|

Savaitgalio “solo” žygelis dviračiu

Iš namų išvažiavau šeštadienį apie 14 valanda. Už Vilniaus kiek nugrybavau ir atsidūriau Vaidotuose. Iš ten kažkokiais šunkeliais pasiekiau “Keturiasdešimt Totorių” kaimą. Čia XV a. pradžioje Vytautas Didysis apgyvendino 40 totorių belaisvių. Kaime yra medinė mečetė, šalia – senos totorių kapinės. Pačios kapinės paliko labai nebloga įspūdį. Daug labai senų paminklinių akmenų, tik ant nedaugelio pavyko perskaityti užrašus – kiti išblukę. Porą sykių susigriebiau bestovintis ant kapo – nesuprasi kaip ten jie išdėstyti, o pačios kapinės panašios i akmenų priverstą pievą. Atmyniau i Baltąją Vokę. Kažkur skaičiau, kad ten yra apleistas dvaras. Išgėriau alaus. Tada nuvažiavau prie Merkio kanalo išsimaudyt.

|

Žygeiviai “suskrido” 40-ąjį kartą

Paprastai buvę ir esami VU Žygeivių klubo nariai savo kalendoriuose pasižymėdavo pirmąjį gegužės savaitgalį – būtent tada vykdavo tradicinis žygeivių sąskrydis. Kadangi šiais metais orai paskubėjo atšilti anksčiau, tai ir žygeiviai nesnaudė – į jubiliejinį 40-ąįį sąskrydį prie Grūdos upės Dzūkijos miškeliuose susirinko jau balandžio gale, 29-30 dienomis. Nors sąskrydis buvo jubiliejinis, dalyvių skaičiumi nepribloškė (priešingai nei, tarkim, prieš dvejus metus vykęs). Vis dėlto susirinko apie 150-200 žmonių, varžybose dalyvavo per 20 komandų, iš jų dvi – veteranų.

|

Fuksus grūdino pelkėse!

Pakeliavus traukiniu šiek tiek už Vilniaus, prasidėjo žygis pėsčiomis. Fuksams buvo pasakyta, kad šio žygio pabaiga – paslaptinga sodyba. Kartu žygiavo ir didelis būrys senų turistų, kurių tarpe ilgametis VUŽK vadovas Tadas Šidiškis. Paklaustas kelintos jam šios krikštynos, T. Šidiškis pasakė, kad skaičiaus jau seniai nebepamena. Beje, jauniausiam žygio dalyviui tebuvo 3 mėnesiai. Taigi VU žygeiviai smagiai traukdami dainas ėjo per kaimus, pievas, miškus. Gal tik atsitiktinai, o gal ir ne, žygio maršrute atsirado pelkė ir tankūs šabakštynai. Taip beklaidžiojant po Varėnos bei Trakų apylinkes ir sutemo, o žygio tikslas dar nebuvo pasiektas. Daugeliui naujokų žygiavimas tamsoje paliko didžiulį įspūdį. Galų gale visi suvargę, bet linksmi atkeliavo į sutartą vietą. Tuomet fuksai buvo nuvesti prie senovinio aukuro – Žaliosios Alko, kur pagonys aukodavo aukas ugnies deivei Gabijai. Ten žygeivių klubo naujokai turėjo prisiekti “pereiti ugnį ir vandenį bei mest mokslus, jei šie kartais trukdytų žygiams”. Po priesaikos stipriausiems fuksams buvo įsakyta nešti VUŽK prezidentę Laurą Jorudaitę ant neštuvų. Nelengva buvo fuksams, nes teko eiti per klampynus ir balas. Taip keletas batų (kai kam gal paskutinių) amžiams pasiliko klampynėse…

|

1999 metų žygis Kamčiatkoje II dalis

Naktis, kaip ir buvo galima tikėtis, tokia, kad vėl miegama 3-2 val. Tokiais atvejais ypač linksmai dėliojasi sapnai – paprastai būna labai kas nors netikėto, kai ant veidą prispaudžia tentas… Atsikėlus norėjau tik vieno – nešdintis iš šitos vėjų pagairės kaip galima toliau. Kaip tarta – taip ir padaryta. Apie 12 val. jau būname visai netoli suslikų, tpfu, t.y. vulkanologų namelio. Tenai pastebima humanoidinė gyvybė ir siunčiama delegacija. Kol delegacija vaikšto, daug kas sukrenta užuovėjoje ant samanėlių ir visai sėkmingai mėgina kompensuoti nakties nemiegą. Delegacija grįžta ir pasakoja, kad sutikta buvo abejingai, kad iki Kozyrevsko apie 70 km ir tai yra keturios dienos kelio (mes gi planuojame per dvi ir manome, kad 30 (t.y. vadas mano)), kad vandens taigoje turbūt nėra, kad apskritai jie atvažiavo BBŽ ką veikti ir t.t. Truputį po pirmos jau persiritam per Bezimiano perėją ir grįžtame prie sandėlio. Pasikrauname, labai sočiai papietaujame (mat atrandama, jog dėl “nusuktų” dienų Kliuči rajone taupyti nebereikia) ir išdžiūvusios upės dugnu tęsiame žygį. Iki spėjamos nakvynės vietos dar 11 km tiesiaja. Ėjimas upės dugnu man palieka ne pačius geriausius įspūdžius – koja klimsta į smėlį, atsispyrimas mažas, plius dar tas pats vėjas neša smėlį nuo priekį einančių į tave. Prisiminęs, kada Nidoje yra tekę mėnesiui atsimušti koją einant per smėlį, pradedu nerimauti. Vėliau pasirodys, jog ne veltui.

| |

Šiauliai

1524 m. Šiaulių miestas pirmą kartą paminėtas istorijos šaltiniuose – Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo rašte. Miestelis pažymėtas 1555 m. Kasparo Vopelos sudarytame Europos žemėlapyje ( ten jis vadinamas Sovli). Dėl istorijos šaltinių stokos negalima apibūdinti tuometinio miestelio dydžio ir vaizdo. Tačiau žinomas medinės bažnyčios buvimo faktas 1445 m. rodo, kad jau XV a. Šiauliai buvo stambi gyvenvietė, įgijusi krikščioniškojo miesto vaizdą. Tuometinių Šiaulių vaizdas toks – miestelis medinis, vienaaukštis, besistatantis pagal savaimingai susidariusį radialinį planą. Vienintelis architektūros akcentas tuomet buvo bažnyčia – iki XVII a. pr. medinė, o nuo 1634 m. mūrinė. Kitas svarbus urbanistinis miesto elementas buvo Šiaulių dvaras, kurio sodyba fragmentiškai išliko iki mūsų dienų. XVI a. Šiauliai – jau Šiaulių valsčiaus administracinis centras. Įsteigus karaliaus stalo valdą – Šiaulių ekonomiją (toliau ŠE), miestas tapo jos administraciniu centru. Per savo istorinės raidos šimtmečius miestas išlaikė XVI a. įgytą administracinio-teritorinio centro tradiciją.

| |

Telšiai

Kokiame pasaulio krašte bebūčiau, varpų skambėjimą lyginu su Telšių Katedros varpu, įsimintu kūdikystėje. Neseniai nuliedino naują, ir mano karta neteko savo gyvenimo kamertono. Bet tai mano kartos problema. Telšių metraštininkas Mečislovas Šilinskas fotografuoja naujųjų laikų miestą, jauniausios kartos kamertoną. Todėl nėra prasmės jaudintis, kad dabar yra ne taip, kaip buvo. Būkime tikri – bus dar ir kitaip. Žymus archeologas telšiškis dr. Adomas Butrimas Biržulio ežero saloje, už 30 km į pietus nuo Telšių, atkasė 6000 metų kapą, seniausią Lietuvos teritorijoje. Žynys ir moteriškaitė nebuvo nei žemaičiai, nei lietuviai, netgi ne indoeuropiečiai. Tai buvo Europos gyventojai. Tik po 2000 metų mūsų kraštus iš pietų užplūdo indoeuropiečiai. Nenoriu pasakyti, jog Telšių apylinkėse seniau nei kitur apsigyveno homo sapiens – nors tas faktas žemaičiui ir suteiktų garbę pasididžiavimo uodega maišyti debesis.

| |

Pasvalys

Krašte gausu senkapių, kurie ateityje bus sistemingai tyrinėjami. Žvalgomųjų archeologinių ekspedicijų radiniai, liudijantys apie seniausius krašto gyventojus, eksponuojami Pasvalio krašto muziejuje. Yra du piliakalniai: Migonių (dar vadinamas Šimonių ir Sindriūnų vardais) ir Ąžuolpamūšės. Tyrinėtojai mano, kad jie buvo gynybiniai ir saugojo nuo kalavijuočių skverbimosi gilyn į kraštą iš Rygos pusės. Praeityje buvusi vandeninga Mūšos upė tapo viena pirmųjų prekybinių vandens kelių tarp Šiaurės Lietuvos ir Rygos. Iš Lietuvos buvo vežamos žemės ūkio gėrybės, bitininkystės, medžioklės produktai, o iš Rygos – amatų, metalo gaminiai, druska ir pan. Taip buvę jau XIII amžiuje. “Mes, Aleksandras, Dievo malone Lietuvos didysis kunigaikštis, Rusios, Žemaitijos it t.t. Viešpats ir paveldėtojas, štai ką skelbiu šiuo raštu visiems, dabar gyvenantiems ir būsimiems, kurie susipažins su šiuo raštu… Nutarėme įsteigti ir aprūpinti bažnyčią, esančią Trakų vaivadijoje, Upytės apskrities vietovėje, vadinamoje Pasvaliu, kur iš vienos pusės yra Svalios upė, iš antrosios pusės Lėvuo įteka į kitą upę…” Šiuo Jogailos anūko raštu, duotu Pasvalio kunigui Jonui Grotui 1497 metų gruodžio 6 dieną, fiksuojama miesto užuomazga, jau anksčiau vietinių žmonių numatyta tarp Lėvens ir Svalios žiočių. Lietuvos hidronimų tyrinėtojai teigia, kad pats žodis “Pasvalys” kilęs iš Svalios upės vardo, o šis – iš “svilti”, “svelti”. Žodis “Lėvuo” taip pat reiškia šlapią, pelkėtą, klampią vietą, tačiau esąs latviškos kilmės (lėvenis – liūnas, klampynė).

| |

Kėdainiai

Pirmą kartą Kėdainių apylinkės istoriniuose šaltiniuose paminėtos 1372 m. – H. Vartbergės Livonijos kronikoje. Kėdainių kraštas išsidėstęs Vidurio Lietuvos žemumoje, kuri įsiterpusi tarp Aukštaitijos ir Žemaitijos aukštumų. Toji žemuma, einanti plačiu, iki 100 km, ruožu per patį Lietuvos vidurį, yra didžiausia Lietuvos žemuma, dažnai vadinama Lietuvos vidurio lyguma. Šiaurėje ji prasideda latvių žemėje, į Lietuvą įeina Mūšos ir jos intakų srityje, toliau traukiasi į pietus iki Nemuno ir nuo jo, pasisukusi į vakarus, nusitiesia per visą šiaurinę Sūduvos dalį. Vidurio Lietuvoje nedaug ežerų, tačiau gausu upių ir upelių, kurie išteka iš pelkėtų miškų ir girių. Upių slėniai lėkšti, tačiau platūs, apaugę gražiomis pievomis, krūmokšniais ir medžiais, o tarp upių besitęsiantys miškai pagyvina šiaip monotonišką lygumos gamtovaizdį. Per patį jos vidurį iš šiaurės ir pietų vingiuoja Nevėžis – didžiausia vidurio Lietuvos upė. Nuo kitų Nemuno intakų – Neries, Šventosios, Dubysos ir Mūšos – Nevėžis skiriasi tėkmės lėtumu. Tokį upės būdą nulemia geografinė padėtis, nes Nevėžis teka priešinga paviršiaus nuolydžiui kryptimi. Nors vidurio Lietuvos žemuma žemėja į šiaurę, tačiau Nevėžis savo vandenis plukdo į pietus, į Nemuną.

| |

Kaunas

Dabartinėje Kauno senamiesčio vietoje, Nemuno ir Neries santakoje, žmonių gyventa dar žiloje senovėje. Gyvenvietė, iš kurios išaugo Kauno miestas, metraštininkų pirmą kartą paminėta 1361 m. Kryžiuočių antpuoliams atremti XIII a. pabaigoje buvo pastatyta mūro pilis, tapusi svarbia miesto gynybos sistemos dalimi. Daug mūšių mena jos apgriuvusios sienos. 1408 m. Vytautas suteikė Kauno miestui Magdeburgo teises. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, didėjo jo kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba. 1441 m. pasirašius Hanzos sutartį, Hanzos miestų pirkliai atidarė kontorą, veikusią iki 1532 m. Jau XVI a. pastatyta pirmoji mokykla, viešoji ligoninė, vaistinė ir amžiaus pabaigoje Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų. XVII-XVIII amžiai miestui buvo labai nepalankūs. Tai pasireiškė įvairiomis negandomis: 1665 m. rusų kariuomenės antpuoliai, 1701 m. švedų žygis į Rusiją, kurio metu buvo siaubiama Lietuvos žemė, 1657 m. ir 1708 m. maro epidemijos, 1731m. ir 1732m. gaisrai.

| |

Panevėžys

Panevėžys – Aukštaitijos sostinė. Tai vienas didžiųjų Lietuvos miestų, įsikūręs Šiaurės Lietuvoje, abipus Nevėžio upės. Jo plotas apie 50 kvadratinių kilometrų. Apskrities centras Panevėžys – augantis, besiplečiantis miestas, turintis įtakos regiono plėtrai. Miestas yra patogioje geografinėje padėtyje, čia susikerta svarbiausios Lietuvos automagistralės, driekiasi tarptautinė VIA BALTICA magistralė, jungianti su dviejomis Baltijos jūros regiono valstybių sostinėmis – Vilniumi (Lietuva) ir Ryga (Latvija). Iki neužšąlančio Klaipėdos uosto – 240 kilometrų. Miestą kerta geležinkelio ruožas, veikia du oro uostai, eksploatuojami vietos reikmėms. Panevėžys – gausus žalumos, tvarkingas miestas, kuriame gyvena apie 119 tūkst. gyventojų, arba 3,4 proc. visų šalies gyventojų. Tai bene lietuviškiausias miestas: 96 proc. sudaro lietuvių tautybės žmonės, 4 – kitataučiai (rusai, ukrainiečiai, lenkai, baltarusiai, žydai). Panevėžio miesto istorija prasideda nuo 1503 metų rugsėjo 7 d., kada didysis Lietuvos kunigaikštis, Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvenį upių pamini Panevėžio miesto vardą.