Cenzūra tarpukariu: už karikatūrą – kalėjimas

Žodžio laisvę tarpukario Lietuvoje griežtai ribojo cenzūra. Išspausdinę kritišką medžiagą valdžios atžvilgiu, spaudos leidiniai buvo apkraunami baudomis. Neįstengusiesiems susimokėti baudų grėsė kalėjimas.

Už karikatūrą – kalėjimas

Iškeltų spaudos bylų ir konfiskuotų numerių skaičiumi lyderis buvo Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos leistos “Lietuvos žinios”. Nuo jų nedaug teatsiliko tų pačių liaudininkų leistas žurnalas “Lietuvos ūkininkas”, krikščionių demokratų “Ryto” ir socialdemokratų partijos “Socialdemokrato” laikraščiai.

Miestų ir apskričių komendantai, remdamiesi Vidaus reikalų ministerijai pavaldžių cenzorių medžiaga, bylas laikraščiams galėjo iškelti net už karikatūras. 1925 m. cenzoriams užkliuvo “Lietuvos žiniose” išspausdinta karikatūra, kurioje vaizduojamas esą kompromisines derybas su Lenkija rengęs ministras pirmininkas Vytautas Petrulis ir krašto apsaugos ministras Leonas Bistras. Už šią karikatūrą buvo iškelta byla. Baudų mokėjimas guldavo ant atsakingosios redaktorės, garsios visuomenės veikėjos, Steigiamojo Seimo narės Felicijos Bortkevičienės pečių.

Dienraščio redakcijai neturint pakankamai pinigų baudai susimokėti, dėl V.Petrulio karikatūros redaktorė atsidūrė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Vėliau savaitraštis “Lapas” rašė, kad F.Bortkevičienės įkalinimas buvo susijęs su artėjusiais Seimo rinkimais. Moteris atstovavo A.Smetonos vadovaujamus tautininkus kritikavusiai valstiečių liaudininkų partijai.

“Lietuvos žinios” aprašė F.Bortkevičienės sodinimo į kalėjimą istoriją – išspausdino nuotraukas, kaip redaktorė, lydima policininkų, eina per Laisvės alėją ir dingsta už kalėjimo vartų. Šalia publikuotas atsišaukimas apie sunkią spaudos laisvės padėtį Lietuvoje. “Šiandieną, kada dėl žodžio laisvės metami į kalėjimą be teismo Lietuvai savo darbais nusipelnę garbingi asmens, reiškia, toji kova yra pasiekusi aukščiausio laipsnio. Bortkevičienė kalėjime – reiškia nepriklausomoji spauda kalėjime”, – rašyta atsišaukime (kalba netaisyta). Tame pačiame redakcijos žodyje dėkojama žmonėms, aukojusiems F.Bortkevičienės išlaisvinimui. Pastebima, kad pinigai, reikalingi redaktorei išpirkti – 1500 litų – jau surinkti, todėl netolimoje ateityje viliamasi ją vėl išvysti laisvėje. Iš surinktų daugiau nei reikėjo lėšų buvo suformuotas laikraščio baudų fondas, vėliau ne kartą panaudotas ir papildytas.

Belangėje tekdavo pabuvoti ir žurnalistams – straipsnių, kritikuojančių valdžią, autoriams. Krikščionių demokratų partijos leisto dienraščio “Rytas” redaktorius Kazys Berulis po vienos spaudos bylų taip pat pateko Kauno sunkiųjų darbų kalėjiman. Atgavęs laisvę, už grotų patirtus įspūdžius aprašė dienraštyje. Šią įstaigą jis vadino atskira respublika ir ironiškai rašė, kad jos gyventojams garantuojami butas, šviesa, maistas ir ypač gera apsauga. Jis taip pat pastebėjo, kad Kauno belangė turi nemažus langus, tačiau žiūrėti pro juos kaliniams draudžiama. Jei kalinys sargybinio būdavo įspėtas atsitraukti nuo lango, bet nepaklusdavo, prižiūrėtojas turėjo teisę šauti.

Cenzoriai gynė valdininkus

Bylos “Lietuvos žinioms” ir kitiems opozicijos leidiniams dėl esą šmeižikiškų V.Petrulio atžvilgiu žinių skleidimo buvo keltos ne kartą. Spauda rašė apie šio ministro pirmininko, buvusio finansų ministro finansines machinacijas. Dalis medžiagos neišvysdavo dienos šviesos, cenzoriams iš anksto uždėjus veto.

“Aukštas pareigas ėję straipsnių herojai, žinodami, kad spaudai rengiama medžiaga jų nepašlovins, dažnai kreipdavosi į cenzorius, Kauno ar kitų miestų ir apskričių komendantus. Reaguojant į šiuos skundus ruošiama medžiaga buvo cenzūruojama – ji arba neišvysdavo dienos šviesos, laikraščiuose netgi likdavo tuščių plotų, arba laikraščio numeris su tokia medžiaga būdavo konfiskuojamas”, – pasakojo Kauno apskrities viešosios bibliotekos Retųjų spaudinių skyriuje dirbantis istorikas Alvydas Surblys.

Vis dėlto V.Petruliui, kuris, skųsdamasis cenzoriams, ne kartą įrodinėjo esąs švarios reputacijos žmogus, o spauda jį tyčia juodinanti, ne tik teko atsistatydinti pačiam, bet ir kurį laiką praleisti kalėjime – jis buvo nuteistas už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir kyšių ėmimą. Buvo įrodyta, kad V.Petrulis paėmėsz 150 tūkst. litų kyšių. Buvęs Ministras pirmininkas atsidūrė ten pat, kur tekdavo pasėdėti jo aferas atskleidusiems žurnalistams ir redaktoriams – Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.

Pritaikius prezidento A.Smetonos amnestiją, kyšininkavimu ir valstybės lėšų švaistymu kaltintas V.Petrulis kalėjime praleido tik keturis mėnesius ir buvo atleistas nuo priteisto ieškinio – grąžinti valstybės iždui beveik 100 tūkst. litų.

Sprendimą konfiskuoti aukštų visuomenės pareigūnų prestižą esą menkinusią arba valstybės saugumui galėjusią pakenkti medžiagą spausdinusius leidinius priimdavo miestų ir apskričių komendantai. Jie teikdavo medžiagą teismui, į kur keliaudavo vadinamosios spaudos bylos. Kelis kartus įkliuvę cenzoriams, teismo sprendimu laikraščiai būdavo kuriam laikui uždaromi. Cenzūrai uždraudus vieno pavadinimo leidinį ar žurnalą, jis dažnai atgimdavo kitu pavadinimu. Pavyzdžiui, Lietuvos socialdemokratų partijos leistas “Lietuvos darbo balsas” vadinosi ir “Mūsų frontu”, “Mūsų keliu”, ir “Darbo visuomene”.

Cenzūruojami, uždaromi buvo ir antisemitiniai, kiti radikalūs, ekstremistiniai, net tautinės krypties leidiniai – kaip “Mūsų frontas”, vėliau atgimęs “Lietuvių frontu”. Nuo cenzūros dėl nepalankių valdžiai ar žymiems asmenims straipsnių yra nukentėjęs net ir šalies oficiozas – valdantiesiems atstovavęs “Lietuvos aidas”.

Kodėl cenzoriams užkliuvo V.Krėvės-Mickevičiaus patarlės, skaitykite trečiadienį “Kauno dienos” priede “Santaka”.