N.Rericho laiškas Niujorko Budistų centrui

Taši-Lama – dvasinis Tibeto vadovas, taip vadinamas pagal Tašilchunpo vienuolyną, kuriame randasi jo rezidencija. Taši-Lama (gim. 1938 m.) dabartiniu metu gyvena Кinijoje. Jo pasitraukimas iš Tibeto buvo analogiškos senovinės pranašystės išsipildymas.

Эз.сл. Ч. II. С. 330

Dalai-Lama – teokratinis (teokratija – valdymo forma, kai politinė valdžia priklauso dvasininkams) Tibeto vadovas, kurio rezidencija randasi Lchasoje. 1959 metais po tibetų nacionalinio sukilimo, kurį numalšino Kinijos kariuomenė, Dalai-Lama XIV (gim. 1935 m.) paliko Tibetą. Tibeto valdymo centras persikėlė į Dharamsalą, šiaurės vakarų Indijoje.

Эз.сл. Ч. I. С. 96

Siekdami susipažinti  su Budizmo Mokymo padėtimi pasaulyje keturis su puse metų mes keliavome po įvairias budistines šalis. Mes keliavome po Indiją, kur gerbiamos ir žinomos šventos vietos, kuriose gyveno ir kūrė Palaimintasis Buda. Aplankėme Ceiloną, pripildytą relikvijų Sikkimą; su dar neužmirštais Ašoko pėdsakais, Kašmyrą; Ladakchą, kuriame išlikę daugybė nuostabių dokumentų, legendų apie Geser-chaną, tapatinamą su Šambalos Valdovu, ir nuostabiausių Maitrėjo portretų; buvome Chotane, pilname senovinių paminklų ir apipintame legendomis apie Maitrėjo erą; aplankėme Kašgarą, kuriame laikinai po Peševaro buvo saugoma Budos Taurė; Dangiškų kalnų papėdėje aplankėme kalmukų žemes su klajojančiais jurtose vienuolynais.

Buvojome Altajuje, apipintame legendomis apie pačio Budos apsilankymą; Oirotijoje, kur laukiama Baltojo Burchano, Buriatijoje, abiejose Mongolijose, kur daugybė nuostabių dalykų; ten buvo  patikrintos legendos apie Erdenį-Dzo iš Orchono ir apie Narabanči vienuolyną. Legendos pasirodė teisingos. Ulan-Bator-Choto numatomas pastatyti statinys (дуканг) skirtas Šambalai, jame bus patalpintas mano paveikslas „Šambalos Valdovas“, kurį padovanojau Mongolijos vyriausybei; buvome Gansiu, kur olose Tui-Cuano stiliumi įrengtos šventyklos; aplankėme Caidamą, kur mes pastatėme  statinį (субурган) Šambalai. Taip pat aplankėme Tibetą.

Be to buvo surinktos svarbios žinios apie budizmo padėtį Birmoje, Butane, Kinijoje ir Japonijoje, kur apsišvietusių žmonių grupės studijuoja ir įgyvendina Palaimintojo įsakus.  Budizmo padėties detales išvardintose srityse pranešiu jums atskirai, bet dabar neatidėliodamas turiu jums papasakoti apie tai, kokioje padėtyje budizmas yra Tibete. Tame pačiame Tibete, kuris dar visai neseniai buvo siejamas su neiškraipytomis Budos Mokymo sąvokomis.

1923 metais, kaip jūs žinote, iš Tibeto buvo priverstas pasitraukti Taši-Lama. Šis neregėtas išvykimas daug ką išryškino, apie ką anksčiau galėjome tik numanyti. Dvasinis vadovas daugiau nebegalėjo pakelti apgailėtinos Tibeto realybės.  Su trimis šimtais raitelių  garbingasis Taši-Lama bėgo per laukinį ir slogų Čantangą, persekiojamas kareivių kaip nusikaltėlis.  Visas būrys gerbiamų vienuolynų vyresniųjų ir lamų pasekė gerbiamo bėglio poelgiu. Šio poelgio detalės slepia daug didvyriškumo. Įžymusis Taši-Liumpo, Taši-Lamos vienuolynas-rezidencija, neatpažįstamai ištuštėjo, o netekęs savo dvasinio vadovo Tibetas papuolė į lamų partijų intrigas. Įžvalgus Taši-Lamos pasitraukimas atskleidė  dabartinį Tibeto stovį. Įvairiose Tibeto vietose žmonės su virpuliu klausia, ar sugrįš Taši-Lama. Sunku be dvasinio vadovo.

Ką gi mes matėme, keliaudami per Tibeto sritis ir susipažindami su įvairios padėties žmonėmis, pradedant aukštais valdininkais, Dalai-Lamos numylėtiniais, ir užbaigiant tamsiais, laukiniais klajokliais?

Tibetui buvo suteiktas religinių įsakų šalies vardas, bet nebijokime tiesos – įsižiūrėkite, kur šiandien čia budizmas, o kur šamaniškas lamaizmas?! Nebijokime įvardinti reiškinių jų tikraisiais vardais.

Vietoj ankstesnio tarnavimo dvasinei Bendruomenei, vietoj senovinių rimtų Mokymo literatūros studijų ir gamtos jėgų įvaldymo galima matyti tik mechaniškai įsimenamus tekstus  ir pradinį hipnozės pasireiškimą, kartais aiškiaregystę ir materializaciją, levitaciją ar auros švytėjismą, bet visa tai ne aukštame dvasiniame lygyje ir naudojama daugiausia tamsių ir prietaringų žmonių įbauginimui.

Žinoma, jūs suprantate, kad tikrasis Mokymas, apie kurį jūs žinote, pritaikomas visai ne Lchasos rūmuose ir nieko bendro su Tibetu neturi. 

Štai jums keletas dabartinio Tibeto realybės vaizdelių. Aukštesnieji lamos, įtraukti pasipelnymo verpeto, šventais skaitytuvais atlieka komercinius paskaičiavimus. Ar Buda mokė taip naudoti šventus daiktus, ar tai šamaniško netikėjimo ištaka?

Arba – vandens ir vėjo malūnai ir mechanizmai suka maldos malūnus, atpalaiduodami tingius maldininkus nuo bet kokio energijos panaudojimo. Ar galima šią šventvagystę priskirti Budos įsakams?

Arba lamos – „tautos mokytojai“ – už mokestį, burnodami dievą, spėlioja iš avinų menčių, kauliukų ir kitų šventų dalykų.  Pagal šventas Lchasoje išleistas knygas jie spėja ateitį ir numato sėkmę. Kas bendra čia su Budos vardu, juk visa tai yra žemiausia grubaus šamanizmo forma?

Arba – lamos, pritaikydami išmoktas tantras ir panaudodami  grubiausią valios primetimo išraišką, gąsdina neišprususią tautą savo šokiais, spiegiantčiais šūksniais ir  „žongliravimu“ žmonių kaulais – taip elgiasi tik šamanai.  Ar ne iš šamanų pasiskolinti visi raguotieji dievai? Ką bendro jie turi su šviesiu Budos Mokymu?

Šautuvų šūviais lamos atbaido piktus sutvėrimus ir degina jų atvaizdus, žinoma,  už atitinkamą užmokestį, nenorėdami prisiminti tam skirtų Palaimintojo įsakų. Ar gi ne taip elgiasi apsikarstęs kaulais tamsuolis šamanas?

Netoliese valdžios czongo (czongas – sutvirtinta pilis, fortas Tibete ir himalajiškose karalystėse – Butane, Sikkime ir Nepale) stovi naujutėlė stabmeldiška maldykla – aukštas akmuo, apteptas taukais ir apstatytas baltų akmenų krūvelėmis.  Pasirodo, kad ne laukinės gentys, bet pati Lchasos vyriausybė įtvirtino maldyklą valdžios Orakulo(žynio) garbei.  Valdžia įteisino stabmeldystę.  Kur toliau galima nuklysti?

Lamos veidmainiškai draudžia gyvulių žudymą, kai tuo pačiu metu vienuolynų sandėliai prigrūsti avinų ir jakų skerdiena, kuri  naudojama vienuolių maistui. Veidmainiškumas toks didelis, kad žudymas kartais atliekamas labai išradingai – gyvūnus užvaro ant uolų, kad šie, krisdami žemyn, užsimuštų patys. Taip sekama Budos įsakais.

Pastebėta, kad daugelyje vienuolynų vadovauja  lamos-mongolai, nes tibetiečiai mėgsta išsisukti nuo pernelyg didelio mokymosi. Jei jūs pasiūlysite lamai-tibetiečiui dvasinį ginčą apie kokį nors metafizikos reiškinį, tai labai dažnai lama išsisuks, sakydamas: „Negali juk žmogus visko perskaityti“. Keista matyti, kad mongolai iki šiol keliauja į Tibetą kaip į šventą vietą, nesusimąstydami apie tai, kad dabartinis jų dvasinis lygis yra gerokai aukštesnis už tibetiečių. Net prekybinių karavanų į Tibetą kasdien vis mažėja.

Primenantis viduramžių būrėją tantrikas siūlo sustabdyti sniego debesis ir ištirpdyti sniegą. Tokie meteorologiniai fenomenai siūlomi už sutartinę kainą – tik už du amerikietiškus dolerius, įteikiamas visagalis kvitas, kurį turėjome išsaugoti. Nors nebuvo jokio reikalo jį išsaugoti, nes sniegas ir toliau snigo, bet tantrikas virš savo palapinės iškelė kažkokius popierinius malūnus ir užgrojo dūdele iš žmogaus kaulų.

Krautuvėlės kampe sėdi savininkas-lama ir suka maldos ratą, ant sienos kabo Šambalos ir Czon-ka-pa atvaizdai, ir čia pat stovi indai su dideliu vietinio vyno kiekiu, išskirtu tautos girdymui to paties lamos. Siaubingai geria paprasti gyventojai ir lamos, netgi vaikai „reikalauja“ pinigų degtinei; galima net pagalvoti, kad girtuoklystė prisakyta „budizmo“.

Lamos, apsiėmę vežti krovinį, palieka jį viduryje kelio. Tokie pat nesąžiningi lamos tvirtina, kad Buda uždraudė žemdirbystę ir žemės kasinėjimus. Šmeižiamas netgi pats Buda, nors jis savo mokinius siųsdavo į laukus padėti vietiniams laukų darbuose. Budizme nurodoma, kad net Bodhisatva (budizme tai tas, kuris priėmė sprendimą tapti Buda; kaip teigiama, tokį laipsnį padeda pasiekti šešios pagrindinės dvasinės savybės: išmintis, dosnumas, dorovingumas, pastabumas, didvyriškumas, kantrybė) turi mokėti kokį amatą.  Taip Mokytojų buvo aukštinamas darbas, bet čia (Tibete)  apaugę purvu girti lamos niekina darbą ir žinias.

Gerbiamas Tibeto armijos karininkas, kuris 1923 metais vijosi bėgantį iš Tibeto Taši-Lamą, tikino užsieniečius, kad rytų budistai ir geria, ir rūko. Jis gi, laikydamas save tikru lamaistu, paėmęs skirtus vienuolynui 35 dolerius, vienuolynui perdavė tik dešimt, pasilikdamas sau likusius dvidešimt penkis.

Užsitarnavęs ypatingą Dalai-Lamos pasitikėjimą lama-diplomatas sutrinka sužinojęs, kad mes paaukojome vienuolynui 100 narsingų nupirkti aliejui, kuris pilamas į žibintus po šventais paveikslais, ir pridūrė: „Mūsų vienuoliai pasisavins tuos pinigus ir neuždegs žibintų. Jūs turėjote aliejų pirkti iš manęs“.

Lama-valdytojas sako: „Mūsų vienuoliai laukiniai, visai ne tokie kaip Sikkime ir Ladakche“.

Prieina lama ir virš galvos muša būgną, tol, kol neduodate jam saujos smulkių vietinių pinigų šo. Po dešimties minučių jam atrodo, kad jūs jau pamiršote jo išvaizdą, ir iš naujo su tokiu pat begėdiškumu vėl jums neduoda ramybės, taip pat kaip ir jūsų šo neduoda ramybės jo pamaldumui.

Iš kur atsirado tie lamos, reikalaujantys „bakšišo“ ir nesigėdijantys to turgaus prekeivių žodžio? Kas gi išmokė juos elgetauti ir kaulyti? Ir iš kur ši gausybė dykinėtojų ir tinginių?

Net geltonosios sektos lamos tuokiasi, bet jei jų „nuopelnai“ Dalai-Lamai dideli, tai Jo Šviesybė mielai pripažįsta įvykusią santuoką negaliojančia ir paskiria lamą į aukštas pareigas.

Tauta savo valdytoją vadina „keršu vienuoliu“ ir papildo posakį legenda. Vienas mokytas vienuolis pasinaudojęs proga netgi pastūmė „kanapėtąjį vienuolį“.

Vienuolynuose smarvė ir purvas, ir murmėjimas; vienuolynų sienos slepia nuo vietinių gyventojų vienuolių lamų verteiviškus sandorius ir papirkinėjimus. Kokie vieniši tarp tų nemokšų turgaus prekeivių turi jaustis išsaugoję tikrąjį Budos mokymą vienuoliai!

Kiek vienuolynų virtę griuvėsiais. Kiek jų apleista. Ir kiek senovės Tibeto statinių griuvėsiai įspūdingesni ir gražesni už naujųjų nykstančio Tibeto statinių  apgailėtiną butaforiją, tiek savo dydžiu, tiek ir vietos parinkimu! Jūs tiesiog pajuntate, kad statė tuos senovinius vienuolynus ir rūmus žmonės nepanašūs į dabartinius tibetiečius. Buvę Tibeto karaliai ir didysis Dalai-Lama V skyrėsi vidine energija, apie ką byloja ir Potala, vienintelis toks visame Tibete statinys.

Dievobaimingas Dalai-Lamos tarnautojas kelyje susirgo ir sulaukęs mūsų užjautos buvo priimtas į karavaną. Kelionės metu buvo rūpestingai prižiūrimas, girdomas brangiais vaistais (kelionėje neturėjome galimybės papildyti jų atsargas) ir buvo nugabentas į Tibeto teritoriją, kur netrukus įsikūrė ir su tokiu pat pirminiu „dievobaimingumu“  pradėjo mus išdavinėti. Koks lamaizmo įstatas moko išdavystės?

Tibeto generolas, kilęs iš kunigaikščių giminės, pakviečia jus į savo būstinę. Atsiunčia jums palydėti savo karininkus, priima dovanas, žavisi šventais paveikslais, tuo pačiu metu pirštai pavydžiai bėgioja rožančiumi. Bet po to jis praneša valdžiai, kad jūs pas jį atvykote savavališkai, be jo kvietimo. Kur gi melo ribos?

Seniūnas prašo mūsų leidimo išrauti iš kupranugario barzdos tris plaukelius – jie turi didelę magišką galią, ir jis įsiūs juos prie krūtinės į savo „lamos“ rūbą. Už mirusio kupranugario galvą Tibete moka iki 20 narsingų, nes ji  padeda lamoms sustabdyti krušą.

Paslaptingas lama siūlo pirkti stebuklingas piliules. Kai jūs suabejojate tokio pirkinio reikalingumu,   norėdamas išsklaidyti visas abejones lama jums praneša, kad į šių piliulių sudėtį įeina Jo Šventenybės arba kokio garbingo lamos ekskrementai.

Arba pamaldžios išvaizdos lchasietis, lydintis garbingą asmenį, atneša jums parduoti amuletą už 300 rupijų, užtikrinantį apsaugą nuo šaunamųjų ginklų. Paaiškina, kad amuletas užkalbėtas ir palaimintas labai garbingo lamos. Norėdami įsitikinti amuleto suteikiama apsauga jūs pasiūlote pačiam savininkui ant savęs išbandyti jo siūlomo daikto galią, bet tikintis lchasietis siūlo išbandyti amuletą ant ožio, toliau įtikinėdamas visiška amuleto galia. Kai jūs nesutinkate išbandyti ant ožio, lchasietis nueina gerokai pasipiktinęs.

Netgi geltonosios sektos vienuolynuose  labai dažnai nerasite Maitrėjo paveikslo; apie tai visiškai ramiai pasakoja tiek valdžios atstovai, tiek lamos. Niekur, išskyrus Tibetą, mes nesutikome tokių nevalyvų, pajuodusių nuo purvo lamų. Iš kur toks akiplėšiškumas teigti, kad Buda arba Czon-ka-pa mokė tokios nešvaros?

Netoli švento mendango guli padvėsęs šuo apdengtas plytomis su šventais užrašais ;  užrašai dar ir apdergti žmonių išmatomis. Nei Sikkime, nei Ladakche mes nematėme išniekintų šventų statinių (ступа, менданг). Tuo užsiėmę tik „religingi“ tibetiečiai. Akmenys su šventais užrašais išmėtyti laukuose, sugriauta daugybė šventų paminklų.

Netoli Lchasos yra vieta, kur ketvirčiuojami lavonai, ten pat jie paliekami grobuonims paukščiams, šunims ir kiaulėms. Lavonų likučiuose priimta voliotis nuogam, kad „išsaugoti sveikatą“. Buriatas Cybikovas savo knygoje tikina, kad jo Šventenybė Dalai-Lama  atliko šį absurdišką ritualą. Nejaugi jo Šventenybė nusirito iki gyvulio lygio.

Atsimenu, kai J.R. paklausė garbingos Tibeto grafienės apie moterų švietimo sistemą Lchasoje, tai  išskyrus suglumimą klausimas daugiau nieko neiššaukė.

Tokių tikrovės vaizdelių galima būtų aprašyti daugybę, ir visi jie siejami su taip vadinama geriausia geltonkepurių, Czon-ka-pa  pasekėjų, sekta. Bet nepamirškime, kad dauguma Tibeto gyventojų priklauso bon-po, juodojo tikėjimo, sektai, kurios pasekėjai visiškai nepripažįsta Budos, išsigalvodami sau ypatingą globėją ir vadovą. Budos pasekėjus jie be užuolankų vadina savo priešais ir neįleidžia į savo vienuolynus. Jie garbina svastikos dievus. Primenančios satanistines mišias, lamaistinės apeigos   atliekamos atbulai. Jie nelaiko savęs tibetiečiais ir yra visiškai atsiskyrę nuo aplinkos. Jų tarpe siaubingai reiškiasi žemiausios šamanizmo, burtų ir tamsiųjų iškvietimų apraiškos, prieš kuriuos Lchasos vyriausybė nekovoja. Be tos daugiskaitinės sektos, egzistuoja daugybė laukinių genčių su ypatingomis tarmėmis, klajoklių ir miško gyventojų, kurie yra žemiausiame fetišizmo (daiktų garbinimas, viena seniausių religijos formų) apraiškos  laipsnyje – jie tepa aliejumi aukos akmenis, ir, kaip mes patys matėme, apie tai žino Lchasos vyriausybė; jie  tiki griaustinio leidžiamomis strėlėmis ir garbina absurdiškus amuletus.  Jų neišsiauklėjimas, neišprusimas ir sugrubėjimas stulbinantis!

Be šių išvardintų sektų didžiąją Tibeto dalį užima žmonės, priskiriantys save įvairiausioms raudonkepurių sektos pakraipoms, kurios visiškai iškraipė pirminį Padmos Sambhavos Mokymo vaizdą.

Budizmo suvokimo čia taip pat neverta ieškoti,  kaip ir tarp geltonosios  gel-pa sektos lamaistų. Nepamirškime, kad ką tik išvardinti melo ir prietarų vaizdiniai, didžiam mūsų  apgailestavimui, priskiriami būtent  laikomos pačia geriausia Czon-ka-pa sektos pasekėjams.

Atmetę visus priešiškus, kenksmingus ir nemokšiškus sluoksnius, pamatysime, kad sąmoningai budizmą Tibete pripažįsta neįsivaizduojamai mažas skaičius žmonių, iš tos mažumos didžioji dalis yra visiški atsiskyrėliai, negalintys paneigti oficialiai Lchasoje gyvuojančio lamaizmo.

Tik išvalius Mokymą Tibete bus galima atstatyti pagarbą Budos Mokymui ir Czon-ka-pa vardui. Atsakingesnis ir kritiškesnis valstybės požiūris į  lamas leis išvyti iš vienuolynų nemokšas ir tinginius. Tik toks apsivalymas gali padėti atstatyti lamos – tautos mokytojo sąvoką. Ar Dalai-Lama savo neįprastai ilgo valdymo metu bandė apvalyti užterštą nemokšiškumu Budos Mokymą, ar bandė jis atstatyti pirminį griežtą vienuolynų statutą, išaukštinti darbo sąvoką ir išgyvendinti prietarus? Ne, nebandė. Žinoma, kad nelengva Dalai-Lamai ką nors pakeisti. Jei jūs galvojate, kad Dalai-Lamos įsakymas Tibete ko nors vertas, tai jūs klystate.  Mes turėjome Dalai-Lamos vyriausybės išduotus pasus, ir mūsų akyse liaudis atsisakydavo vykdyti savo vadovo įsakus. „Mes devašungo nežinome“, – sakydavo seniūnas. O valdininkai tik ieškodavo būdų, kaip iškraipyti parašytą popieriuje tekstą, priklausomai nuo galimos „dovanos“, apie kurią užsimena be jokios gėdos.

Mes girdėjome, kaip kelyje dingsta Dalai-Lamos pasiuntiniai. Mes matėme ant kelio besimėtančius suplėšytus laiškus skirtus Jo Šventenybei .

Siunčiu jums Dalai-Lamos portretą, nutapytą iš natūros vietinio dailininko.

Pačiu paskutiniu metu Lchasos vyriausybė  „išmetė“ į prekybą priklausiusius Taši-Lamai šventus daiktus. Per prekeivių rankas keliauja senovinės tankos ir kiti šventi atvaizdai. Apie šį barbarišką aktą su skausmu pasakojo man Sikkimo maharadža.

Tibete prasidėjo nuosmukis. Tokioje situacijoje kaip dabar, Tibetas negali egzistuoti.

Sunku įsivaizduoti kaip taip aiškiai išdėstyti Budos ir jo artimiausių pasekėjų įsakai virto į kokius tai prietaringus formalumus? Prisiminkime nuostabius Ašvaghošos (budistų poetas, gyvenęs I m.e. amžiuje, poemos „Budos gyvenimas“ autorius), Nagardžunos (Archatas, atsiskyrėlis, buvo žinomas savo dialektiniu subtilumu metafiziniuose ginčuose; laikomas garsiu budistų filosofu; gimė 233 m. prieš Kristų) veikalus, atsiskyrėlio Milarepos (1040 –1123 m., laikomas šventuoju, žiniuonis, poetas ir jogas) himnus, Atišos (982 –1054 m., budizmo skleidėjas Tibete, eilės kanoninių veikalų autorius) ir garsaus amdosiečio Czon-ka-pa kanonus. Nejaugi tokie Mokymo pasekėjai būtų leidę išsikeroti nors vienam iš ankščiau išvardintų įžeidžiančių religinių-buitinių reiškinių? Argi jie būtų galėję susitaikyti su tokiu neįsivaizduojamu melu, klastingumu ir prietaringumu, kurie prasismelkė į visus liaudies sluoksnius ir ypač užvaldė valdančiąją klasę?

1904 m. po anglų ekspedicijos į Lchasą Uodelis (Уодделль) parašė savo knygoje, kad Tibeto vyriausybė gąsdino anglus tuo, kad keturiasdešimt tūkstančių karių iš K’amo veržiasi į kovą, ir valdžia nepajėgi jų sulaikyti, bet nei vienas iš tų „karių“ taip ir nepasirodė. Toks įžūlus pagyrūniškas melas yra charakteringas Tibeto valdžiai.

Seras Čarlzas Belas savo tibetietiškų žodžių žodyne nurodo frazes: „Nemeluokite“, „Vėl melas“, „Nemeluokite, nes jus plaks rykštėmis“. Tai ne atsitiktinumas. Tikras Tibeto senbuvis, Bramaputros  pakrančių gyventojas, sako: „Pelingi (užsieniečiai) geresni tuo, kad nemeluoja, o mūsiškiai visi meluoja“.

Melas ir melas! Kaip graudu prie kiekvieno valdžios pranešimo pridurti, kad tai klastingas melas arba nemokšiškumo pasekmė apgaulė. Dar visada veidmainiškai priduriama: „Mes religingi žmonės“ ir prisiekiama trimis šventenybėmis. Perdėtas, išpūstas melavimas pasiekia tokį lygį, kad mokytas lama tikina, jog Kinija niekada nevaldė Tibeto, o greičiau atvirkščiai, Tibetas globojo Kiniją.

Apverktinas iš molio drėbtas statinys Tibeto valdininkų dokumentuose vadinamas „didingais spindinčiais rūmais“. Lchasos vyriausybės titulas, įmuštas net ant prastų varinių monetų šo, pagyrūniškai skelbia: „Palaiminti rūmai, pergalingi visomis kryptimis“ Šio pagyrūniškumo pagrindą sudaro nemokšiškumas, kuris atsirado užsisklendus nuo supančio pasaulio. Ladakho, Sikkimo ir Mongolijos budistai bendraudami su išoriniu pasauliu, rodo gerokai tobulesnę minties išraišką. Nemokšiškumas sukuria pagyrūniškumą, o savęs išaukštinimas – pernelyg didelį melą, kuris stebina Tibete. Visiškai aišku, kad Tibeto šamanas daugiau nebegali įbauginti liaudies savo gąsdinančiomis kaukėmis ir savadarbiais atributais.  Šalimais su tokiomis šventomis vietomis kaip Kapilavastu, Bodhgaja, Sarnathas, kur prabėgo pačio Palaimintojo (Budos) gyvenimas,  Indijos su didžiąja Vedanta pašonėje nėra vietos tamsaus šamanizmo likučiams. Tie garbingi lamos, kurie savo švietėjišku darbu ir gyvenimu seka Palaimintojo įsakais, žinoma, neprisiims sau tų nukrypimų. Tai pasakyta apie nemokšas ir jau nebeperauklėjamus melagius. Garbingi lamos kartu su mumis pasakys: „Išnyk, šamane! Tau nėra vietos evoliucijos kelyje! Tik Didžiojo gyvenimo Mokytojo Budos pasekėjas gali save tapatinti su tautos mokytoju, nes jis sąmoningai suvokia, kas yra žinojimas, teisybė, bebaimiškumas ir užuojauta“.

Taši-Lama (Pančen-Lama) – antrasis pagal hierarchiją asmuo Tibete po Dalai-Lamos.

Archatas – budistų šventasis, pasiekęs prašviesėjimą savo darbu; tas, kuris gyvendamas tarp žmonių pasiekė pilną dvasinį tobulumą.

Tanka (thanka) – tibetiečių ant medžiagos tapyta ikona. 

Bon-po – nuo amžių egzistuojantis Tibete tikėjimas, vėliau perėmęs kai kuriuos budizmo bruožus. Išsaugojęs šamanizmo postulatus, laikomas tamsiosios magijos ir būrimų kultu.

Gonbodžab Cebekovič Cybikov (1873 – 1930) – rusų ir tarybinis etnografas ir kalbininkas, mongolų ir tibetiečių filologijos ir etnografijos studijų autorius.

Devašungas – slapta Dalai-Lamos taryba, atliekanti „palaimintos“ Tibeto valdžios vaidmenį.

Pastebėkite: užgniaužta sąmonė, neretai mintančios dvėsena tautos stulbinantis skurdumas ir nešvara aiškiai parodo Tibeto nykimą. Dar paklausykite pasakojimų apie nepakeliamus mokesčius. Viskam ateina laikas. Tai, kas netolimoje praeityje prisidengęs paslaptingumu dar galėjo egzistuoti, šiandieniniame saulėtekyje jau atrodo netinkamu.

Raideris (Райдер), Uodelis (Уодделл), Dezideris (Дезидери), Degodenas (Дегоден) ir daugelis kitų, aplankiusių Tibetą, padrikai, nuotrupomis užsimindavo apie šamanizmo atributus, kaip apie atgyventą šlamštą. Dabar šios užuominos turi tapti patvirtinančiu teiginiu, kuris teisėtai ir aiškiai atskirs budizmą nuo šamaniško lamaizmo.

Mes matėme praradusių pirminę prasmę, iškreiptų magiškų ritualų nuotrupas; matėme magiškus durklus ir peilius. Atpažindavome ritualų su magiškais veidrodžiais likučius. Stebėdami atsekdavome grūdų metimą į ugnį stichijų demonams, rato uždarymo ritualą, smilkymą ir aukojimą – kažkokias tai senos, ceremonijų magijos nuotrupas, neteisėtai priskiriamas Palaimintojo (Budos) vardui ir mokymui.

Aš (N.Rerichas) niekada nedarau apibendrinančių išvadų ir visada su ypatingu džiaugsmu atsimenu gerus reiškinius, kuriuos sutikdavome kelyje.

Žinau daug gero apie Taši-Lama, prisimenu protingą Čumbos seniūno veidą, palikusio Tibetą kartu su šalies dvasiniu vadu (Taši-Lama). Prisimenu ir patrauklius Spitugo Ladakche ir Tašidingo Sikkime vienuolynų vyresniuosius; mongolų lamą, kuris vertė algebrą; Gumo vienuolyno vyresnįjį, gelongus ir nuostabius tapytojus iš Taši-Liumpo. Bet visi tie žmonės yra toli nuo Lchasos arba jau paliko Tibeto teritoriją kaip politiniai emigrantai. Mes susitiktume su jais kaip ir pirmą kartą draugiškai pasitikėdami ir kalnų tyloje pakalbėtume apie aukštas sąvokas.

Budos įsakų skleidimas uždeda ir didelę atsakomybę. Maitrėjo pasirodymo numatymas kreipia į suvoktą, sąmoningą evoliuciją. Šambalos suvokimas įpareigoja nesustojant papildyti žinias. Ar yra tokiame suvokimo kelyje vietos laukiniam šamanizmui ir fetišizmui?

Bebaimis Liūtas (Buda) nepavargdamas kovojo su prietarais ir nemokšiškumu. Jis būtų išvaikęs visus veidmainius, prisikemšančius sau kišenes už netikrų bažnytinių apeigų užsakymų atlikimus. Devi-Neel, eilę metų pragyvenusi Tibete, savo straipsniuose aprašo tibetietišką pranašystę apie būtinybę išvalyti Lchasą nuo visų negarbingų elementų. Mes turėjome progos įsitikinti, kad tikėjimas pranašyste gyvas tautoje, kuri atskiria save nuo Lchasos. Chorai prašo nemaišyti su tibetiečiais. Amdosiečiai ir Kam‘o gyventojai visada pabrėžia savo skirtumą nuo lchasiečių, kuriems, žinoma, savęs nepriskiria ir mišimai, bei visi miškiniai ir laukinės tautelės. Taip pat mes įsitikinome, kad pagal pranašystę, paskleistą iš Tenželingo vienuolyno, valdantis Dalai-Lama vadinasi Tryliktasis ir paskutinis. Tauta paslapčia klausinėja apie gerbiamo Taši-Lamos likimą ir su viltimi šnibžda, ar nesugrįš jis su kinais? Toks nepakeliamai sunkus, slegiantis šamaniškas režimas, ir net labiausiai užspausta žmogaus sąmonė supranta, kad toliau taip tęstis negali. Šviesus Budos vardas turi būti išlaisvintas iš savanaudžių gniaužtų, ir nemokšiškumas turi būti pakeistas švietimu. Niūrūs viduramžiai nebegali ilgiau gyvuoti prisidengdami veidmainiška religingumo kauke.

Žinau, kad yra tokių, kurie man gali pasakyti: „Juk mums tai žinoma, kad jokio budizmo Tibete nėra, kad lamaizmas ir šamanizmas negali uzurpuoti didingo Budos vardo.“ Teisingai, bet iki šiol plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose Tibetas siejamas su budizmu, ir todėl netgi juodasis šamanas pakliūna tarp žmonių, kurių klausomasi.

Iškreiptas Tibeto tikrovės vaizdas buvo įsitvirtinęs ir Europoje, net labai rimti žmonės ir ratelių nariai rūpestingai dangstė šį melagingą supratimą. Todėl visi ištikimi budizmo pasekėjai turi tiesioginę pareigą aiškinti visuomenei apie tai, kad Budos Mokymas (budizmas) nieko bendro neturi su burtais ir prietarais, kas iki šiol buvo sumaniai ir apsukriai pateikiama siekiant įbauginti ir pakreipti netvirtas sąmones.

Patiksliname: žinoma, egzistuoja tautos dar labiau neišprususios ir sunykusios, nei Tibete. Mes neturime rimtų reikalavimų šiems išeinantiems degeneratams, juk jie savęs nelaiko kažkokiais ypatingais. Visaip kitaip elgiasi Tibetas, kuris būdamas ypač giliame sulaukėjimo stovyje, įsivaizduoja esąs Budos vietininkas ir didingo Mokymo pagrindų turėtojas. Tokiu atveju prisiimta atsakomybė labai didelė.  Tibetiečiai nekenčia kinų, iš aukšto žiūri į Ladahko, Sikkimo, Butano žmones, bijo anglų ir rusų, nepasitiki ir neįsileidžia japonų, nusigręžia nuo musulmonų, buriatus vadina jaučiais, grubiai elgiasi su kalmukais, mongolus laiko savo skolininkais, niekina Birmos ir Ceilono Hinajamą.  Išeina išsigimęs neapykantos žmonėms konglomeratas (mechaniškas skirtingų dalykų sumaišymas, mišinys), prieštaraujantis Budos Mokymui. Ir dar, būdami apskriti nemokšos tibetiečiai niekina visus  ir tuo pačiu neatsisako pasipelnyti iš visų išvardintų niekinamų tautų. Gyventojai nebepakelia tokios valdžios, vyksta sukilimai. Litangas ir Batangas – vienos iš derlingiausių Rytų Tibeto vietovių – vėl užimtos kinų.  1927 metų rudenį vyko neramumai šiaurės Chorpe. Dabar gautos žinios apie didelį sukilimą K΄ame, kur nužudytas gubernatorius ir penki šimtai kareivių. Karo strėle paskelbta mobilizacija. Raudonu šilku apvyniota strėlė sekė mūsų karavaną kelias dienas. Pabandykite įsivaizduoti mus kaip karo strėlės nešėjus. Į K′amą nukreipta net Šigance įgula ir 250 žmonių iš vakarų iš Tingri. Ten, kur nesilaikoma Mokymo, ten blogi ir išoriniai santykiai. Iš esmės keliautojai kalba apie mokesčius valstiečiams, pakylančius iki 10 dolerių per mėnesį. Įžeidžiantis požiūris į kaimynus ir grobuoniška vidaus rinkliava – juk tai savižudžių politika. 

Išskyrus Lchasą ir Giangcze (anglų dėka) , kur yra kai kurių trečios rūšies produktų iš Indijos ir Kinijos, kituose miestuose jūs nerasite nieko. Didelėse gyvenvietėse nėra  nei vienos krautuvėlės. Nei aliejaus, nei pieno, nei cukraus, jokių daržovių.  Truputis miežių ir džiovinta aviena. Sutemus pas jus ateina nepažįstami žmonės ir prašo jiems ką nors parduoti, bet pradėti prekybą jie aiškiai nedrįsta, prisibijodami godžios valdžios. Baisu pagalvoti, kad Budos vardas maišomas su šiuo fiziniu ir dvasiniu purvu.

Suvokti, kokia iš tikrųjų yra religijos padėtis Tibete, žinoma, įmanoma tik žinant kalbą.  Per nepažįstamą vertėją jūs neprisigausite iki jautraus, sudėtingo religinių sluoksnių aparato, bet mums šiuo klausimu pasisekė.  Jurijaus Rericho, Garvardo magistro, Tibeto kalbos žinojimas pačių tibetiečių liudijimu buvo pastatytas į antrą vietą, po sero Čarlzo Bello, kurį jie laiko geriausiu kalbos praktiku. Tokiu būdu, ne atsitiktiniais vertimais, o betarpišku bendravimu mes susipažinome su nepagražintu Tibeto gyvenimu.

Draugai, mes artėjame prie Himalajų. Skubiai siunčiu jums šias eilutes. Žinau, jūs nekantraujate sužinoti apie tikrąją budizmo padėtį Tibete. Jūs studijuojate Budos Mokymą, ir todėl jokios šamaniškos haliucinacijos nenukreips jūsų mąstymo melaginga kryptimi. Jūs žinote, kad Taši-Lama deramai buvo sutiktas Kinijoje ir neseniai pagarsino naują kreipimąsi į Šambalą; tai, kas tikra ir tam, ką jūs gerbiate, nereikalinga Tibeto apsauga.

Kituose išvardintose šalyse mes turime daug bendraminčių, išsilavinusių ir pasiruošusių apginti Budos vardą, nes jiems jis yra tikra šventenybė.  Žinau, kaip jūs ieškote teisybės ir tikrovės, todėl skubu pranešti jums tai, ką mes pamatėme tikrovėje.

Džiaugiamės, kad vis tik tiek daug originalų išsaugota ir sanskrito, ir kinų, ir japonų literatūroje. Daug užsakyta Kančžuros ir Tančžuros šventų knygų, kurias prašau priimti nuo manęs kaip dovaną Amerikai. Jūs įkurdinsite šias knygas mūsų Budizmo centre, žinoma, jos bus prieinamos visiems norintiems rimtai studijuoti šį dalyką. Tikriausiai, teks tenkintis Lchasos leidimu, teko man girdėti, kad spausdinimo lentos Šigacze gerokai nusitrynusios. Jūs žinote, kaip įtalpinti šį rinkinį iš 333 tomų lentynose ant šoninių Šambalai skirtos patalpos sienų  (дуканга Шамбалы).

Draugai, jūs žinote, kad aš turiu įprotį į viską žiūrėti gera linkinčiu žvilgsniu, kaip jūs pastebėjote užrašuose apie Sikkimą ir Ladakhą (Himalaya, Brentanos, N.Y.), ir todėl visa pasakyta nėra išpūsta, atvirkščiai, daug dar būtų galima pridėti. Yra momentai, kai didingos sąvokos yra sumenkinamos, tada žodžiai ypač turi būti paremti tiesa. Numatydamas ateitį, Buda kalbėjo: „Mokymas tolygus fakelo liepsnai, uždegančiai nesuskaičiuojamas liepsneles; liepsnelė ta gali būti panaudota maisto virimui arba išsklaidyti tamsą, bet pagrindinio fakelo liepsna visada išlieka nekintamai spindinti“ (Сутра, 42).

Ir dabar Ladakhe ir Sikkime garbingi lamos kuria didingus Maitrėjo paveikslus, kaip ateinančios naujos eros simbolius. Jie, tokie vieniši, ir jie supranta, kiek apvalymų ir atstatymų būtina atlikti nedelsiant.  Tie vienišiai dar gali kalbėti Budos vardu: „Tegul gyvenimas bus tvirtas, kaip adamantas; pergalingas, kaip tikėjimas Mokytoju, stiprus, kaip erelis, ir tegu gyvenimas tęsiasi amžinai!“