau šią istoriją kaip vieną epizodų, kaip valdžioje esantys politikai mėgina mauti apynasrį žiniasklaidai.

Pagundai vienaip ar kitaip kontroliuoti žiniasklaidą, ypač nacionalinį radiją ir televiziją, lig šiol neatsispyrė nė viena valdžioje buvusi politinė jėga. Buvę LRT generaliniai direktoriai galėtų valandų valandas pasakoti apie darytą spaudimą bei jų vertimą iš pareigų, tam spaudimui nepasidavus. Jų memuarai, jei būtų atviri, galėtų tapti vertingu mūsų bręstančios demokratijos liudijimu. Beje, kalbama, kad vienas direktorius buvo pasirengęs savo kabinetą apstatyti paslėptomis kameromis bei mikrofonais ir fiksuoti įkyrius valdžios pasiuntinių vizitus. Istorija nutyli, ar jis ryžosi šiam žingsniui.

Naujausias valdžios ir žurnalistų santykių paaštrėjimas – prezidentinis skandalas. Štai epizodas: LNK žurnalisto Petro Lingės akreditacijos konfiskavimas. Ši istorija dar nebaigta – LNK kreipėsi į teismą. Tačiau viešai jau apsižodžiuota. Prezidento atstovė spaudai Jūratė Overlingienė pasiskundė, kad P. Lingė nepakluso nustatytoms taisyklėms, todėl iš jo buvo atimta akreditacija. P. Lingė neliko skolingas, jis teigė, jog tai vertina kaip bandymą žurnalistus pastatyti į vietą, kad šie nešmirinėtų ir nebandytų ieškoti naujienų, galinčių pakenkti Prezidentūrai.

Apie žiniasklaidos kenkimą Prezidentūrai: praėjusiais metais kilo skandalas dėl šios įstaigos darbuotojų skambučių tarnybiniais telefonais į laidą „Prašau žodžio!“ balsuojant už Prezidentui palankią poziciją. Vėliau grupė Prezidentūros darbuotojų rašė pasiaiškinimą Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl savo veiksmų. Ten yra toks sakinys: „LTV laidos vedėjas R. Paleckis televizijos žiūrovams pateikė diskusijai ir balsavimui Respublikos Prezidento programą, kurios įgyvendinimas po Prezidento rinkimų yra ne diskusijų, o veiklos objektas“.

Šilto ir šalto matę žurnalistai, perskaitę ir įsigilinę į šį sakinį, turėtų pašiurpti.

Ginas Dabašinskas: Paksas musyse

Šiomis dienomis, regisi, baigiasi (ar išties baigiasi?) neabejotinai kol kas pati reikšmingiausia (ir dramatiškiausia – teatleis man “Mažeikių naftos” gerbėjai) lietuviška politinė istorija, kuri ilgiau nei penkis mėnesius buvo užvaldžiusi Lietuvos žiniasklaidą.

Netgi galima teigti, jog tai būta skandalo, peržengusio Lietuvos sienas – mums pirmiesiems Europoje teko “apkalti” savo Prezidentą Seime ir, anot Konstitucinio Teismo pirmininko Egidijaus Kūrio, “šiandien dalelė Europos konstitucinės teisės istorijos yra rašoma Lietuvoje”.

Taigi Rolandui Paksui – kad ir kaip jį dabar vertintų politiniai oponentai – jau pavyko įeiti į istoriją, o kokį Julių Sabatauską atmintis išsaugos tik R. Pakso dėka – kaip vieną iš “Prezidento proceso” dalyvių.

Čia vienas iš “Pakso paradokso” aspektų: esu įsitikinęs, kad ilgainiui užsimirš visos šios istorijos aplinkybės, nugrims į nebūtį kaltintojų pavardės (nors pats R. Paksas grasino jas ilgam atsiminsiąs), o išliks “šviesus pažemintųjų ir nuskriaustųjų Prezidento” pavidalas, savotiškas “abrozdėlis”, kurį laikas išgrynins ir pavers simboline forma.

Iškart patikslinsiu mintį, idant nebūčiau tučtuojau apkaltintas keliąs grėsmę nacionaliniam saugumui – kalbu ne apie politiką, o apie dvasios istoriją.

Kaip politikas R. Paksas yra niekinis dydis – vienintelis jo nuopelnas ilgą laiką buvo tas, kad jis nepasirašė (turiu galvoje sutartį su “Williams”). O dabar pagrindinė jo politinė bėda yra ta, kad jis kažką pasirašė – turiu omeny numanomą sutartį su Jurijumi Borisovu.

Taigi kaip politikas R. Paksas yra menkysta: jis nemokėjo pasirinkti komandos, nesugebėjo bendrauti su politiniais oponentais, nesuvokė, ką reiškia vadovauti valstybei. Tiesą sakant, visam tam nereikia ypatingų įrodymų – R. Paksas-politikas yra pilkas ir absoliučiai neįdomus.

Tačiau štai paradoksas: toks tarsi nevykęs, prie bendros politinės sistemos nesugebėjęs pritapti politikas ne tik sugeba laimėti Prezidento rinkimus, bet ir tampa esmingiausiu Lietuvos politikos faktu, kurio atžvilgiu – tvirtinant jį ar neigiant – pastarąjį pusmetį rikiuojasi visas Lietuvos viešasis gyvenimas.

Kaip tai galėjo atsitikti?

Juk vien J. Borisovo pinigais, rusų technologijomis ar Lietuvos dešiniųjų politikų bukumu to nepaaiškinsi. Manyčiau, kad R. Pakso fenomeno šaknys slypi yra kur kas giliau, nei siekia konkretus politinis “prezidentinis skandalas”.

R. Paksas yra tipiškas keturiolikos nepriklausomo valstybingumo metų produktas. Tai pakankamai grynas tipažas – greta Algirdo Brazausko, Vytauto Landsbergio, taip pat ir Artūro Zuoko.

Į politikos paviršių R. Paksą išstūmė “Mažeikių nafta”, tačiau kaip tik šios įmonės privatizavimo peripetijose (dar labiau nei kolūkių griovimuose) kaip veidrodyje atsispindi visa liūdnoji “Lietuvos padalijimo” į “runkelius” ir “elitą” istorija.

Į prezidentines aukštumas R. Paksą iškėlė išties istorinė visos Lietuvos krizė, susijusi su mums epochinės reikšmės tektoninėmis geopolitikos slinktimis – Lietuva pirmąkart per visą savo istoriją tampa visateise (bent formaliai) Vakarų civilizacijos dalimi. Neįmanoma, kad toks įvykis žmonių dvasios istorijoje nepaliktų pėdsakų.

Ar visa Lietuva integruojasi į Vakarus (vertybine orientacija, elgesio stilistika, mąstymo diskursu, jausena)? Tikrai ne.

Čia įžvelgiamas dar vienas Lietuvos lūžis, dar vienas padalijimas – ne tiek į “rusišką” ir “vakarietišką”, o veikiau į “pritampančią” ir “nepritampančią”. (Prie “rusiškosios Lietuvos” taip pat galima sėkmingai pritapti ir taip tapti integruotam į Vakarų pasaulį; puikus pavyzdys – J. Borisovas su savo sraigtasparnių verslu veikia taip pat ir NATO šalyse).

R. Paksas ir dėl savo asmeninių savybių, ir dėl susiklosčiusių istorinių-biografinių aplinkybių sugebėjo puikiai įtaikyti į tą lūžį, nes jis pats yra – tipiškas lūžis, “lūžio žmogus”. (Beje, bent jau fonetiškai panašiai – lūzeriais – vienas žinomas politologas iškart po Prezidento rinkimų apibūdino balsavusiuosius už R. Paksą; diagnozė teisinga, tačiau vertinimas klaidinantis – nepritapęs nebūtinai nevykėlis, lūzeris.)

Taigi R. Pakso fenomeno paslaptis – jis yra tipiškas nepritapėlis, kuriam užvis svarbiausia gyvenime kažkur pritapti. (Tokių tarp “runkelių” Lietuvoje yra nemažai, tačiau jie skendi anonimiškumo rūke; tarp “elito” taip pat yra nepritapėlių ir pastarieji turi vardus – Rolandas Pavilionis, Julius Veselka, Antanas Terleckas etc.).

Tačiau didžiausia bėda ta, kad šis pamatinis R. Pakso tipažas – pernelyg neharmoningas, pernelyg sulaužytas, pernelyg padalytas (todėl paveikus ir pažeidžiamas), idant ilgesniam laikui kur nors sėkmingiau pritaptų. Tokie paprastai neįsitrina nei versle, nei politikoje. Apie tokius politikus sakoma – sprinteris, trumpų distancijų bėgikas (turint omenyje jo nepastovumą, poreikį nuolat keisti ir atsparos taškus, ir judėjimo kryptį – partijas, bendražygius bei ideologijas).

Jei R. Pakso tipažas turėtų lakią fantaziją ir priimtų savo nepritapėliškumą kaip duotybę, jis taptų menininku arba socialiniu kritiku. Tačiau vaizduotės trūkumas bei noras „įsistruktūrinti“ suteikia jam kaustyto rimtumo, peraugančio į melodramatiškumą ar net tragizmą. Katastrofiškai nepritapę prie realybės (šiuo atveju – politinės), tokie personažai turi visas galimybes tapti tragiškais simboliais (“aukos kompleksas”), kurie savo ruožtu jau gali būti panaudojami didesnių žaidėjų didesniame žaidime.

Todėl tikroji R. Pakso neatsistatydinimo prasmė – ne siekis nubrėžti palankesnes ateities perspektyvas (netikiu jo, kaip konstruktyvaus, santarviškai veikiančio politiko, ateitimi), o pasiaukojimo ir susinaikinimo aktas, kuris (kaip ir akto subjektas) tampa jau nepolitine, simboline forma ir egzistenciškai “prabunda musyse” – tiek, kiek esame nepritapėliai.