Šeima

Sunku nubrėžti motiniškos meilės ribas – nejaugi jos gali būti per daug? Tik ar pavydas kitai moteriai, nugvelbusiai mylimą sūnų, iš tiesų yra meilės išraiška? Nėra graudesnio vaizdo už žydintį trisdešimtmetį, įsikibusį į mamytės sijoną. Įprasta manyti, kad tokiai daliai savo vaikus pasmerkia itin valdingos motinos, tačiau iš tiesų didesnį ar mažesnį pavydą naujajai sūnaus širdies užkariautojai jaučia beveik kiekviena moteris. Irena, žavi ir veikli 55 metų muzikė, nė neįtarė, kad kada nors gali būti priskirta blogų anytų kategorijai: “Mano sūnus nebuvo vienturtėlis – auginau ir porą metų vyresnę dukterį. Turiu mylintį vyrą ir mėgstamą darbą, tad niekada nebuvau įsikibusi į sūnų kaip erkė. Mudu puikiai sutarėm, išklausydavau jo meilės istorijas ir maloniai bendravau su jo draugėmis. Problemos prasidėjo, kai jis įsimylėjo Jovitą. Kasdien tik ir girdėdavau: “O Jovita mano taip”, “o ji pasakė anaip”. Mamos nuomonė jam neberūpėjo, nors mano patirtis dvigubai didesnė nei Jovitos. Kai ėmiau švelniai šaipytis iš jo susižavėjimo, sūnus užsisklendė. Įtampos burbulas sprogo per mano gimtadienį. Iki jo likus porai dienų, sūnus atėjo su puokšte gėlių manęs pasveikinti ir prasitarė negalėsiąs dalyvauti šeimos šventėje, nes su Jovita ir draugais suplanavęs išvyką prie Molėtų ežerų. Pasijutau įskaudinta – nejaugi pasisėdėjimas prie laužo su vos kelias savaites pažįstama mergina jam svarbesnis už šeimos tradicijas, už jį užauginusią motiną ir jos jausmus?!

“Mama, kur mano 10 litų?” – kiekvieną pirmadienio rytą primena dukra. Ir iškart sunervina tėtį: “Ji įsivaizduoja, kad tiek pinigai jai priklauso už nieką ! Bus tavo, kai užsidirbsi”. Dukra įsiplieskia – jai jau 10 metų, ir ji turi teisę turėti pinigų. Tėvas nenusileidžia – vaikystę jis praleidęs be kišenpinigių, bet nesijaučiąs nuskriaustas. Bandome ieškoti kompromiso. Dukra gauna nustatytą sumą kišenpinigių, tačiau taip pat privalo atlikti ir savo pareigas: vakarais sutvarkyti virtuvę ir iš darželio parvesti brolį. Pamokų rengimas ir savo kambario tvarkymas – privalomi ir neapmokami darbai. Tačiau kai atsiranda papildomų darbelių – išnešti šiukšles ar nueiti į parduotuvę, – ji suraukia nosį ir ima derėtis dėl atlygio. Ją galima suprasti – kiaulė taupyklė, kurioje po truputį kaupia pinigus mobiliajam telefonui, savaime nepilnėja. Vienintelis dukters pajamų šaltinis – tėvai. Na, dar močiutė kaime, sąžiningai mokanti už bulvių rinkimą ir malkų nešiojimą. Tačiau šios pajamos tokios retos, kad telefono gali tekti laukti kelerius metus. Net ir taip taikiai išspręsta situacija mums atrodo dviprasmiška. Ar reikia vaikui mokėti už tai, ką jis ir taip privalo daryti? Tačiau negi duoti pinigus už nieką yra geriau? O gal jam turėtų pakakti to, ką nuperkame mes? Pasak psichologės Aušros Griškonytės, santykis su pinigais turi būti sveikas. Abu kraštutinumai – tiek mokėjimas už kiekvieną padarytą gerą darbelį, tiek visiškas pinigų nedavimas – ugdo žmogaus priklausomybę nuo pinigų.

Stresų skalėje skyrybos užima vieną iš pirmųjų vietų – beveik tokią pat kaip artimojo mirtis. Kaip padėti vaikui įveikti šį stresą? Vaikui baisiausia – ilgai trunkantis skyrybų procesas. Skyrybos – santuokos, bet ne tėvystės krizė. Deja, tėvai tai suplaka, ir dėl to kenčia atžalos. Mažyliai reaguoja psichosomatiškai – kūno negaliomis: silpnėja imuninė sistema, dažniau serga, pavargsta, tampa irzlūs. 7-9 metų vaikai tampa agresyvūs, pikti, žiaurūs, nepaklusnūs. Berniukai demonstruoja drąsą ir rizikuoja gyvybe: vaikšto tilto turėklais, riedučiais važinėja gatvėje. Taip trokšta atkreipti tėvų dėmesį, nes skiriantis vaikai paprastai pamirštami. Paaugliai į tėvų skyrybas dažniau reaguoja depresyviai: tampa uždari, liūdni, mažiau bendrauja su draugais. Suaugusiųjų pasauliu nusivylusiam paaugliui, kuris jaučiasi pamirštas ir nemylimas, lengviausia išeitimi užsimiršti neretai tampa narkotikai. Vaikų emocijos tiesiogiai susijusios su protine veikla, todėl jie pradeda blogiau mokytis, blogai miega, tampa išsiblaškę, nepaklusnūs. “Kad išsaugotų tėvų santuoką, vaikai imasi gelbėjimo priemonių – staiga suserga. Kartais jaučia kaltę, ir ima save bausti, – teigia psichiatrė Jolanta Trinkūnienė. – Vaikas kurį laiką gyvena apimtas siaubo: turėjo du mylimus žmones, vieno staiga neteko, todėl prie kito kone liguistai prisiriša”. Tarp vaikų ir paauglių psichiatrės Danguolės Valikonienės pacientų – nemaža liūdnų išsiskyrusių tėvų vaikų istorijų.

Piniginiai reikalai – pavojinga šeimyninių konfliktų zona. Kieno rankose šeimos biudžetas? Taupyti ar mėgautis gyvenimu? Ar gali du skirtingi žmonės rasti kompromisą? Kai naujai iškepta jaunamartė pasitinka savo vyrą, ką tik grįžusį po sėkmingo sandėrio, ir teiraujasi, kiek jam pavyko uždirbti, šis pašiurpsta nuo tokio tiesmukumo. Ir suvokia tai kaip kėsinimąsi į savo laisvę ir privatumą. “Argi tai tavo reikalas? – klausia įsižeidęs. – Pasakyk, kiek reikia, – duosiu.” Žmona nuo tokio “dosnumo” pasijunta it gavusi antausį: “Aš tau ką – brangiai mokama prostitutė, kuriai kasryt paberi kišenpinigių?! Juk mes šeima ! ” Jos tėvų šeima kas mėnesį susirinkdavo, tėvai sudėdavo į algas, visi išsakydavo savo pageidavimus ir kartu skirstydavo pinigus. Ji įsitikinusi, kad tik toks pinigų tvarkymo būdas išmoko atsakomybės ir leidžia pasijusti šeima. “Tu manimi nepasitiki…” – šniurkščioja viename kampe ji. “O tu bandai pakišti mane po padu”, – nenusileidžia jis. Psichologė psichoterapeutė Aurelija Markevičienė mano, kad dėl piniginių nesutarimų šaknys ne visada kalti pinigai. Tiesiog pinigus lengva skaičiuoti ir dėl jų lengviau ginčytis, tuo tarpu slaptas problemas sunkiau įvardyti. Noras kontroliuoti, saugumo trūkumas, nevisavertiškumo kompleksai ir paniška baimė susituokus prarasti laisvę neretai tampa tikrosiomis piniginių kovų priežastimis. Vyrai tikina, kad pinigus turi valdyti šeimos galva.

Kartą vasarį spaudžiant šaltukui su sūnumi rogutėmis čiuožinėjome nuo Tauro kalno. Vaikai žviegdami leidosi nuo kalniukų, o sustirusios jų mamos tripinėjo ant viršukalnės. Staiga matau keistą vaizdą: ryžtingai drožia laibas kaip pieštukas jaunikis juodu kostiumu ir balta gėle atlape, o iš paskos kliuvinėdama už ledo gurvuolių tipena milžiniškas tiulio gniutulas, tiksliau, šimto kilogramų nuotaka raudonais skruostais ir nuometu. Be palto. Ji kažką jam šaukė, tačiau vyrukas nekreipdamas nė menkiausio dėmesio ryžtingai įsėdo į automobilį. Nuotaka pasileido sunkia risčia painiodamasi suknelėje, ilgą nuometą plaikstė vėjas. Lyg groteskiška scena iš Fellini filmų. Bandžiau atspėti jų istoriją. Tai buvo laimingiausia diena jų gyvenime? Kodėl jis ją veda? Gal nepajėgė pernešti per tiltą? Gal ji jam negraži, bet yra nėščia arba turtinga? Ko gero, ji, būdama maža mergaitė, svajojo ištekėti. Ant galvos krovėsi užuolaidas, popierinėms lėlėms piešė vestuvines sukneles ir smarksojo prie Santuokų rūmų stebėdama išsipusčiusias nuotakas. Tada dar mažos jos galvos nekvaršino antsvoris ir jaunikio paieškos. Kiekvienam sava pasaka. Vestuvės – puikus skonio ir pretenzijų testas. Pažvelkime į du kraštutinumus: vestuvės a’la Holivudas ir „Tai įprasta diena”. Sąlygiškai nuotakas pavadinsime princesėmis ir slapukėmis. Princesės savo vestuves rengia kaip visuotinę mobilizaciją: limuzinai, sraigtasparniai, laivai, arkliai, debesis baltų drugelių ar karvelių, kurie aplink dergia.

Vaikai – gyvenimo gėlės, mūsų bilietas į ateitį ir gyvenimo prasmė. Abejonių nekyla, kai glaudi prie širdies savo atžalą, net jeigu ir ne kaip iš akies trauktą mamą ar tėtį, bet vis tiek – savą kraują. Kartais iki kraujo skausmingai iš likimo gautą. Tačiau kaip įprasta gyvenime, tuo, kas, atrodo, abejonių nekelia, reikia imti ir suabejoti. Pabandyti pažvelgti kitaip, kad ir tiems, kuriems TAIP, ir tiems, kuriems KITAIP, būtų leista atsirinkti KAIP YRA IŠ TIESŲ. Amerikiečių mokslininkai iš Harvardo universiteto leido sau šokiruoti visuomenę tyrimų rezultatais. Ši kartą jie privertė suabejoti tuo faktu, kad vaikai atneša laimę. Maža to, visas būrelis kvalifikuotų psichologų Sidnėjuje vykusios konferencijos metu atkakliai įrodinėjo, kad vaikų, gimusių šeimoje skaičius proporcingai neigiamai įtakoja šeimyninės laimės kreivę. Specialiai šiai konferencijai atliktas tyrimas parodė, kad nekintamos laimės būsenos šaltinis gali būti tik dviejų žmonių sąjunga. Pasirodo, sėkmingai vedę žmonės yra laimingesni už visus likusius visais gyvenimo aspektais: jie ilgiau gyvena, uždirba daugiau pinigų, mėgaujasi visaverčiu seksualiniu gyvenimu ir džiaugiasi geresne sveikata. Tačiau šis trapus kortų namelis gali akimirksniu sugriūti tarsi praūžus cunamiui, vos tik šeimoje gimsta vaikas. Bent jau taip teigia Harvardo mokslininkai. Kaip parodė Europoje ir JAV atlikta apklausa, „laimės lygis” staigiai padidėja tuo metu, kai šeima dar tik laukia kūdikio, ateisiančio į šį pasaulį.