Tibetas

Nuo to laiko, kai pirmą kartą perskaičiau A.David-Neel knygą „Magija ir Mistika Tibete“, trys šio pavadinimo žodžiai man tapo neatskiriamai susiję. Nepamiršdama, kad Tibetas šiandien yra okupuota, iškankinta, išniekinta šalis, visada apie jį galvoju dar ir kaip apie mistinę Kitą realybę. Nesu profesionali fotografė, todėl dažniausiai pamirštu apie nuotraukos kompoziciją ar meniškumą, o tiesiog stengiuosi užfiksuoti tai, kas man asmeniškai simbolizuoja ribą tarp dviejų tikrovių – kasdienės ir magiškosios. Šventyklų durys, ilgi haliucinogeniškai ryškių spalvų koridoriai, šviesos salos tamsiuose griūvančių vienuolynų labirintuose, nuožmių dievybių koplyčios, atsiskyrėlių būstai, akmenų altoriais pažymėtos Jėgos vietos mėnuliškame gamtovaizdyje man visada atrodo kaip ta slaptoji erdvės ir laiko sankirta, kurioje staiga gali prasidėti pasaulius perkeičiantis vyksmas. Tokio virsmo vieta gali būti žmogus: maldininkas, piligrimas, vienuolis, jogas.

Tibetas (kiniet. Xizang, Tibeto Autonomis regionas, Kinija): budizmas ir valstybės istorija. Budizmas Tibetą pasiekė maždaug VII a. ir, karaliui padedant, pamažu pasklido visuose visuomenės sluoksniuose. Formavosi jis iš dviejų mokymo srovių: Mahajanos ir Vadžrajanos (tantrizmo). Indijoje budizmui išnykus, Tibetas tapo jo skleidimo židiniu ir nuo XVI a. jo tibetietiškoji jo atmaina užkariavo visas Himalajų šalis bei Mongoliją. “Pirmasis pasklidimas” vyko VI a. pabaigoje suvienijus šalį bei pradėjus veiksmingą ekspansijos politiką. Budizmo pradžia Tibete siejama su valdovo Songtseno Gampo laikais ir dviem Budos mokymą išpažinusiom jo žmonomis: Nepalo princese Brikuti Devi ir Kinijos Tangų dinastijos imperatoriaus dukra Veng Čen. Valdant Songtsenui Gampo (617-698), Tibetas tapo viena stipriausių Azijos imperijų. Iki to laiko ji neturėjo savo rašto ir tik Songtsen Gampo įsaku į Indiją mokytis kalbų buvo pasiųsti vienuoliai, kurie grįžę sukūrė tibetietišką abėcėlę indiškosios pagrindu.

Tai religijų, filosofijų, geriausių minčių, mokslinių atradimų šaltinis. Šambalos Valdovai yra Kosminės galios, beribio proto, apie kurį mes net nežinome, valdytojai. Ir Gamtos jėgos jiems paklūsta. Jie Meilės ir Užuojautos Valdovai. Jie atiduoda visas savo jėgas ir neaprėpiamas aukas žmonijos Gerovei ir Bendram Labui. Šambala – gigantiška minčių labaratorija, ne pagal užimamą plotą, bet pagal Mąstytojų galią. Tai visiškai gali suvokti tik tie, kas įsitikino minties poveikiu, perduotu per atstumą. Mintis gyva, kaip ir žmogaus sąmonė, sukūrusi mintį. Ji skrieja žaibo greitumu ir vykdo siuntėjo valią. Todėl Šambalą galima prilyginti galingiausiai radijo stočiai, skirtumas tik toks, kad nėra būdingų paprastam radijui trukdymų, o pasiųstos mintys dauguma atveju pripažįstamos ne kaip kažkas iš aplinkos, bet kaip savo nuosavos. Šambalos didingumas gali būti suvoktas tik einant dvasinio tobulėjimo keliu, kurį siūlo Didieji Šambalos Mokytojai. Neišvengiamas sumenkinimas, patirtas pirmos aukštų sąvokų pažinties metu, einant toliau užleidžia vietą pagarbai ir džiaugsmui. Ir Šambalos suvokimas tampa amžinai augančiu ir kviečiančiu.

Legendos pasakoja, kad Tibeto istorija skaičiuoja jau kelis tūkstančius metų. Mokslas teigia, kad tibetiečių pagrindą sudaro cianų gentys, atėjusios į plynaukštę VI-V amžiuje prieš m.e. Kaip ten bebūtų, bet žinios apie šventą šalį pasidarė prieinamos nuo tada, kai iš Indijos VII m.e. amžiuje ten atėjo budizmas. Panašiai tuo metu Tibete atsiranda raštas, ir dėka jo išliko perrašyti tibeto kalba kai kurie senoviniai budizmo traktatai, kurių orginalai buvo sunaikinti arba visam laikui prarasti Indijoje. Tuo pačiu metu įvyko tibetiečių genčių susivienijimas, ankstesnių sienų praplėtimas ir gyventojų išsidėstymas, įsikūrė Tibeto imperija. XIV amžius dvasiniame Tibeto gyvenime užima svarbią vietą. Nors jau VIII amžiuje, praėjus šimtmečiui po įsikūrimo ant plynaukštės, budizmas buvo paskelbtas valstybine religija, gyvavo jis tik keliose sektose, tarp kurių vėliau pasireiškė priešiškumas, ypač po to, kai jos buvo pripažintos kaip savitos teokratinės valstybinės mokymo sistemos. XIV a. pabaigoje susikūrė nauja budistinė sekta gelug-pa, išvertus “geltonkepuriai”. Jai buvo lemta tapti valdančiąja ir šimtmečiui nulemti dvasinius ir pasaulietinius tibetų likimus. Nuo XVIa. sektos vadovas įgyja Dalai-Lamos titulą. Sekančiame šimtmetyje jis įgauna realią , niekieno nenuginčijamą valdžią, tapdamas dvasiniu ir pasaulietišku šalies valdytoju.

1925m. prancūzų žurnale “Vie Des Peuples” pasirodė nedidelis Aleksandros David-Neel straipsnis, trylika paskutiniųjų metų pragyvenusios Tibete. Straipsnyje ji pasakoja apie sklandantį po Tibetą gandą, legendą, kad Šiaurėje, būsimoje Šiaurės Šambaloje, atsiras didvyris, kuris atnaujins pasaulį. Kalbama, kad ši šalis apgyvendinta rusais, taip pat nurodomas Šiaurės Vandenyno artumas; galima patikimai nuspėti, kad tai Sibiras, tiksliau jo dalis. Norisi galvoti, kad tai Altajus su jo didinga Beluchos viršukalne – rusiška Bielovodje. Tibeto dainiai – bardai – apdainuoja nuostabų didvyrį, valdovą Linką, kuris naujame savo įsikūnijime turėtų atsirasti Šiaurės Šambaloje. Jis apjungs visus buvusius savo praeito įsikūnijimo ministrus, generolus ir visus bendražygius. Jis įsikūnys, kad atliktų demoniškų tironų sunaikinimo Žemėje misiją. Bardų ir paplitusia tarp tibetų nuomone, Šiaurės Šambalos Valdovo bendražygiai jau įsikūnijo, daugiausia rusų žemėje. Istorija pasakoja, kad imperatorius Linka buvo didis valdovas, užkariavęs didžiąją Kinijos dalį ir praplėtęs savo valdas iki Sian-fu, Shensi. Jis apytikriai gyveno VII ar VIII mūsų eros amžiuje.

Stovyklavietėje, įkurtoje netoli vienuolyno, vieno iš sustojimų metu apsilankę vienuoliai, mūsų nustebimui, klausinėjo, gal turime bakšišo. Šis žodis visai nebūdingasTibetui; manome, kad čia jis atėjo iš musulmoniškų šalių. Net šio žodžio tarimas vienuoliams yra neleistinas. Czang-po slėnyje matėme daugybę senovės Tibeto statinių (pilys, tvirtovės, vienuolynai). Jie iki šiol nuostabūs, žavi didingumu ir visiškai nepanašūs į dabartinius, neskoningus, menkaverčius statinius. Artėjant prie Centrinio Tibeto čano (vietinis miežinis alus) kvapas vis stipresnis, nes jį geria ir prisigeria iki sąmonės netekimo, kaip matėme, ne tik paprasti tibetai, bet ir lamos. Bramaputros upės pakrantėse nepaprastai daug mendangų, suburganų, tvirtovinių bokštų, pilių bei vienuolynų griuvėsių. Šiose vietose žmonės gyvena jau seniai. Tik čia dar galima pamatyti didvyrišką senojo budistinio Tibeto praeitį. Šiandieninis Tibetas – visiškai sumenkusi ir nuskurdusi šalis.

Siekdami susipažinti su Budizmo Mokymo padėtimi pasaulyje keturis su puse metų mes keliavome po įvairias budistines šalis. Mes keliavome po Indiją, kur gerbiamos ir žinomos šventos vietos, kuriose gyveno ir kūrė Palaimintasis Buda. Aplankėme Ceiloną, pripildytą relikvijų Sikkimą; su dar neužmirštais Ašoko pėdsakais, Kašmyrą; Ladakchą, kuriame išlikę daugybė nuostabių dokumentų, legendų apie Geser-chaną, tapatinamą su Šambalos Valdovu, ir nuostabiausių Maitrėjo portretų; buvome Chotane, pilname senovinių paminklų ir apipintame legendomis apie Maitrėjo erą; aplankėme Kašgarą, kuriame laikinai po Peševaro buvo saugoma Budos Taurė; Dangiškų kalnų papėdėje aplankėme kalmukų žemes su klajojančiais jurtose vienuolynais. Buvojome Altajuje, apipintame legendomis apie pačio Budos apsilankymą; Oirotijoje, kur laukiama Baltojo Burchano, Buriatijoje, abiejose Mongolijose, kur daugybė nuostabių dalykų; ten buvo patikrintos legendos apie Erdenį-Dzo iš Orchono ir apie Narabanči vienuolyną. Legendos pasirodė teisingos. Ulan-Bator-Choto numatomas pastatyti statinys (дуканг) skirtas Šambalai, jame bus patalpintas mano paveikslas „Šambalos Valdovas“, kurį padovanojau Mongolijos vyriausybei; buvome Gansiu, kur olose Tui-Cuano stiliumi įrengtos šventyklos; aplankėme Caidamą, kur mes pastatėme statinį (субурган) Šambalai. Taip pat aplankėme Tibetą.

Štai ką apie padėtį Tibete savo autobiografijoje rašo Tibeto dvasinis ir politinis vadovas Dalai Lama: Tibete kovos už laisvę sąlygos nuolat sunkėja. Blogėja žmogaus teisių padėtis.Vien 1999 metais užregistruoti šeši mirties ir žiaurumų bei prievartos atvejai. Kinų valdininkai išvijo iš vienuolynų 1432 vienuolius, nes šie atsisakė pasmerkti Tibeto išsivadavimo siekius arba Dalai Lamą, kaip dvasinį bei politinį vadovą. Iš savo gyvenamųjų vietų bei mokyklų ištremti 11409 vienuoliai (nuo 1996 iki 1999 metų). Didžiulė iškilusi grėsmė Tibetui – nenutrūkstantis atvykstančių kinų persikėlėlių srautas. Dėl to keičiasi Tibeto visuomenės struktūra. Ji artėja prie svetimo tibetui modelio, būdingo rinkos kapitalizmui. Kartu į šalį plūsta prostitucija, azartiniai žaidimai, alkoholizmas. Šiuos reiškinius remia kinų valdžia, tuo griaudama tradicinę socialinę sanklodą ir moralines Tibetiečių vertybes. Tai net blogiau už bet kokią fizinę prievartą, nes tibetiečiai savo šalyje virsta tautine mažuma, tolsta nuo tradicinio tikėjimo ir kultūros. Kinijos vadovai tibetiečių tautos kultūrinėse ir religinėse ypatybėse įžvelgia pagrindinį atsiskyrimo motyvą, todėl stengiasi sugriauti kūrybingąjį Tibeto civilizacijos ir tautinio identiteto pradą. Nauji kultūros, religijos ir švietimo sistemos apribojimai byloja apie kultūrinio genocido politiką.

Tibete egzistavo daug nepriklausomų meditacijos mokyklų, ir tarp jų buvo labai ryškūs skirtumai. Seniausia mokykla buvo Ningma – šios mokyklos mokymus 750 metais į Tibetą atnešė Guru Rinpočė (Padmasambhava). Jis buvo labai ypatingas mokytojas, turėjo išskirtinę charizmą ir buvo visiškai nušvitęs – realizavęs budos būseną. Jis galėjo įkvėpti laukinius tibetiečius. Vėliau, po jo mirties, mokymai buvo sunaikinti, liko tik labai siauras, nedidelis perdavimas, įkvėpęs tam tikrą kontr-reformacijos laikotarpį Bonpo religijoje. Ši, iš vienos pusės, buvo labai artima šamanizmui, o iš kitos pusės, turėjo labai išvystytą filosofinę sistemą. Vėlesniais laikais Bonpo daug ką perėmė iš budizmo tradicijų, ir kai kas netgi galvoja, kad taip susikūrė penkta Tibeto budizmo mokykla. Vėliau, maždaug prieš 1000 metų, tibetietis Marpa keturis kartus keliavo į Indiją, aplankė daug Indijos budizmo meistrų – du iš jų tapo Marpos tiesioginiais mokytojais, o trečia – Marpos šaknies (artimiausiu – vertėjo pastaba) guru. Tai buvo Naropa – visiškai nušvitęs mokytojas. Jis turėjo Didžiojo Antspaudo mokymų perdavimą. Tie mokymai sanskrito kalboje vadinami Mahamudra, o tibetietiškai – Čekčen Čenpo. Tai yra mokymai apie betarpišką proto prigimties realizavimą. Mokymai, kurie vieno gyvenimo laikotarpyje leidžia mums tapti budomis, įgalina visiškai realizuoti mūsų potencialą. Tai yra visiškas nežinojimo ir dualizmo ištirpdymas. Taigi, šis perdavimas ir šešių Naropos jogų perdavimas pasiekė Marpą, kuris tapo tų mokymų laikytoju.

Įvairių tautų šamanai įsitikinę, jog bet koks įvykis, nutinkantis realybėje, „užgema” sapnuose. Tad visi reiškiniai ir įvykiai iš pradžių „repetuojami” žmonių sapnuose, paskui „suvaidinami” tikrovėje. Kaip žinia, šamanizmas – tai seniausia dvasinė tradicija, sutinkama visose pasaulio kultūrose. Jo esmė – harmoningas žmonijos ir gamtos ryšys. Įvairių tautų šamanai – Australijos aborigenai, Amerikos indėnai, Tibeto senosios šamanistinės tradicijos „Bon” šalininkai – ypač daug dėmesio skyrė sapnams, mokėjo skaityti jų simboliką, keliauti po paralelinius pasaulius, pasveikti, įgyti dvasinių žinių ir tobulėti sapnuose. Senovės Tibete ypač buvo populiarios „sapnų” moterys (puikios sapnuotojos), kurios galėdavo patarti nelaimėliams surasti išeitį iš beviltiškos padėties, pasirinkti taikliausią atsakymą esminiais gyvenimo lūžio momentais. Jos turėjo geresnį vardą nei paprasti burtininkai ar kerėtojai, nes sapno metu joms atsiverdavo daugiau informacijos, nei paprastiems būrėjams. Tereikėdavo tokiai moteriai išsipasakoti problemą, duoti kokį savo daiktą, kurį ji pasikišdavo po galva, o rytojaus dieną klientas gaudavo reikalingą atsakymą.