Nuteistųjų laiškų cenzūra draudžiama
Antikonstituciniu pripažintas dar vienas jau nebegaliojantis įstatymas.
Vakar Konstitucinis Teismas pareiškė, kad iki 2001 m. liepos įkalinimo įstaigų darbuotojai pažeidinėdavo šalies Konstituciją cenzūruodami nuteistųjų korespondenciją. Pataisos darbų kodekso nuostata, numačiusi, jog nuteistųjų korespondencija turi būti cenzūruojama, buvo papildyta ir pakeista beveik prieš dvejus metus.
Į Konstitucinį Teismą kreipėsi Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėjantis Alvydo Puzino skundą, kuriame jis prašo iš Vilniaus sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijos priteisti daugiau nei 10 tūkst. litų moralinei žalai atlyginti.
A.Puzinas išgarsėjo laimėjęs bylą prieš Lietuvą Strasbūre įsikūrusiame Europos žmogaus teisių teisme. Strasbūro teismas A.Puzinui už kalinio susirašinėjimo cenzūros draudimo pažeidimą iš Lietuvos valstybės priteisė 300 eurų dydžio kompensaciją.
Vilniaus apygardos teismui A.Puzinas skundėsi dėl to paties. 2000-ųjų rugsėjo 7 d. jis gavo konfidencialų laišką iš Jungtinių tautų žmogaus teisių vyriausiojo komisaro įstaigos. Vilniaus sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijos administracija šį laišką atplėšė ir cenzūravo.
A.Puzinas teismui tvirtino manąs, kad jam buvo įteikta nekokybiška laiške buvusio dokumento kopija. Be to, kad laišką perskaitė cenzorė, jį į gyvenamąją patalpą, kurioje, be pareiškėjo, gyveno ir kiti nuteistieji, atnešė kalinys, išnešiojantis spaudą. Dėl to A.Puzinas tvirtina neatmetantis prielaidos, kad konfidencialų laišką galėjo perskaityti ne vien korespondenciją ir spaudą išnešiojantis nuteistasis, bet ir kiti kaliniai. “Ši korespondencija nebuvo įteikta man asmeniškai, o neatsakingai palikta ant stalo”, – skunde tvirtino buvęs nuteistasis A.Puzinas.
Nagrinėdamas A.Puzino skundą, Vilniaus administracinis teismas suabejojo, ar tuomet galiojusios Pataisos darbų kodekso ir Pataisos darbų įstaigų vidaus taisyklių normos, numatančios, jog privatus nuteistojo susirašinėjimas yra kontroliuojamas ir cenzūruojamas, neprieštarauja Konstitucijai ir kreipėsi dėl išaiškinimo į Konstitucinį Teismą.
Išnagrinėjęs pareiškimą, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. “Nusikaltimą padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų”, – rašoma Konstitucinio Teismo nutarime.
Taigi nusikaltusio asmens laisvė, Konstitucinio Teismo nuomone, gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Suvaržius laisvę, gali būti taikoma ir susirašinėjimo kontrolė. Tačiau Konstitucinio teismo nutarime pabrėžiama: “Nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio apribojimo pagrindai, tvarka. Apribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto bei visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir asmens teises bei laisves ribotų ne daugiau negu yra būtina”.
Konstitucinis Teismas būtent ir pasigedo įstatymo, kuris būtų reglamentavęs cenzūravimo tvarką, todėl priėmė sprendimą, kad nuteistųjų korespondencijos cenzūravimas be įstatymo, įtvirtinančio tokio cenzūravimo tvarką ir pagrindus, yra antikonstitucinis.
