Vaikai – šeimos laimės garantas?
|

Vaikai – šeimos laimės garantas?

Trys iš keturių amerikiečių mano, kad pagrindinis santuokos tikslas – abipusė suaugusiųjų laimė ir pasitenkinimas, o ne gimdyti ir auklėti vaikus. Katastrofiškai mažėjantis gimstamumas Lietuvoje, regis, patvirtina šią už Atlanto įsigalėjusią nuostatą, tačiau ar iš tiesų visavertę šeimą galima sukurti be vaikų? Šešerius metus santuokoje gyvenantys Jolanta ir Audrius „pasirašo“ po amerikiečių atlikto tyrimo išvadomis – vaikai nėra pagrindinis vedybų tikslas. „Gyvename susituokę jau gana ilgą laiką, vaikų neturime ir, bent artimiausiu metu, neplanuojame turėti. Kodėl? Nes mums gera dviese“, – tikino 27-erių metų Jolanta. Jos argumentai gana įtikinami. „Šiuolaikinėje visuomenėje vaikai tampa prabanga, kurią ne kiekvienas atsakingas žmogus pasirengęs sau leisti. Nors abu su vyru gana padoriai uždirbame, suprantu, kad nutarę turėti vaikų, labai apribotume savo patogaus gyvenimo galimybes. Skamba egoistiškai? Tačiau ir vaikus juk žmonės dažnai gimdo iš egoistinių paskatų – nori pratęsti giminę, turėti, kas juos prižiūrėtų senatvėje. Ar tai ne egoistiška?“ – savo požiūrį gina bevaikė pora. Pasak Audriaus ir Jolantos, gyvenimas be vaikų turi daugybę pliusų – galima keliauti kada panorėjus, o ne tik per vaikų vasaros atostogas, netenka po bemiegės nakties išvargusiam slinkti į darbą, o norėdamas įsigyti patinkantį daiktą, neprivalai sukti galvos dėl braškančio šeimos biudžeto.

Skyrybos ir vaikai (II dalis)
|

Skyrybos ir vaikai (II dalis)

Pirmoje straipsnio dalyje aptarėme, kaip pranešti atžaloms apie skyrybas, kokius jausmus patiria vaikai ir kaip užtikrinti kuo lengvesnes šeimos iširimo pasekmes. Toliau pasigilinsime į skirtingo amžiaus vaikų raidą, lemiančią jų reakciją į skyrybas, bei veiksmingiausius būdus jiems padėti. Kūdikiai gali jausti namuose kylančią įtampą, tėvų energijos bei emocijų pasikeitimus gresiant skyryboms, bet nesupranta to priežasties. Jei konfliktai tampa kasdienybe, vaikai pasidaro nervingi, sudirgę ir daug verkia. Kartais kūdikiai, kurių tėvai skiriasi, vystosi lėčiau nei jų bendraamžiai. Taip pat jiems gali pasireikšti fiziniai simptomai: skrandžio sutrikimai, apetito praradimas. Kūdikiui augant konfliktiškoje aplinkoje jam padėti galima kuo daugiau laikant ant rankų ir sakant meilius žodžius, nes tai ramina. Šiame amžiuje formuojasi vaiko ryšiai su tėvais, kurie yra labai svarbūs, kadangi padeda mažyliui jaustis saugiam bei sumažina ateities baimę. Kuo daugiau laiko skiriama kūdikiui, tuo tvirtesni būna tie ryšiai, sąlygojantys tolesnį emocinį vystymąsi. Vieno iš tėvų išėjimą palengvinsite, jei išlaikysite įprastą vaiko režimą, apsupsite mažylį jo pamėgtais žaislais ir kitais daiktais. Šiame gyvenimo laikotarpyje vaikai ima suvokti save kaip atskiras asmenybes, intensyviai domisi aplinka ir yra itin kalbūs. Tėvų skyrybos jiems gali būti labai sunkus išgyvenimas, ypač jei tenka keisti gyvenamąją vietą.

Paprasta sėkmingos santuokos paslaptis
|

Paprasta sėkmingos santuokos paslaptis

Vokietijos psichologas Ulrichas Clementas kalba apie tai, kas svarbiausia dviejų žmonių gyvenime. „Focus“: Ar paskatinimas, pagyrimas gali padėti išsaugoti santuoką? U. Clementas: Žinoma. Kai partneriai bendraudami yra geranoriški, gerbia vienas kitą, tai jau savaime padeda išvengti krizės. Nekalbu apie pompastiškas pagyras: „tu esi nuostabus“, „tu esi geriausias“. Svarbiausia – maži kasdieniški įvertinimai: „tai teikia man džiaugsmo“, „tai tikrai sąmojinga“, „tai, ką nusipirkai, yra gražu“. Tokie pozityvūs atsiliepimai pagerina santykius. Girdami vienas kitą pasakome: „tu man esi svarbus“. O dėmesys ir kito įvertinimas padeda puoselėti santykius. Kitaip viskas griūva. Svarbiausia – branginti ir vertinti vienam kitą. Tai susiję ir su smulkmenomis, pavyzdžiui, kai aš, žinodamas, jog mano partneris mėgsta tvarką, neišmėtau savo daiktų po visą kambarį. Tvarkymasis kaip pagarba? Porų santykiuose pagarba yra kur kas daugiau nei pozityvūs žodžiai. Aš laisva valia darau tai, kas kitam patinka. Aš suteikiu kitam džiaugsmo. Kartais nutinka, kad žmonės nebeturi pasakyti ar padaryti kitam kažką gero… Dažniausiai į konsultacijas ateinančios poros kalba apie tai, kas juos erzina. Jie nebemoka nieko kito daryti, tik ginčytis. Kai jų paklausiu, kokios partnerio savybės jiems patinka, jie pasimeta ir nežino, ką atsakyti. Tai tikrai liūdna, juk daugelis iš jų anksčiau vienas kitą mylėjo.

Kokį pėdsaką tėvų skyrybos palieka vaikams
|

Kokį pėdsaką tėvų skyrybos palieka vaikams

Daugybė tyrimų, atliekamų visame pasaulyje, patvirtina, kad vaikai iš išsiskyrusių šeimų turi daugiau elgesio, emocinių sveikatos, mokymosi problemų nei vaikai iš pilnų šeimų. Atrodo, kad vaikų psichologinę gerovę lemia ne tik pats skyrybų faktas. Dar gerokai prieš tėvų oficialias skyrybas ir po jų vaikai patiria nemažai neigiamų išgyvenimų. Vis dažniau psichologai skyrybas ima vertinti ne kaip įvykį, o kaip šeimos keitimosi procesą, susidedanti iš kelių etapų. Jau prieš skyrybas tarp sutuoktinių tarp sutuoktinių būna daugiau konfliktų ar tarpusavio bendravimo sunkumų. Dveji treji metai po skyrybų – kritinis periodas, kai pasikeitus šeimos sudėčiai, keičiasi vaiko kasdieninis gyvenimas: įprasti pomėgiai, šeimos tradicijos, laisvalaikio leidimas, kartais finansinės galimybės ir kitos sąlygos. Taigi įtakos problemų atsiradimui turi ne tik pačios skyrybos, kiek visi kiti su jomis susiję dalykai. Skyrybų procesas gali prasidėti dar prieš tėvams išsiskiriant. Todėl vaikai, kurių tėvai išsiskiria, jau prieš tai išgyvena daugiau konfliktinių situacijų nei tie vaikai, kurių tėvai nesiskiria. Kai kurie psichologai taip pat pabrėžia, kad tėvai, kurių santuoka vėliau baigiasi skyrybomis, dažniau susiduria su įvairiais sunkumais: alkoholizmu, narkomanija, fizine ar emocine prievarta, nesutarimais dėl lyčių vaidmenų ir kitais nesklandumais. Šitų dar iki skyrybų esančių žalingų veiksnių reikšmingumą patvirtina išsamūs tyrimai.

Kodėl niekada niekada nereikia skirtis
|

Kodėl niekada niekada nereikia skirtis

Sako, skyrybos, kaip ir didesnis konfliktai, prasideda nuo smulkmenų. Dažnai besiskiriantys galvoja visiškai priešingai nei įsimylėjėliai – ne aukština vienas kito savybes ir dorybes, o menkina ir lyg save įtikinėja, kad ras geresnį, o štai su šita (ar šituo), tai jau neįmanoma gyventi. Dažniausiai besiskiriantys daro vieną esminę klaidą – galvoja apie save ir savo egoistinius tikslus. Tačiau jie nepagalvoja, kas bus paskui, nepamąsto, kad jie susidurs su ne šiaip kalte ir nemalonumu tik priverstinai bendrauti su antrąja puse. Jie kažkaip turės paaiškinti vaikams, kodėl tėvai – mažesniųjų akyse tiesiog dievybės, o paauglių gyvenime būtini ramsčiai – staiga ima ir griauna jų gyvenimą, traiško jų pasaulį, kuriame jiems buvo taip saugu. Negi jiems pakaks pasakyti, kad tai – tik dėl to, kad mama nepatinka tėčiui arba tėtis – mamai? Ir kai pamatysit klausiamas vaiko akis, tada Jus užpuls tokia gėla ir kaltė, kurios neatsikratysit labai ilgai. Kartais ir iki dienų galo. Kas dar netikit, paskaitykit ištrauką iš vienos geros knygos apie tai. Tikiuosi, kad paskaičiusiems šią ištrauką sumažės noras skirtis bent jau dėl šios priežasties.

Motiniškas pavydas

Motiniškas pavydas

Sunku nubrėžti motiniškos meilės ribas – nejaugi jos gali būti per daug? Tik ar pavydas kitai moteriai, nugvelbusiai mylimą sūnų, iš tiesų yra meilės išraiška? Nėra graudesnio vaizdo už žydintį trisdešimtmetį, įsikibusį į mamytės sijoną. Įprasta manyti, kad tokiai daliai savo vaikus pasmerkia itin valdingos motinos, tačiau iš tiesų didesnį ar mažesnį pavydą naujajai sūnaus širdies užkariautojai jaučia beveik kiekviena moteris. Irena, žavi ir veikli 55 metų muzikė, nė neįtarė, kad kada nors gali būti priskirta blogų anytų kategorijai: “Mano sūnus nebuvo vienturtėlis – auginau ir porą metų vyresnę dukterį. Turiu mylintį vyrą ir mėgstamą darbą, tad niekada nebuvau įsikibusi į sūnų kaip erkė. Mudu puikiai sutarėm, išklausydavau jo meilės istorijas ir maloniai bendravau su jo draugėmis. Problemos prasidėjo, kai jis įsimylėjo Jovitą. Kasdien tik ir girdėdavau: “O Jovita mano taip”, “o ji pasakė anaip”. Mamos nuomonė jam neberūpėjo, nors mano patirtis dvigubai didesnė nei Jovitos. Kai ėmiau švelniai šaipytis iš jo susižavėjimo, sūnus užsisklendė. Įtampos burbulas sprogo per mano gimtadienį. Iki jo likus porai dienų, sūnus atėjo su puokšte gėlių manęs pasveikinti ir prasitarė negalėsiąs dalyvauti šeimos šventėje, nes su Jovita ir draugais suplanavęs išvyką prie Molėtų ežerų. Pasijutau įskaudinta – nejaugi pasisėdėjimas prie laužo su vos kelias savaites pažįstama mergina jam svarbesnis už šeimos tradicijas, už jį užauginusią motiną ir jos jausmus?!

Kiaulė taupyklė

Kiaulė taupyklė

“Mama, kur mano 10 litų?” – kiekvieną pirmadienio rytą primena dukra. Ir iškart sunervina tėtį: “Ji įsivaizduoja, kad tiek pinigai jai priklauso už nieką ! Bus tavo, kai užsidirbsi”. Dukra įsiplieskia – jai jau 10 metų, ir ji turi teisę turėti pinigų. Tėvas nenusileidžia – vaikystę jis praleidęs be kišenpinigių, bet nesijaučiąs nuskriaustas. Bandome ieškoti kompromiso. Dukra gauna nustatytą sumą kišenpinigių, tačiau taip pat privalo atlikti ir savo pareigas: vakarais sutvarkyti virtuvę ir iš darželio parvesti brolį. Pamokų rengimas ir savo kambario tvarkymas – privalomi ir neapmokami darbai. Tačiau kai atsiranda papildomų darbelių – išnešti šiukšles ar nueiti į parduotuvę, – ji suraukia nosį ir ima derėtis dėl atlygio. Ją galima suprasti – kiaulė taupyklė, kurioje po truputį kaupia pinigus mobiliajam telefonui, savaime nepilnėja. Vienintelis dukters pajamų šaltinis – tėvai. Na, dar močiutė kaime, sąžiningai mokanti už bulvių rinkimą ir malkų nešiojimą. Tačiau šios pajamos tokios retos, kad telefono gali tekti laukti kelerius metus. Net ir taip taikiai išspręsta situacija mums atrodo dviprasmiška. Ar reikia vaikui mokėti už tai, ką jis ir taip privalo daryti? Tačiau negi duoti pinigus už nieką yra geriau? O gal jam turėtų pakakti to, ką nuperkame mes? Pasak psichologės Aušros Griškonytės, santykis su pinigais turi būti sveikas. Abu kraštutinumai – tiek mokėjimas už kiekvieną padarytą gerą darbelį, tiek visiškas pinigų nedavimas – ugdo žmogaus priklausomybę nuo pinigų.

Suskilę namai

Suskilę namai

Stresų skalėje skyrybos užima vieną iš pirmųjų vietų – beveik tokią pat kaip artimojo mirtis. Kaip padėti vaikui įveikti šį stresą? Vaikui baisiausia – ilgai trunkantis skyrybų procesas. Skyrybos – santuokos, bet ne tėvystės krizė. Deja, tėvai tai suplaka, ir dėl to kenčia atžalos. Mažyliai reaguoja psichosomatiškai – kūno negaliomis: silpnėja imuninė sistema, dažniau serga, pavargsta, tampa irzlūs. 7-9 metų vaikai tampa agresyvūs, pikti, žiaurūs, nepaklusnūs. Berniukai demonstruoja drąsą ir rizikuoja gyvybe: vaikšto tilto turėklais, riedučiais važinėja gatvėje. Taip trokšta atkreipti tėvų dėmesį, nes skiriantis vaikai paprastai pamirštami. Paaugliai į tėvų skyrybas dažniau reaguoja depresyviai: tampa uždari, liūdni, mažiau bendrauja su draugais. Suaugusiųjų pasauliu nusivylusiam paaugliui, kuris jaučiasi pamirštas ir nemylimas, lengviausia išeitimi užsimiršti neretai tampa narkotikai. Vaikų emocijos tiesiogiai susijusios su protine veikla, todėl jie pradeda blogiau mokytis, blogai miega, tampa išsiblaškę, nepaklusnūs. “Kad išsaugotų tėvų santuoką, vaikai imasi gelbėjimo priemonių – staiga suserga. Kartais jaučia kaltę, ir ima save bausti, – teigia psichiatrė Jolanta Trinkūnienė. – Vaikas kurį laiką gyvena apimtas siaubo: turėjo du mylimus žmones, vieno staiga neteko, todėl prie kito kone liguistai prisiriša”. Tarp vaikų ir paauglių psichiatrės Danguolės Valikonienės pacientų – nemaža liūdnų išsiskyrusių tėvų vaikų istorijų.

Avinėli, pasipurtyk

Avinėli, pasipurtyk

Piniginiai reikalai – pavojinga šeimyninių konfliktų zona. Kieno rankose šeimos biudžetas? Taupyti ar mėgautis gyvenimu? Ar gali du skirtingi žmonės rasti kompromisą? Kai naujai iškepta jaunamartė pasitinka savo vyrą, ką tik grįžusį po sėkmingo sandėrio, ir teiraujasi, kiek jam pavyko uždirbti, šis pašiurpsta nuo tokio tiesmukumo. Ir suvokia tai kaip kėsinimąsi į savo laisvę ir privatumą. “Argi tai tavo reikalas? – klausia įsižeidęs. – Pasakyk, kiek reikia, – duosiu.” Žmona nuo tokio “dosnumo” pasijunta it gavusi antausį: “Aš tau ką – brangiai mokama prostitutė, kuriai kasryt paberi kišenpinigių?! Juk mes šeima ! ” Jos tėvų šeima kas mėnesį susirinkdavo, tėvai sudėdavo į algas, visi išsakydavo savo pageidavimus ir kartu skirstydavo pinigus. Ji įsitikinusi, kad tik toks pinigų tvarkymo būdas išmoko atsakomybės ir leidžia pasijusti šeima. “Tu manimi nepasitiki…” – šniurkščioja viename kampe ji. “O tu bandai pakišti mane po padu”, – nenusileidžia jis. Psichologė psichoterapeutė Aurelija Markevičienė mano, kad dėl piniginių nesutarimų šaknys ne visada kalti pinigai. Tiesiog pinigus lengva skaičiuoti ir dėl jų lengviau ginčytis, tuo tarpu slaptas problemas sunkiau įvardyti. Noras kontroliuoti, saugumo trūkumas, nevisavertiškumo kompleksai ir paniška baimė susituokus prarasti laisvę neretai tampa tikrosiomis piniginių kovų priežastimis. Vyrai tikina, kad pinigus turi valdyti šeimos galva.

Kartu – saldu

Kartu – saldu

Kartą vasarį spaudžiant šaltukui su sūnumi rogutėmis čiuožinėjome nuo Tauro kalno. Vaikai žviegdami leidosi nuo kalniukų, o sustirusios jų mamos tripinėjo ant viršukalnės. Staiga matau keistą vaizdą: ryžtingai drožia laibas kaip pieštukas jaunikis juodu kostiumu ir balta gėle atlape, o iš paskos kliuvinėdama už ledo gurvuolių tipena milžiniškas tiulio gniutulas, tiksliau, šimto kilogramų nuotaka raudonais skruostais ir nuometu. Be palto. Ji kažką jam šaukė, tačiau vyrukas nekreipdamas nė menkiausio dėmesio ryžtingai įsėdo į automobilį. Nuotaka pasileido sunkia risčia painiodamasi suknelėje, ilgą nuometą plaikstė vėjas. Lyg groteskiška scena iš Fellini filmų. Bandžiau atspėti jų istoriją. Tai buvo laimingiausia diena jų gyvenime? Kodėl jis ją veda? Gal nepajėgė pernešti per tiltą? Gal ji jam negraži, bet yra nėščia arba turtinga? Ko gero, ji, būdama maža mergaitė, svajojo ištekėti. Ant galvos krovėsi užuolaidas, popierinėms lėlėms piešė vestuvines sukneles ir smarksojo prie Santuokų rūmų stebėdama išsipusčiusias nuotakas. Tada dar mažos jos galvos nekvaršino antsvoris ir jaunikio paieškos. Kiekvienam sava pasaka. Vestuvės – puikus skonio ir pretenzijų testas. Pažvelkime į du kraštutinumus: vestuvės a’la Holivudas ir „Tai įprasta diena”. Sąlygiškai nuotakas pavadinsime princesėmis ir slapukėmis. Princesės savo vestuves rengia kaip visuotinę mobilizaciją: limuzinai, sraigtasparniai, laivai, arkliai, debesis baltų drugelių ar karvelių, kurie aplink dergia.