Laivyba senovės civilizacijose. Finikija
Rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje nuo seniausių laikų gyveno negausios tautelės, istorijoje vadinamos bendru finikiečių vardu. Nederlinga žemė menkai temaitino savo gyventojus. Vienintelė jų viltis buvo jūra. Prie jos ir glaudėsi finikiečių sodybos, o vėliau – miestai. Jūra dosniai teikė gėrybių, reikėjo tik mokėti jas paimti. Jūra maitino žvejų šeimas, teikė žaliavą purpuro gamintojams. Ta žaliava – tai moliuskai Murex brandaris, apsidengę nedidele spygliuota kriaukle. Legenda pasakoja, jog purpurinio moliusko paslaptį įminęs šuo. Kažkoks finikietis žvejys tinkle vietoje žuvų radęs įstrigusią kriauklę ir piktai numetęs ją ant smėlio. Alkanas žvejo šuo ją perkandęs, ir jo nasrai nusidažę ryškiai raudona spalva. Žvejys mėginęs nuplauti šuniui snukį, tačiau ir pats nusidažęs rankas. Nuo tada jis metęs žvejybą ir ėmęs gaminti purpuro dažus.