Vokietijos istorijos apžvalga

Vokietijos istorijos pradžia galima laikyti 843 metus, kai Karolio Didžiojo įpėdiniai pasirašė Verdeno sutartį, pagal kurią Romos imperija buvo suskaidyta į tris dalis. Teritorija į Rytus nuo Reino iki Elbės ir Dunojaus atiteko Liudvikui I Vokiečiui. Nuo to laiko ši imperijos dalis, vadinama Rytų Frankonija, tapo daugiau ar mažiau savarankiška ir vėliau vietoj jos susikūrė Vokietija.

Iš pradžių iškilo kelios hercogystės: Lotaringija, Frankonija, Švabija, Tiūringija, Saksonija ir Bavarija. Jų hercogai buvo nepriklausomi savo giminių valdose, tačiau hercogystes vienijo priešų grėsmė (slavų, vengrų, vikingų). 911 metais, mirus Liudvikui IV Vaikui, išnyko Karolingų dinastija, ir karaliumi buvo išrinktas Konradas I, artimas Karolingų giminaitis, Frankonijos hercogas. Tačiau jam nepavyko įtvirtinti savo valdžios už hercogystės ribų. Gulėdamas mirties patale savo įpėdiniu jis paskelbė buvusį savo priešą, Saksonijos karalių Henriką I. Tiesa, karaliumi jį pripažino ne visi hercogai, tačiau 919 metai, kai Henrikas I pakilo į sostą, laikomi pirmosios vokiečių imperijos įkūrimo metais. Nepaisant daugelio silpnųjų pusių, ši imperija išliko per šimtmečius ir buvo politiškai reikšminga vidurio Europos dalis. Saksonijos hercogai imperijai vadovavo tik šimtmetį, tačiau tas laikotarpis yra itin svarbus Vokietijos viduramžių istorijos etapas. Henrikui I pavyko pasekti tai, ko nepasiekė jo pirmtakas: jis privertė nusilenkti savo valdžiai hercogus ir sujungė vokiškas gentis į karaliją “Regnum Teutonicum”. Henrikas I nukeliavo toli į rytus, sutramdė nuolat karaliją puolančius vengrus, nukariavo slavų Brenaburgą, heveliečių sostinę, ir pasiekė net Prahą, priversdamas čekų kunigaikštį prisiekti jam ištikimybę. Jo sūnus Otonas I, vienintelis Vokietijos karalius, kuris buvo vadinamas “Didžiuoju”, toliau kūrė savo pirmtako pradėtą karaliją. Jis prijungė Bavariją, paskirdamas jos kunigaikščiu savo brolį Henriką. Kitas hercogystes taip pat atidavė valdyti giminaičiams. Tvirtindamas valstybę pasinaudojo ir Bažnyčios herarchais, teikdamas jiems didelių privilegijų ir dalydamas žemes. 955 metais įvykus mūšiui ties Lechfeldu, Otonas sutramdė ilgai plėšikavusius ir pavojų jaunai karalijai kėlusius vengrus. Otonas įtvirtino karališką valdžią ir 962 buvo karūnuotas Romoje kaip imperatorius. Tai buvo vakarietiškos Romos imperijos (das Heilige Römische Reich Deutscher Nationen), pradžia, nes nuo to laiko teisė į Romos imperijos karūną perėjo vokiečių karaliams, o jų likimai glaudžiai siejosi su Italija ir popiežiumi. Permainingi imperatoriaus ir popiežiaus santykiai, reti susitarimai ir daug dažnesni nesutarimai, būdingi visam viduramžių laikotarpiui.

Po saksų dinastijos į valdžią atėjo frankų-salų giminė. Abu pirmieji šios giminės karaliai sustiprino Vokietijos įtaką. 1033 Konradas II prijungė Burgundiją, kuri tapo trečiąja Šventosios Romos Imperijos dalimi. Jo sūnus Henrikas III tęsė tėvo darbus, ir visų pirma pradėjo reformuoti bažnyčią Italijoje. Jis pašalino tris tarpusavyje konkuruojančius popiežius ir paskyrė popiežiumi Bambergo vyskupą. Tačiau jam mirus 1056 metais, politinė situacija staiga pasikeitė. Į sostą atėjo jo sūnus Henrikas IV, kuris, būdamas 6 metų, priklausė nuo kunigaikščių. Atėjo laikas Italijos popiežiui išsivaduoti iš Vokietijos globos. 1073 popiežiumi tapo Grigalius VII, bažnytinės reformos šalininkas. Prasidėjo dramatiška kova su imperatoriumi Henriku IV. Grigalius norėjo išlaisvinti popiežiaus instituciją nuo bet kokios pasaulietiškos įtakos. Prasidėjo popiežiaus ir imperatoriaus ginčai dėl teisės skirti vyskupus. Grigalius protestavo prieš Milanui paskirtą Henriko arkivyskupą, tad Henrikas Wormso susirinkime nušalino popiežių nuo valdžios. Vokietijos kunigaikščiai Henriko nepalaikė. Popiežiui jį išvarius, kunigaikščiai net nusprendė jį pašalinti, jei jis per metus neišsisuks nuo viduramžiais tokios svarbios bažnyčios bausmės. Henrikas 1077 nuvyko į viršutinę Italiją, kur Kanosos pilyje gyveno Grigalius. Po žeminančios atgailos jaunasis valdovas buvo atleistas nuo bausmės, tačiau popiežiaus ir imperatoriaus kova nepasibaigė. Ši kova gerokai sukrėtė vokiečių monarchiją, leido išaugti didikų galiai. Henriko IV įpėdinis Henrikas V pasiekė kompromisą (Wormso konkordatas, 1122 m.), kuris nebuvo naudingas nei imperatoriui, nei popiežiui. Pasisekė vokiečių kunigaikščiams ir Italijos miestams, kurie tais neramiais laikais galėjo sustiprinti savo valdžią. Konkordatas davė kapituloms teisę rinkti vyskupus ir abatus; karaliui palikta teisė prieš įšventinimą dovanoti išrinktajam leną.

Vis labiau skaidantis vokiečių monarchijai, tolydžio augo ir jėgos, reikalavusios stiprios monarchijos atkūrimo, tačiau vienybės sėkmingai galėjo siekti tik tokia stipri asmenybė, kaip Fridrichas I Barbadosa, kilęs iš Švabijos kunigaikščių (Hohenštaufenų). Jis buvo tarsi riterių epochos simbolis, pagarsėjęs ir kaip stiprus politikas, ir kaip talentingas karo vadas. Jam valdant, suklestėjo ir vokiečių literatūra bei menas. Apie šio valdovo didybę kalba iki šių dienų išlikusios pilys bei miestų griuvėsiai. Fridrichas 6 kartus žygiavo į Italiją, ir čia, kovodamas su popiežiumi ir miestų bendruomenėmis, siekė atgaivinti imperiją. Jis laikė save krikščioniško pasaulio vadu, nepriklausomu nuo popiežiaus. Italijos miestuose jis atstatė imperijos autoritetą, paskirdamas jiems savus valdininkus. Vokietijoje Fridrichas sulaukė bažnyčios ir kunigaikštijų pripažinimo. Tačiau ir Fridricho valdymo laikais buvo įvairių nesklandumų. Kaip ir jo pirmtakai, Fridrichas turėjo kovoti su valdžios siekiančiais kunigaikščiais. Welfas Henrikas Liūtas, Bavarijos ir Saksonijos hercogas buvo pakankamai stiprus, kad galėtų imtis savarankiškos politikos. Fridrichas palaužė jo pasipriešinimą ir išvijo jį iš krašto.

Kai Barbadosui pavyko sužadėti sūnų su Normanų imperijos paveldėtoja, jo valdžia ir pripažinimas pasiekė savo apogėjų. Imperija buvo vieninga, kunigaikščių savarankiškumo siekis buvo apribotas, o Hohenštafenų valdos nusitiesė nuo Šiaurės jūros iki Sicilijos.
Tačiau toks imperijos suklestėjimas pasibaigė mirus Fridricho I Barbadoso sūnui Henrikui VI, kuris valdovo sostu džiaugėsi tik 8 metus. Niekada vėliau imperija neturėjo tokios įtakos Europoje ir nebuvo tokia vieninga. Ji tapo naujai susikūrusių Europos valstybių grandinės grandimi, o imperatoriaus valdžia nusilpo sustiprėjus kunigaikščių valdžiai.

Barbadoso anūkas Fridrichas II buvo priverstas visą gyvenimą kovoti su popiežiais dėl Italijos valdų. Taigi paskendo Italijos reikaluose, o pačią Vokietiją paliko diduomenės savivaldai. Po jo mirties vienas po kito žuvo kovodami jo įpėdiniai; šį laikotarpį galima vadinti viduramžių vokiečių imperijos pabaiga.

Prasidėjo laikai be imperatoriaus, kai teritorijų valdovai nevaržomi valdė savo žemes. Susiraizgiusios ir aiškiai neatribotos kunigaikščių teritorijos lėmė nesibaigiančius kivirčus ir kovas. Kovos vertė kunigaikščius sutelkti savo kariuomenes – riterius, kurių luomas ėmė garsėti plėšikavimu. Tačiau kultūrinis, visuomeninis ir ūkinis gyvenimas ne tik nesustingo, bet kai kuriais atžvilgiais net suklestėjo. Miestuose vystėsi pramonė ir prekyba, kūrėsi pirklių ir amatininkų sąjungos. Ne vienas Vokietijos miestas iki šiol gali didžiuotis katedromis ir rotušėmis, pastatytomis tais laikais ir bylojančiomis apie kunigaikščių praturtėjimą. Prasidėjo rytinių, daugiausia slavų, kraštų kolonizacija. Į tą kolonizacijos bangą įsijungė ir Vokiečių ordinas. Jis nukariavo Prūsų žemę, kuri tapo labiausiai į rytus nutolusia vokiečių kolonija.

1273 paveikti popiežiaus Grigaliaus X vokiečių kunigaikščiai išrinko karaliumi turtingą Elzaso grafą Rudolfą. Jam atėjus į valdžią prasidėjo Habsburgų dinastijos valdymo laikai ir naujoji imperijos epocha. Kad sustiprintų savo įtaką, karaliai siekė išplėsti savo patvaldystę (Hausmacht). Šį procesą pradėjo Rudolfas I, įsigijęs Austrijos žemes. Kitą didelę patvaldystę rytinėje imperijos dalyje sukūrė Liuksemburgiečiai, įsigiję Bohemiją ir Moraviją. Įsigiję daugiau žemių, Habsburgai išsiplėtė visoje pietų Vokietijoje nuo Elzaso iki rytinių Alpių pakraščių.

Auganti teritorijų valdovų savivalda nenukentėjo nė pirmųjų Habsburgų laikais, o po Alberto mirties karališkas vainikas išsprūdo iš šios giminės rankų. Beje, po 140 metų šis vainikas vėl buvo atgautas. Po Habsburgų valdė Liuksemburgiečiai. Šios giminės karaliaus Henriko VII sūnus vedė paskutiniąją Čekijos Pšemislidų palikuonę ir paveldėjo Čekijos sostą. Čekija prisijungė prie vokiečių imperijos. Liuksemburgiečiams viešpataujant, vokiečių imperijos vaidmuo daugiau buvo jaučiamas vidurio Europoje nei kitur. Kai Liuksemburgiečiai daugiau politikavo imperijos pakraštyje, pačioje Vokietijoje galutinai tvirtinosi magnatų bei kunigaikščių valstybės; savarankiškais tapo kai kurie laisvieji miestai.

Nuo 1438 metų į sostą vėl grįžo Habsburgai, kurie išlaikė Vokietijos imperijos sostą iki 1806 metų. Per paskutinius viduramžių šimtmečius riteriai, kadaise buvę imperatoriaus valdžios parama, neteko savo reikšmės. Greitai augo miestai, ir viduramžių pabaigoje kai kuriuose gyveno apie 2000 gyventojų. Miestai tapo kultūriniais ir ekonominiais centrais ir pradėjo kurti miestų sąjungas, kurios buvo reikšmingos politiniam gyvenimui. Pavyzdžiui, miestų sąjunga lėmė Hanse sąjungos politiką ir ekonomiką net už imperijos ribų.

XV amžiaus pabaigą ir XVI amžiaus pradžią vienas istorikas pavadino “Zeit der großen Wende” (Didelio posūkio laikas). Ir iš tikrųjų, tais laikais keitėsi politinis, ekonominis, kultūrinis ir socialinis gyvenimas. Prekybos sąjungos ir atskiros šeimos, pav. Fugger ir Welser Augsburge, pradėjo ankstyvo kapitalizmo epochą Vokietijoje. Jos labai greitai surado išėjimą į tarptautinę rinką, kuri dėl svarbių atradimų itin suklestėjo XVI amžiuje.

Gutenbergo knygų spausdinimo išradimas buvo svarbus veiksnys, paskatinęs Italijos humanizmo plitimą. Martynui Liuteriui paskelbus savo garsiąsias tezes, prasidėjo reformacija. Paveikti Liuterio mokslo apie krikščionių laisvę, valstiečiai sudarė 12 punktų programą (1525). Jie reikalavo atlesti juos nuo baudžiavos ir suteikti tikybines ir ūkines laisves. Prasidėjo valstiečių karas, tačiau valstiečiai buvo per silpni kovoti su kunigaikščiais. Tuo metu imperijai vadovavo Habsburgų dinastijos atstovas Karolis V, kuriam atėjus į valdžią, Vokietija įsivėlė į ilgai trukusius ginčus su Prancūzijos karaliumi Francu I. Be to, iš pietryčių Vokietiją puolė turkai, kurie 1529 metais prasiskverbė iki Vienos. Vakaruose ir rytuose vyraujant įtampai, Vokietijoje klestint vidiniams nesutarimams, prasidėjo religinė katalikų, vadovaujamų imperatoriaus, ir protestantų, kuriems priklausė dauguma kunigaikščių, kova. Imperatorius laimėjo šią kovą, tačiau vėl stiprėjanti kunigaikščių opozicija ir vėl prasidėjęs karas prieš Prancūziją privertė jį atsisakyti valdžios. 1555 metais Augsburge paskelbta religinė taika. Pripažinta kunigaikščių teisė laisvai pasirinkti katalikų ar Liuterio tikėjimą ir versti gyventojus jį išpažinti. Paskelbtas “Cuius regio, eius religio” (kieno žemė, to religija) dėsnis. Augsburgo sutartis lėmė Bažnyčios priklausomybę nuo teritorijų kunigaikščių suvereniteto. Beveik visa šiaurės Vokietija iki Dunojaus virto protestantiška. Jėzuitų ordinas, įsikūręs Kelne, Ingolstadte (Bavarija) ir Vienoje, pažadino sąjūdį, pavadintą Katalikų Bažnyčios Renesansu arba kontrreformacija. Tęsėsi kova tarp katalikų ir protestantų, prasidėjo Trisdešimties metų karas. Tai buvo tikrai tarptautinis karas vokiečių žemėje, kuris baigėsi tarpvalstybine Vestfalijos taika (1648). Baigėsi ilgai trukusi kova dėl tikėjimo, bet buvo palaidota imperijos vienybė. Po Vestfalijos taikos Vokietija tapo daugiau nei 300 valstybių konglomeratu. Visus šiuos politinius vienetus formaliai jungė imperatorius ir bendras reichstagas, po Vestfalijos taikos tapęs “amžinu”, be pertraukos posėdžiavęs Regensburge. Pradėjo stiprėti atskirų valstybių įtaka. Labiausiai suklestėjo Brandenburgo-Prūsijos valstybė, kurios kunigaikštis Fridrichas Vilhelmas I visas jėgas skyrė atgimimui.

Pakilimo, nepaisant turkų puolimo grėsmės, sulaukta ir Austrijoje. Kai turkai 1683 metais antrą kartą užėmė Vieną, vokiečių kunigaikščiai prisiminė savo atsakomybę ir kartu su Lenkija atrėmė Turkijos smūgį.

Vakaruose Prancūzijos karalius Liudvikas XIV pasinaudojo Vokietijos politiniu silpnumu ir sustiprino Prancūzijos įtaką. Jis prisijungė Elzasą, užėmė Strasbūrą. Tačiau taip vadinamas “saulės karalius” Liudvikas ir jo absoliuti monarchija buvo pavyzdys daugeliui vokiečių kunigaikščių. Politiškai suskaidytoje Vokietijoje klestėjo menas ir kultūra. Konkurencija tarp atskirų kunigaikštysčių paskatino jų vadovus puošti savo miestus rūmais, kurie dabar priskiriami prie gražiausių baroko architektūros paminklų.

Politiniu požiūriu svarbiausios buvo Prūsija ir Austrija. Dėl politinės įtakos augimo tapę priešininkėmis, jos tik spartino skaidymosi procesą. Po Utrechto taikos Austrijos politinė įtaka gerokai sustiprėjo, tačiau po kelių dešimtmečių situacija labai pasikeitė. Prūsijoje Fridrichas Vilhelmas I sukūrė griežtai organizuotą centristinę valstybę. Jam rūpėjo taupumas, valstybinių pajamų didinimas, kariuomenės stiprinimas; jis stengėsi plėsti dirbamos žemės plotus. Fridrichas Vilhelmas I pagarsėjo kaip didysis kolonizatorius. Sustiprinęs kariuomenę, jis ne tik galėjo atsispirti Austrijos smūgiams, bet ir užkariavo Šleziją.

Septynerių metų karas, kuris psrasidėjo Vokietijos vidiniu karu, peraugo į tarptautinį konfliktą, kurio metu prūsus palaikė Anglija, o austrus – Rusija ir Prancūzija. Prūsijos pergalė buvo taip pat ir senosios imperijos pabaiga. Tačiau stiprėjančioje prūsų valstybėje jau buvo galima atpažinti Antrosios imperijos užuomazgas. Beje, Fridricho negalima vertinti tik kaip kariautojo. Jis savo valstybėje taip pat diegė ir švietimo idėjas, kuriomis buvo pagrįsta jo valstybinė reforma.

Prasidėjus Prancūzijos revoliucijai, Vokietijos buržuazija taip pat susidomėjo lygybės idėjomis. Tačiau Prancūzijai pradėjus grobiamuosius karus, Vokietijoje susiformavo koalicija prieš Prancūziją, kuriai vadovavo Braunšveigo hercogas Ferdinandas. Vokiečiai įžygiavo į Prancūziją ir prie Valmy susikovė su prancūzais. Po trumpo artilerijos apšaudymo armija turėjo pasitraukti. Po Valmy susidūrimo pasikeitė prancūzų grobiamosios politikos planai. Jie netrukus užgrobė vokiškus Nyderlandus ir vokiškas žemes iki Reino. Po nesėkmingo pasipriešinimo, Prūsijos karalius pasitraukė iš koalicijos ir sudarė taiką su prancūzais. Pagal Bazelio taikos sutartį kairysis Reino pakraštys atiteko prancūzams. Vokietijos imperija pasidavė naujai prancūzų Napoleono imperijai (nuo 1801 m.). Vokiečių valdovai pakluso Napoleonui. Jie vykdė reformas, naikino bažnytines valstybes ir mažąsias kunigaikštystes, keliolika imperijos miestų sujungė į stambesnius politinius vienetus. Po šios reformos pasiliko tik 39 vokiškų valstybių sąjunga. Šventoji Romos imperija Napoleono įsakymu 1806 metais buvo panaikinta.

Prūsija savo galią parodė tik 1812 metais, kai mūšį pralaimėjusi Napoleono armija grįžo iš Rusijos. Prūsijos karalius, iki šiol talkininkavęs Napoleonui, pradėjo kovą. Prūsai lėmė Leipcigo tautų (1813) ir Vaterlo (1815) mūšių pergalę. Po Vienos taikos Prūsijai atiteko pusė Saksonijos ir Vestfalija su turtingomis Ruhro kasyklomis ir pareinio plotais.

1848 metais, prasidėjus Prancūzijos vasario revoliucijai, Vokietijoje vėl bandyta atkurti ir suvienyti valstybę. Frankfurto Šv.Povilo bažnyčioje susirinko garsusis Frankfurto parlamentas, išrinktas visuotiniais visos tautos balsavimais, kuris bandė iš senosios imperijos dalių sukurti naują imperiją. Bandymas sukurti vieningą valstybę buvo nesėkmingas, nes Prūsija ir Austrija norėjo dominuoti naujoje imperijoje.

Išsvajotąjį susivienijimą, nors ir nedalyvaujant Austrijai, 1870/71 metais paspartino vokiečių-prancūzų karas.
Antroji imperija (das zweite Reich) – federacinė valstybė, kurioje atskiri kunigaikščiai buvo pakankamai nepriklausomi. Imperijoje politiškai dominavo Prūsija. Atrodė, nauja tvarka įsitvirtino ilgam. Kunigaikščio Bismarko politika leido Vokietijai taikiai įsitvirtinti tarp kitų Europos valstybių. Tačiau naujas jauno garbės siekiančio imperatoriaus Vilhelmo II politikos kursas jau po dviejų dešimtmečių sustabdė šį taikų raidos procesą, užsienio politikos atžvilgiu izoliavo Vokietiją ir atvedė ją prie I-ojo Pasaulinio karo krizės.

Versalio taika 1918 metais apkarpė Vokietijos teritoriją iš rytų ir vakarų, tačiau imperija išliko ir net įgavo tą demokratinę-respublikinę tvarką, apie kurią revoliucionieriai svajojo dar 1848 metais. Pasitaikiusia proga Vokietija nepasinaudojo. Žinoma, pasaulinės politikos situacija, pasaulinė ekonomikos krizė ir radikalizacija lėmė nacional-socialistinio Trečiojo Reicho diktatūros įsigalėjimą jaunoje Veimaro respublikoje jau po 15 egzistavimo metų.

Tiesa, Hitleriui pavyko keliems metams išplėsti imperijos ribas, aneksuojant Austriją, Čekijos ir Lenkijos dalis, tačiau II-asis Pasaulinis karas, kurį jis pradėjo, atnešė ne tik nacionalsocialistų propaguojamą “visuotinį karą”, bet ir visuotinį žlugimą. Bismarko pasiekta vienybė buvo prarasta, Vokietija neteko rytinės imperijos dalies, kolonizuotos viduramžiais, o likusias žemes pasidalino nugalėtojai.

1949 metais iš trijų vakarinių okupuotų zonų susikūrė nauja demokratinė valstybė – Vokietijos Federacinė Respublika. Vadovaujama kanclerio Konrado Adenauerio, Federacinė Respublika nepaprastai sparčiai augo ir plėtėsi, politiniu ir ekonominiu požiūriu tapo Europos dalimi ir prisidėjo prie Europos susivienijimo. Vokietijos Demokratinė Respublika prisijungė prie Sovietų sąjungos ir jos sąjungininkų. Berlyno siena skyrė dvi Vokietijos dalis iki 1989 metų. 1990 metais dvi Vokietijos dalys susijungė ir susikūrė nauja valstybė – Vokietijos Federacinė Respublika.