Cenzūros žala ir nauda
Perfrazavus vokiečių filosofo F.Nyčės esė “Apie istorijos žalą ir naudą”, kurioje mąstytojas kalbėjo apie istorijos vaidmenį žmonijos gyvenime, pavadinimą ir norėčiau pradėti savo pamąstymus apie cenzūrą. Ar išties ji padeda išvengti begėdystės, melo, orumo pažeminimo ar visuomenės moralės degradacijos? Kad ir kaip tai atrodytų paradoksalu, cenzūra ir istorija F.Nyčės samprotavimuose turi daug bendra. Pateikdamas istorinėje nežinioje skendinčios karvių bandos vaizdą, filosofas gėrisi ta idilija, kurią šiems gyvuliams suteikia užmarštis ar nežinojimas to, kas jie yra. Egzistuoja tik konkretus momentas: laukas, žolė ir lengvas vėjelis, švelniai glostantis nerūpestingai žolę ėdančias karves. Kitaip tariant, užmarštis ar nežinojimas, F.Nyčės manymu, yra palaima, kurią istorikai iš žmonių begėdiškai atima. Kitas XIX a. vokiečių mąstytojas fenomenologas E.Huserlis, panašias idėjas bandė grįsti sakydamas, jog praeities ir pasaulio pažinimas turi vykti nesąmoningai, t.y. atjungus sąmonę (esą reikia susikoncentruoti tik ties savimi), nes perteklinė informacija, užgriūnanti paprastą žmogų, tam tik trukdanti. Šiuos vokiečių filosofų samprotavimus, tiesa, netiesiogiai dažnai girdime priekaištuose žurnalistams, kurie be saiko kaltinami kišimusi į politikų asmeninį gyvenimą, įvairių socialinių negerovių viešinimu, t.y. piliečių sąmonės drumstimu.