Piešinys ant vilkiko
Gatvėje norom nenorom atkreipi dėmesį į išsiskiriančius transporto sraute automobilius, kurių šonai išmarginti reklaminiais užrašais arba kokiais nors piešiniais. Tokiais užrašais kaip „Langai Velux” ar ABB vargu ar ką nors sužavėsi – juk tai tik firmos ar gaminio pavadinimas. Bet jei ant furgono šono didžiulė spalvinga pica ar putojančio alaus bokalas ir gerai parinktas šūkis, skatinantis paragauti šių gėrybių, norom nenorom pagalvosi – o gal tai iš tikrųjų puikus produktas? Reklama ant transporto priemonių – labai veiksminga, jeigu protingai naudojama. Reklamos specialistas Džordžas Klarkas teigia: „Reklama ant transporto priemonių garantuoja daugkartinį poveikį ir nenutrūkstantį įspūdį, nes visą laiką būna eisme dalyvaujančių žmonių akiratyje”.
Bet transporto sraute retkarčiais pamatome ir autotraukinius, nuo paminos iki stogo, nuo priekinio buferio iki galinių „furos” durų išmargintus spalvingais piešiniais, vaizduojančiais egzotiškus peizažus, laukinius gyvūnus ar putnias gražuoles. Man šie piešiniai panašūs į tatuiruotes ant žmogaus kūno…Tai jau nebe reklama, o kažkas daugiau, nors ir šiuo atveju tikslas tas pat – patraukti aplinkinių dėmesį.
Kartą su reikalais lankydamasis Lenkijoje atkreipiau dėmesį į gana neišvaizdžią dirbtuvę, kurioje keli vyrai su dažų purkštuvais rankose sukinėjosi aplink atokiau vieną nuo kito sustatytus automobilius. Tai buvo ne eilinė kėbulų dažymo dirbtuvė. Jos savininkas, prisistatęs Eduardu, pabrėžė, jog jie visi – „eirbrašistai” – dailininkai, pagal užsakymus nutapantys ant automobilio kėbulo arba atskirų jo elementų piešinius ar kompozicijas savininko pasirinkta tema. Pats pavadinimas „eirbraš” išvestas iš angliško „airbrush”, reiškiantis pneumatinių dažų purkštuvą. Eduardas ir jo bendradarbiai išpiešia lengvųjų ir krovininių automobilių kėbulus, motociklus, motociklininkų šalmus ir kombinezonus. Piešinių tematika įvairiausia – nuo ryškių ugnies liežuvių ar žaibų iki mylimos merginos portreto, nupiešto pagal užsakovo atneštą nuotrauką. Kai kas pavadintų šiuos piešinius paprasčiausiu kiču, bet patikėkite – nuo kažkada turguose pardavinėtų aliejiniais dažais pieštų gulbių ir pilių „eirbrašas” labai skiriasi. Eduardas didžiuodamasis pasakojo, kaip vienas pagyvenęs klientas ilgai ir nuodugniai apžiūrinėjo dirbtuvėje originaliais vaizdais išpaišytą savo furgoną. Kai šiek tiek išsigandęs autorius paklausė, kuo klientas nepatenkintas, šis atsakė, kad niekur nerado dailininko parašo, o tai jam esą labai svarbu. Dailininkas lengviau atsiduso ir čia pat užsakovo akyse surangė savo inicialus…
Automobilio apipavidalinimas prasideda taip: dailininkas su užsakovu aptaria būsimojo kūrinio eskizą, pasiūlydamas pasižiūrėti dirbtuvėje esančias ankstesnių darbų fotografijas (jaučiate panašumą į tatuiravimą?). Jei klientas tarp jau realizuotų darbų neranda jam tinkančio, dailininkas sukuria naują eskizą, aišku, už papildomą mokestį.
Ką renkasi „trakeriai”? Mažiausiai fantazijos turi amerikiečiai – kiekviename JAV rengiamame sunkvežimių šou būtinai pamatysime kelis ar keliolika Amerikos vėliavos spalvomis, žvaigždėmis ir juostomis išdažytų vilkikų. Netrūksta ir padabintų ereliais – JAV simboliu. Kita dažniausiai tiražuojama tema – didysis Arizonos kanjonas. Europiečiai dažniau renkasi įvairius peizažus, nevengia išdabinti kabinų šonus beveik nuogų raumeningų gražuolių, tarsi nužengusių iš „fentezi” knygų puslapių, figūromis, garsių sportininkų ar kino žvaigždžių portretais, netgi…automobiliais.
Eskizas suderintas. Dabar prasideda svarbiausia – sumanymo įgyvendinimo natūroje procesas. Galimi du variantai: automobilis apklijuojamas specialia plėvele, ant kurios iš anksto perkeliamas iki reikiamo dydžio padidintas piešinys arba kėbulo paviršius padengiamas piešiniais „eirbraš” technologija.
Piešinių ant plėvelės amžius – trumpesnis. Jie itin nepatvarūs mechanizuotam plovimui šepečiais, kadangi gana greit plėvelės kraštai atsiknoja ir palaipsniui prasideda taip gražiai atrodžiusio ir greit padaryto piešinio irimas. O štai nudažytas piešinys – kur kas ilgaamžiškesnis, bet ir laiko atima daugiau. Panaudoti „eirbraš” technologiją – tai lyg iš naujo perdažyti visą automobilį. Pradžioje nuvalomi gamykliniai dažai, automobilio paviršius nuriebinamas, gruntuojamas ir nudažomas fono spalva. Tik tada prasideda tikrasis dailininko darbas: specialiu, plunksnakotį primenančiu purkštuvu pirmiausia pažymimi piešinio kontūrai, pagal eskizą jis išdažomas reikiamomis spalvomis, patikslinamos smulkios piešinio detalės. Išdžiūvusį piešinį tenka padengti keliais skaidraus lako sluoksniais, apsaugančiais jį nuo sugadinimo valant ar plaunant kabinos bei kėbulo paviršių. Kokybiškai tokia sudėtinga technologija atliktas piešinys yra ilgaamžis, nekeičia spalvų veikiamas saulės ir vandens. Piešimas trunka 5-7 dienas, meistrai naudoja tik aukščiausios kokybės „Standox”, „Spies Hecker” firmų medžiagas, garantuodami, jog piešinys tarnaus ne trumpiau nei trejus metus.
Tačiau ir piešiniai ant plėvelės turi savų privalumų: juos lengva pakeisti, ir šis darbas užima nedaug laiko. Tai tikslinga, jei iš anksto numatoma, kad piešinys turės laikyti neilgai, pavyzdžiui, reklamuojant kokį nors gaminį. Be to, galima kombinuoti plėvelę su nudažymu, pavyzdžiui, iš jos pagaminant juostas ar kitokius nesudėtingos formos piešinio elementus, o visa kita nupiešiant dažais. Tačiau plėvelėms reikia daugiau specialios įrangos eskizams perkelti ant plėvelės bei jai pjaustyti. Šiuo požiūriu „eirbruš” galimybės didesnės, nes piešinys gali būti sudėtingesnis ir sodresnis, o dažant purkštuvu, lenkti automobilio kabinos paviršiai netampa kliūtimi. Dažyti galima ir rifliuotą, ir gruoblėtą paviršių, svarbu tik jį tinkamai paruošti dažymui.
Abu metodai plačiai taikomi praktikoje, abu populiarūs. Vis dėlto svarbiausia dailininko sugebėjimai ir meninis skonis. O kaina labiau priklauso nuo piešinio sudėtingumo, nei nuo jo technologijos. Tad viską galop nulemia užsakovo piniginės storis. Apie jį mes ir galime spręsti, kai gatvėje žvilgsnis užkliūva už originaliai nudažyto automobilio…
