Broliški karai, arba meilė tarp lygių
Jeigu tėvų paklaustume, ką jų vaikai turėtų vieni kitiems jausti, atsakymų būtų įvairių: mylėti vieni kitus, saugoti, rūpintis, gerbti, būti tolerantiški, supratingi, dalytis ir padėti vieni kitiems. Tačiau jei tų pačių tėvų paklaustume, ką jie patys vaikystėje jautė savo broliui ir sesei, jie atsakytų: pavydą, konkurenciją, pyktį, bet ir meilę bei susižavėjimą. Kodėl tėvams rūpi, kad jų vaikai sutartų? Būdami vaikai mes svajojome apie artimą ryšį su broliu ar seserimi. Tie, kurie augo vieni, svajojo apie sesutę ar broliuką, su kuriuo būtų smagu pažaisti. Tėvai sakydavo, jog brolį ar sesę turime mylėti ir niekuomet nesibarti, nesimušti. Tačiau iš tikrųjų meilė ir neapykanta, draugystė ir konkurencija, vienas kito saugojimas ir atstūmimas yra normalių brolių ir seserų santykių dalis. Maži vaikai suvokia meilę kaip ribotą dalyką: tėveliai „turi“ meilės, tačiau su kuo daugiau žmonių ja tenka dalytis, tuo mažiau jos kiekvienam tenka. Kivirčydamiesi vaikai dažnai kovoja dėl didesnės šio meilės „pyrago“ dalies. Anksčiau ar vėliau iškyla teisingo meilės „padalijimo“ problema ir neretai lieka opi visą gyvenimą. Vyresnioji dukra ir po metų gali su nuoskauda prisiminti, jog jaunėlei buvo leista įsiverti auskarus trejais metais anksčiau nei jai. Svarbu atsiminti, kad vaikų tarpusavio nesutarimai yra ne tik nemalonūs, bet ir naudingi.