Aviacija

Kai šįryt aštuntą suskambo telefonas, didžiausioje ir tolimiausioje JAV Aliaskos valstijoje, iš kur skambino Rolandas Paksas, laikrodžiai rodė devynias vakaro. Lakūnai buvo ką tik nusileidę Anchorage’o oro uoste. Pasirodo, norėdami pasivyti grafiką, pilotai atsisakė planuoto dviejų dienų poilsio Kanadoje. Šiltai sutikti šios šalies aviatorių, Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas tik pernakvojo žinomo aviacijos renginių organizatoriaus Rono Price namuose ir išskrido Aliaskos link. Pirmąją atkarpą (900 km) iš Britų Kolumbijos provincijoje esančio Abbotsfordo iki Prince Ruperto lakūnai, taupydami pinigus, nusprendė skristi pagal vizualių skrydžių taisykles, juolab kad orų prognozė šioje maršruto dalyje nežadėjo jokių komplikacijų. Tačiau po kurio laiko lėktuvas įsirėžė į debesis, kurie privertė pilotus leistis žemyn ir spaustis prie vandens. Debesys buvo tokie žemi, kad Ramiojo vandenyno bangos atrodė kone ranka pasiekiamos. Suprantama, tokiomis sąlygomis pilotams tenka dirbti ypač įtemptai, ir mintims apie nejaukią realybę beveik nelieka laiko.

Taip sutapo, kad pastarąsias dvi dienas žinių apie skrydį telefonu dažnai teiravosi pažįstami ir nepažįstami žmonės, tačiau nė karto nepasigirdo paties Rolando Pakso balsas. Tik aplinkiniais keliais pavyko sužinoti, kad šeštadienį jiedu su Vladimiru Makagonovu laimingai pasiekė Kanados Abbotsfordo miestą. Kaip ir buvo planavę, skrisdami iš Meksikos, jie leidosi netoli San Francisko esančiame JAV San Chosė mieste. Pagal išankstinį planą Abbotsforde buvo numatytas dviejų dienų sustojimas, tačiau lakūnai atsilieka nuo grafiko, todėl neaišku, koks bus jų sprendimas – šiek tiek atgauti jėgas ar be poilsio skristi toliau. Prieš dešimt dienų Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas ne vieną tūkstantį kilometrų virš Kanados tundros skrido Pietų kryptimi, dabar jų laukia maršrutas priešingu kursu į Aliaską su tarpiniu nusileidimu Prince Ruperto mieste, Kanados Britų Kolumbijos provincijoje.

Vakar Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas skrido virš Meksikos. Kaip sakė lakūnai, šį kartą, padangė jiems šypsojosi. Visą palei Ramųjį vandenyną nusidriekusį maršrutą pilotai skrido gerais orais. Be seniai neveikiančio autopiloto, jokių papildomų rūpesčių nekėlė ir lėktuvo SM–2000 sistemos bei variklis. Aplink pasaulį skrendantys lakūnai leidosi jau 20 kartų – Vengrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Islandijoje, Grenlandijoje, Kanadoje, JAV, Meksikoje, Panamoje, Ekvadore, Kosta Rike. Ore praleidę 70 valandų, jie nuskrido beveik 23 000 kilometrų. Po SM–2000 sparnu jau praslinko trečdalis numatyto maršruto. Šiandien lakūnai turi vėl įskristi į JAV oro erdvę. Planuojamas nusileidimo taškas – San Chosė miestas, netoli San Francisko. Pilotai tikisi, kad tokių kliūčių, kaip prieš savaitę, kai į Valstijas jie skrido iš Kanados, šį kartą patirti neteks.

Aplink pasaulį skrendantiems Rolandui Paksui ir Vladimirui Makagonovui vakar, kaip atrodo, buvo ypač sunki diena. Du perskridimai po 1400 kilometrų. Du kartus po penkias valandas ore. Skridę pusketvirto kilometro aukštyje lakūnai neturėjo galimybės bent retsykiais prisispausti prie veido deguonies kaukę – nė viename aerodromų, kuriuose jie pastarosiomis dienomis leidosi, nepavyko apsirūpinti deguonies atsargomis. "Sprendžiant pagal aerodromo būklę ir pareigūnų gausybę, deguonies nerasime ir čia", – sakė vakar Meksikos Oaksacos oro uoste nusileidęs Rolandas Paksas. Įveikę pirmąją atkarpą iš Ekvadoro į Kosta Riką, šalies sostinės San Chosė oro uoste pilotai leidosi beveik idealiomis sąlygomis – puikios aerodromo prieigos, palyginti geras matomumas. "Tik karšta kaip Galvono pirtyje", – vis dar neatpratęs juokauti sakė Rolandas Paksas. Visiškai priešinga situacija lakūnų laukė po ilgo skridimo virš Nikaragvos, Salvadoro ir Gvatemalos leidžiantis Meksikoje – aerodromas kalnuotoje vietovėje, vietinės audros ir lietus. Vien iš balso intonacijos galėjai suprasti, kad šis nusileidimas kainavo pilotams daug nervų ir įtampos.

Vakar Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas patyrė realią Pietų Amerikos aviacijos biurokratijos galią. Jie buvo priversti sugrįžti į aerodromą, iš kurio neseniai buvo pakilę. Audringais orais laimingai kirtę Žemės pusiaują ir pasiekę Ekvadoro miestą Mantą, labiausiai šioje maršruto dalyje į Pietus nutolusį tašką, lakūnai nusprendė atsisakyti poilsio ir skristi į Kosta Riko sostinę San Chose. Tokį sprendimą paskatino tai, kad dėl prastų meteorologinių sąlygų šeštadienį neskridę pilotai viena diena atsilieka nuo išankstinio grafiko. Kita vertus, Ekvadoro aviacijos žemės tarnybų žmonės aplink pasaulį skrendančiai įgulai buvo nepalyginamai draugiškesni negu jų kolegos Panamoje, todėl pavyko gana greitai pasirengti kitam skridimo etapui į Kosta Riką. Tačiau vėliau, kai priešinga, negu iki šiol, šiaurės vakarų kryptimi dabar jau skridęs SM–2000 pasiekė horizontalaus skrydžio aukštį, lakūnų laukė nemaloni staigmena – dėl kažkur užstrigusio leidimo skrydžių valdymo tarnyba nurodė pilotams sugrįžti į Mantos aerodromą. Lakūnai telefonu sakė neabejoją, jog iki ryto ši problema bus išspręsta, tačiau gaila prarasto laiko. Paklaustas, koks jausmas apima skrendant virš pusiaujo, Rolandas Paksas pajuokavo, girdi, ant Žemės paviršiaus jis nenupaišytas, be to, tuo metu skridę debesyse. Užtat navigacinės sistemos GNS ekrane pusiaujas matyti, ir lakūnai tą vaizdą nufotografavo.

Aplink pasaulį skrendantys Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas vakar, jau sutemus, pasiekė Panamą. Rengdamiesi skridimui iš Meksikos, Meridos miesto, pilotai suprato, jog įveikti 1800 km atstumą iki Panamos sostinės dėl stipraus priešinio vėjo nepavyks be tarpinio nusileidimo. Papildomas nusileidimas – tai nauja gaišatis, kurios, kaip telefonu sakė Rolandas Paksas, skrendant į Pietus vis daugėja, kaip ir itin uolių uniformuotų pareigūnų oro uostuose. Antrąją vakarykščio maršruto atkarpą lakūnai skrido 5 val. 15 min. Daugiausia – virš vandenų. Žemę pilotai matydavo tik retkarčiais, juolab, kad jiems ne kartą teko ieškoti properšų tarp audros židinių. Šiandien, skrisdami iš Panamos city į Mantos miestą Ekvadore (1200 km) lakūnai kirs Žemės pusiaują. Pagal taisykles tai – viena privalomų skridimo aplink pasaulį sąlygų.

Aplink pasaulį vienmotoriu lėktuvu SM–2000 skrendantys Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas sekmadienį po beveik pusšeštos valandos skridimo pasiekė kitoje Meksikos įlankos pakrantėje plytintį Meridos miestą. Tai buvo kol kas ilgiausia maršruto atkarpa – 1600 kilometrų. Tik nedidelė pradinė šios trasos dalis driekėsi virš sausumos – beveik visą kelią teko skristi virš Meksikos įlankos vandenų. Šį kartą pilotai skrido ir kol kas didžiausiame 5100 m aukštyje. Dėl siautėjusių audrų ir labai prasto matomumo Meksikos įlankos pakrantėje šeštadienį pilotai turėjo priverstinio poilsio dieną. Ją lakūnai išnaudojo rengdami žemėlapius kitoms skridimo atkarpoms. Vis dėlto, kaip sakė Rolandas Paksas, atsitiktinė atokvėpio diena išėjo į naudą –sekmadienį abu lakūnai jautėsi žvalesni negu kitais rytais. Šiandien pilotų laukia dar ilgesnis – 1800 kilometrų – perskridimas iš Meksikos į Panamą. Jeigu pavyks operatyviai papildyti ne tik degalų, bet ir deguonies atsargas, be kurių ilgas skridimas dideliame aukštyje tiesiog neįmanomas.

Vakar Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas iš JAV Kanzaso valstijos turėjo skristi į Mineral Wells miestą Teksase. Tačiau dėl audrų, kurios pietinėje JAV dalyje šiuo metu laiku yra kone nuolatinis reiškinys, lakūnams teko keisti maršrutą. Sėkmingai pranėrę tarp dviejų audros židinių, jie po 4 valandų skridimo nusileido San Antonio mieste, netoli Meksikos sienos. Vienmotoriu lėktuvu SM-2000 aplink pasauli skrendantys pilotai pirmąją skridimo savaitę įveikė 12 000 km. Po sparnu praslinko Atlantas, Grenlandija, Kanados tundra. Lietūs, sniegas, gūsingas vėjas, žemi debesys, audros – tai irgi pirmosios savaitės patyrimas. Didelių pastangų dėka pavyko išvengti ilgesnio stabtelėjimo prieš įskrendant į JAV oro erdvę. Technika veikia be didesnių problemų. Nedirba tik autopilotas. Kad bus jis menkas talkininkas, lakūnai žinojo dar Vilniuje. Tačiau buvo vilties, jog horizontaliame skridime jis šiek tiek padės. Deja, viltys žlugo dar virš Europos. Svarbus pirmosios savaitės laimėjimas yra tas, kad lakūnai technologiškai jau visiškai suderino tarpusavio veiksmus ir supranta vienas kitą iš pusės žodžio.

Vėl ilgokai užsitęsė nežinia. Ryšio galimybės labai ribotos. Kiekvieną dieną tenka laukti, kada Rolandas Paksas sugebės pasinaudoti viešbučio telefonu. Šiandien skambutis pasigirdo 16 valandą (Amerikoje aštunta ryto). Paaiškėjo, kad nuogąstavimai, jog , įskrendant į JAV, gali iškilti problemų, pasiteisino su kaupu. Beje, apie galimus keblumus buvo žinoma ne tik įgulai, bet ir su šiuo skrydžiu susijusiems žmonėms Lietuvoje, Rusijoje, Vengrijoje ir Austrijoje. Buvo bandoma ieškoti būdų, kaip padėti lakūnams. Apie ore ir žemėje patirtus nuotykius sugrįžę papasakos Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas, o kol kas žinome tik tiek, kad perskridus iš Kanados į Valstijas lakūnams teko leistis netoli Mičigano ežero į beveik neveikiantį aerodromą, kuriame nebuvo net skrydžių vadovo. Nuo didesnių nemalonumų įgulą išgelbėjo tik diplomatinis Rolando Pakso pasas ir įrašas apie anksčiau užimtas pareigas. Pagaliau įveikę biurokratines kliūtis, pilotai buvo maloniai nustebinti, kai paprastas amerikietis ištiesė automobilio raktelius ir pasiūlė nuvažiuoti į valgyklą. Pripildę degalų talpas ir įforminę skrydžio dokumentus, lakūnai atsisakė planuoto poilsio ir vėl pakilo. Po penkias valandas trukusio skrydžio jie jau tamsoje nusileido Kanzaso valstijos Olathe aerodrome.

Po pusantros paros užsitęsusios pertraukos vėl pavyko telefonu pakalbėti su Rolandu Paksu, apie antrą valandą paskambinusiu iš Kanados Ontarijo provincijos Timmins miesto, kuriame lakūnai buvo apsistoję penktajai nakvynei. Kaip sakė Rolandas Paksas, jau lyg ir nusistovėjo pastovus skridimo ritmas. Lakūnų diena prasideda septintą vietos laiku – rytinė kava, meteorologinių sąlygų analizė, skridimo formalumų tvarkymas, degalai, deguonies atsargos bei kiti kasdieniai pasirengimo darbai. Iš Bafino žemės Iqualuito vietovės civilizuotų kraštų link pilotai vakar skrido ne planuotu maršrutu per Hudzono įlanką į Churchillį ir Nakiną, o tiesesniu keliu į toje pačioje Ontarijo provincijoje esantį Timminso oro uostą. Pakeliui po 4 valandų skridimo lakūnai buvo nusileidę viename Kvebeko provincijos aerodromų. Taupydami pinigus, virš tundros jie skrido pagal vizualių skrydžių taisykles. Tuose bekraščiuose plotuose šimtus kilometrų nematyti jokių žmogaus pėdsakų, o vėliau žemę užtraukė debesys ir apskritai nieko nesimatė.

Vakar apie 12 val. 20 min. ”Žinių radijo” laidos metu su Ginu Dabašinsku paskambinę Rolandui Paksui užklupome jį Reikjavike ant kairiojo sparno pildantį SM–2000 degalų talpas. Išties išskirtinis interviu! Išskirtinis ir todėl, kad kaip tik tuo metu jiedu su Vladimiru Makagonovu priėmė sprendimą skristi į Grenlandiją. Radijo klausytojai galbūt net išgirdo, kaip lakūnai apsikeitė nuomonėmis. Vis dėlto jie išskrido gerokai vėliau – matyt teko atsižvelgti į sparčiai besikeičiančią meteorologinę situaciją. Ne be reikalo Grenlandija vadinama pasaulio orų virtuve. Tuo metu, kai, mūsų skaičiavimais, lakūnai turėjo būti nusileidę Grenlandijos Kangerlussuaqo aerodrome, maždaug 50 kilometrų už Poliarinio rato, malonus moters balsas telefono ragelyje kiekvieną sykį ragino patikrinti numerį. Telefonas suskambo vakare, dvidešimt po aštuonių. Ką tik nusileidę. Pūtęs stiprus priešinis vėjas. Skridę daugiau kaip penkias valandas. Greitis vos didesnis kaip 200 km/val. Dabar spręsią, ar tęsti skridimą, ar laukti rytdienos ir galbūt geresnių orų.

Aplink pasaulį skrendančių Rolando Pakso ir Vladimiro Makagonovo vakar laukė pirmieji išmėginimai. Dvi dienas virš Europos skridę gerais orais, pirmadienį lakūnai, priimdami sprendimą leistis į 1000 kilometrų atkarpą virš Atlanto, turėjo gerokai pagalvoti – virš vandenyno ir Islandijos sukosi ciklonas. Meteorologinę informaciją analizavusius pilotus ypač nejaukiai nuteikė žemi debesys, virš kalvoto salos paviršiaus vietomis slinkę vos 120 metrų aukštyje. Apie 13 valandą Lietuvos laiku lakūnai nusprendė skristi ir apsivilko gelbėjimosi kostiumus. Išskleisti parengtą plaustą arčiau durų jie buvo įtaisę iš anksto. Šį kartą beveik visą kelią pilotuoti teko pagal prietaisus, nes debesys nepaleido lėktuvo ir penkių kilometrų aukštyje. Pilotams teko prisiminti žiemą – debesyse lėktuvas sykiais skrodė krintantį sniegą. Tūpimo sąlygos, vartojant aerodromų leksiką, irgi buvo artimos kovinėms. Šiek tiek palankus lakūnams buvo tik vėjas – skrydis iš Invernesso (Škotija) iki Islandijos sostinės Reikjaviko truko 3 valandas 40 minučių.