Ką renkame – politikus ar įvaizdžius?

Pirmalaikių prezidento ir Europos Parlamento narių rinkimų, kurie vienu metu vyks birželio 13 d., agitacijai liko labai nedaug laiko, tad jai mestos maksimalios intelektinės, dvasinės, medžiaginės bei propagandinės pastangos. Trys kandidatai – kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė bei buvęs vyriausiasis euroderybininkas Petras Auštrevičius – naudojasi viešųjų ryšių bendrovių specialistų paslaugomis, o socialdemokratų remiamas laikinasis Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas bei Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos lyderė parlamentarė Kazimira Prunskienė nutarė viešuosius ryšius patikėti išplėtotoms partinėms struktūroms.

Daugumos kandidatų į prezidentus bei partijų nusamdyti viešųjų ryšių specialistai kategoriškai atsisakė bendrauti su „Ekstra“ ir bent praskleisti šiokią tokią uždangą nuo rinkimų agitacijos miglų ar tikrovės, nes esą nėra etiška kalbėti apie tai, kokiais principais ar motyvais remiantis pabrėžiami vieni ar kiti kandidatų būdo bruožai ar gerosios (per rinkimus blogų juk nebūna) dalykinės savybės.

Daugeliui TV žiūrovų tikriausiai krito į akis dinamiška, ekspresyvi Darbo partijos reklama, kurioje partijos vadovas Viktoras Uspaskichas į žūtbūtinę ir pergalingą, anot reklamos sumanytojų, kovą telkia savo „krepšinio“ komandą. Šiuo metu tai profesionaliausias ir įtaigiausias politinės reklamos vaizdo klipas. Pasak idėjos autorės Rūtos Vanagaitės, įvaizdžio ir reklamos strategiją šiai partijai kūrusios bendrovės „Acta publica“ vadovės, toks įvaizdis šiai partijai parinktas todėl, kad po penkiolikos laisvo gyvenimo metų nemažai daliai Lietuvos žmonių šventi teliko du dalykai – nepriklausomybė ir krepšinis.

Tačiau V.Uspaskicho kritikai ir politiniai oponentai viešuose pareiškimuose teigia, kad Darbo partijos lyderis užsakomosiose TV laidose, susitikimuose su žmonėmis nesirinkdamas žodžių niekina viską, kas Lietuvoje taip nelengvai buvo pasiekta po nepriklausomybės atkūrimo. Pavyzdžiui, konservatoriai aiškina, kad tokia veikla iš esmės tęsiamas „Pakso ir jo pagrindinio ideologo Borisovo pradėtas lietuvių tautos supriešinimas, bandoma įteigti, neva tautos remiama narystė NATO, ES atėjo savaime, be čia dirbusių politikų, diplomatų, be visos visuomenės pastangų. Nuolat puldamas, kad viskas nepriklausomoje Lietuvoje blogai, V.Uspaskichas atvirai į žmonių pasąmonę diegia Kremliaus nuostatą, jog ir pati nepriklausomybė – klaida, o lietuviai – nevykėliai“.

Kuo tikėti rinkėjams – efektingais TV reklamos klipais ar politikų pareiškimais? Kas labiau veikia rinkimų rezultatus? Ar negali atsitikti taip, kad pernelyg didelis talentas ir kūrybiškumas politinėje reklamoje gali virsti neigiamu dydžiu, atveriančiu blogiui kelią į valdžią?

Apie tai, ar per rinkimų vajų leidžiama sakyti ir daryti ką tik nori, ar etiška vienai agentūrai įvaizdį kurti skirtingų partijų kandidatams, ar žiniasklaidai, kuri vis dar išlaiko aukštus pasitikėjimo reitingus, dėl greito pinigo padoru nesilaikyti elementarių etikos normų, „Ekstra“ kalbėjosi su Rūta Vanagaite, kurios bendrovė kuria ir prezidento V.Adamkaus įvaizdį rinkimuose, bei Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktore Audrone Nugaraite.

Seniai renkamas tik įvaizdis „Žmonės renka tik įvaizdį. Televizorių ekranuose taip pat kovoja labiau įvaizdis, o ne gyvi žmonės, – teigė R.Vanagaitė. – Tai jau dvidešimt metų pasaulyje vyraujanti tendencija. Paprasti rinkėjai politikus pažįsta labai menkai, todėl žiniasklaidai tenka didelė atsakomybė, kokį ir kaip pristatys kandidatą“.

R.Vanagaitė sakė nejaučianti jokio diskomforto, kad jos vadovaujama agentūra rinkimų kampanijas rengia skirtingų politinių jėgų atstovams, nes V.Adamkus kandidatuoja į prezidento postą, o Darbo partijos remiama O.Juknevičienė – tik į Europarlamentą. „Mes elgiamės labai pilietiškai, nes žinome, kad V.Adamkus bus pats geriausias prezidentas, o O.Juknevičienė yra puiki ir kieta derybininkė, altruistė, patriotė, kurios turėtų pavydėti kiekviena partija“, – tikino R.Vanagaitė.

Vis dėlto ji pripažino, kad jeigu politiko įvaizdis yra per daug nutolęs nuo tikrovės, dirbti tampa beprasmiška, o kartais net pavojinga: „Turiu galvoje Rolandą Paksą, kuris dar prieš Konstitucinio Teismo sprendimą prašė jam padėti surengti rinkimų kampaniją, tačiau griežtai atsisakiau, nes gėda dėl jo pridarytų darbų turime dalytis visi tie, kurie jam padėjome įkopti į politikos viršūnes. Iki šiol man gėda net giminėms į akis žiūrėti“.

R.Vanagaitė atmetė kokias nors glaudesnes savo vadovaujamos bendrovės sąsajas su V.Uspaskichu ir jo kontroversiškais pareiškimais susitikimuose su rinkėjais ar paslėptai agitacijai skirtoje LNK laidoje „Teismas“. „Darbo partijos pirmininko beveik neteko matyti, susitikome trumpai, kai buvo kuriamas televizijos klipas, nes mes dirbame tik su O.Juknevičiene“, – sakė R.Vanagaitė.

O klausiama, ar neteks konfliktuoti su V.Adamkaus rinkimų štabu, nes kol kas jo reklamų TV medžiaga nėra tokia ekspresyvi ir patraukianti, R.Vanagaitė pripažino, kad tai jos vadovaujamai agentūrai yra tam tikras iššūkis, o rinkėjai pamatys ir naujų vaizdo klipų. „Krepšinio juk V.Adamkui nepritaikysi“, – tepridūrė ji.

Nuolatinis maratonas „Politinis gyvenimas kuo toliau, tuo labiau virs nuolatiniu ryšių su visuomene maratonu, – teigė Audronė Nugaraitė. – Rinkimų technologijos, kad ir kaip jas vadintume – juodosiomis ar baltosiomis, – per rinkimus yra tik dar labiau akivaizdesnės, tačiau visos jos yra grįstos įtaka tikslinėms rinkėjų grupėms“.

Jei rinkėjai pasiduoda tai įtakai, vadinasi, viešųjų ryšių technologai gerai padirbėjo arba žmonės naudojasi gal tik kokiu vienu informacijos šaltiniu, kuris į gyvenimą leidžia žvelgti kandidato ar jo štabo, nupirkusio reklamą konkrečioje žiniasklaidos priemonėje, akimis. „Kritiškumo mūsų visuomenėje yra tikrai per mažai. Žiniasklaida turėtų skleisti pliuralistinę komunikaciją, kuri padėtų žmonėms susigaudyti, o kai ji tampa savotišku skydu, kai viešųjų ryšių bendrovės pradeda manipuliuoti žiniasklaida, tada atsiranda būdų nesąžiningai veikti“, – kalbėjo A.Nugaraitė.

Anot jos, jau daugmaž nuo 1992 m. JAV pradėta kalbėti apie naująjį rinkimų modelį, naująsias žinias, kurios pasireiškia masiniu elektroninės žiniasklaidos naudojimu. Šis modelis pastaraisiais metais prigijo ir Lietuvoje. „Mes matome ne tai, ką žmogus veikia, koks jis yra iš tikrųjų, o tik tai, ką mums nori parodyti reklamos užsakovai, – teigė A.Nugaraitė. – Viešieji ryšiai, manipuliuodami informacija, patys organizuodami įvykius, turi sukurti kandidato įvaizdį, bet tai jie turi daryti ne melagingu pagrindu, o išryškindami tikrai pačias geriausias būsimo kandidato savybes, kurių turi kiekvienas žmogus“.

Šveiko šuneliai

Supelijusios duonos ar dešros pirkėjas turi teisę skųstis įvairioms vartotojų teisių gynimo organizacijoms, o ar turi tokią teisę žmogus, kuriam žiniasklaida už tikrą pinigą, kaip šaunusis kareivis Šveikas savo mišrūnus – už grynaveislius šunelius, brukte bruka geriausią iš geriausių kandidatą? A.Nugaraitė mano, kad gerai, jog jau yra ir žiniasklaidos savitvarkos institucijos. Gerai, kad Vyriausioji rinkimų komisija jau griežčiau reikalauja rinkimų reklamos žymos. „Tačiau žmonės dar retai atskiria, net ir tada, kai kažkur televizoriaus ekrano kamputyje ir parašyta raidelė R, kad tai yra užsakomoji medžiaga“, – mano A.Nugaraitė. Su paslėpta reklama susiduriama kasdien, tačiau rinkimų metu jos yra ypač daug.

Kiti, pavyzdžiui, anksti besikelią ir taip pat anksti gulą kaimo gyventojai, nuo visapusiškesnės informacijos yra atribojami ar atsiriboję savaime. Neigiamai veikia ir pats laikas: įvykdyta ilgai laukta siekiamybė – narystė ES ir NATO – sukėlė sumišimą ir valdžios koridoriuose, o dar labiau žmonių galvose. Kai labiausiai rūpi elementarus pragyvenimas, tai apie pilietiškumą ar aktyvesnį dalyvavimą partijų veikloje nelabai kas tegalvoja. O tada kalbėti apie šviesų rytojų ir praeityje prasivogusius politikus yra ypač palanki terpė, įsitikinusi A.Nugaraitė.

Vakarai jau yra susidūrę ir su kita problema. Beprotiškai daug pinigų turintis JAV milijardierius Rossas Perot 1992 m. buvo užsipirkęs visą TV kanalą ir iš jo vadovavo savo rinkimų kampanijai. Politikos apžvalgininkai nustėrę prognozavo, kad atsiranda kandidatų į prezidentus, kurie, turėdami begales pinigų, jau gali apeiti partijas, o greitai gali atsirasti ir tokių, kurie sugebės apeiti ir žiniasklaidą. Lietuvoje viešųjų ryšių bendrovės šiuose rinkimuose plačiau taiko kitą, R.Pakso rinkimų kampanijoje pasiteisinusį, būdą – tiesioginius susitikimus su žmonėmis.

Dar vienas Lietuvoje gana naujas reiškinys – vadinamasis tabloidinis terorizmas. Tuo metu, kai dėl įvairiausių priežasčių rimtoji spauda pradeda daryti mažiau įtakos, naują ir pelningą nišą atrado geltonoji, ar tabloidinė, spauda. Anksčiau mitę iš kriminalinių ar pornografinių naujienų, dabar pigūs tabloidai labai sėkmingai pradeda veikti politinius procesus.

Nori skaidrumo

Neseniai vienas žinomesnių krašto žurnalistų, besiruošiąs mesti pamėgtą darbą ir pereiti į organizaciją, kovojančią su korupcija, Rytis Juozapavičius apmaudžiai kalbėjo, kad „kol neturime profesinės bendruomenės, kurioje galėtume šnekėtis apie tai, kas ima pinigus, kas neima, ar dėl to graužia sąžinė, ar negraužia, tol vadintis žurnalistu šioje šalyje negali labai išdidžiai“.

A.Nugaraitė neatmetė galimybės, kad žiniasklaidos žmonės neatsispiria rinkimų metu cirkuliuojantiems dideliems pinigams ir kartais jais pasinaudoja ne visai sąžiningai, tačiau įrodyti tokių faktų kol kas nepavyksta. Jos manymu, yra kita problema: apie žurnalistų nepaperkamumą bus galima rimčiau kalbėti tada, kai jie bus labiau socialiai apsaugoti nuo savo darbdavių.

Kad rinkimų ar verslo agitacija nėra visiškai švari ir sąžininga, iliustruoja ir vienos ryšių agentūros atstovų išplatintas pareiškimas: „Norėtųsi tikėti, kad įvairūs smulkūs „juodieji“ ir „pilkieji“ ryšių su žiniasklaida sferos žaidėjai netaps pavyzdžiu visuomenei ir žurnalistams. Lietuva turi persirgti „pseudo PR“ (PR – angliško termino „public relation“ (viešieji ryšiai) trumpinys, – red.) stadiją, ir tam reikalingos bendros norinčių skaidriai veikti agentūrų pastangos“. Tačiau ar nebus šios sveikintinos pastangos nukeliamos vis į kitus rinkimus?