Šeima

Stresų skalėje skyrybos užima vieną iš pirmųjų vietų – beveik tokią pat kaip artimojo mirtis. Kaip padėti vaikui įveikti šį stresą? Vaikui baisiausia – ilgai trunkantis skyrybų procesas. Skyrybos – santuokos, bet ne tėvystės krizė. Deja, tėvai tai suplaka, ir dėl to kenčia atžalos. Mažyliai reaguoja psichosomatiškai – kūno negaliomis: silpnėja imuninė sistema, dažniau serga, pavargsta, tampa irzlūs. 7-9 metų vaikai tampa agresyvūs, pikti, žiaurūs, nepaklusnūs. Berniukai demonstruoja drąsą ir rizikuoja gyvybe: vaikšto tilto turėklais, riedučiais važinėja gatvėje. Taip trokšta atkreipti tėvų dėmesį, nes skiriantis vaikai paprastai pamirštami. Paaugliai į tėvų skyrybas dažniau reaguoja depresyviai: tampa uždari, liūdni, mažiau bendrauja su draugais. Suaugusiųjų pasauliu nusivylusiam paaugliui, kuris jaučiasi pamirštas ir nemylimas, lengviausia išeitimi užsimiršti neretai tampa narkotikai. Vaikų emocijos tiesiogiai susijusios su protine veikla, todėl jie pradeda blogiau mokytis, blogai miega, tampa išsiblaškę, nepaklusnūs. “Kad išsaugotų tėvų santuoką, vaikai imasi gelbėjimo priemonių – staiga suserga. Kartais jaučia kaltę, ir ima save bausti, – teigia psichiatrė Jolanta Trinkūnienė. – Vaikas kurį laiką gyvena apimtas siaubo: turėjo du mylimus žmones, vieno staiga neteko, todėl prie kito kone liguistai prisiriša”. Tarp vaikų ir paauglių psichiatrės Danguolės Valikonienės pacientų – nemaža liūdnų išsiskyrusių tėvų vaikų istorijų.

Piniginiai reikalai – pavojinga šeimyninių konfliktų zona. Kieno rankose šeimos biudžetas? Taupyti ar mėgautis gyvenimu? Ar gali du skirtingi žmonės rasti kompromisą? Kai naujai iškepta jaunamartė pasitinka savo vyrą, ką tik grįžusį po sėkmingo sandėrio, ir teiraujasi, kiek jam pavyko uždirbti, šis pašiurpsta nuo tokio tiesmukumo. Ir suvokia tai kaip kėsinimąsi į savo laisvę ir privatumą. “Argi tai tavo reikalas? – klausia įsižeidęs. – Pasakyk, kiek reikia, – duosiu.” Žmona nuo tokio “dosnumo” pasijunta it gavusi antausį: “Aš tau ką – brangiai mokama prostitutė, kuriai kasryt paberi kišenpinigių?! Juk mes šeima ! ” Jos tėvų šeima kas mėnesį susirinkdavo, tėvai sudėdavo į algas, visi išsakydavo savo pageidavimus ir kartu skirstydavo pinigus. Ji įsitikinusi, kad tik toks pinigų tvarkymo būdas išmoko atsakomybės ir leidžia pasijusti šeima. “Tu manimi nepasitiki…” – šniurkščioja viename kampe ji. “O tu bandai pakišti mane po padu”, – nenusileidžia jis. Psichologė psichoterapeutė Aurelija Markevičienė mano, kad dėl piniginių nesutarimų šaknys ne visada kalti pinigai. Tiesiog pinigus lengva skaičiuoti ir dėl jų lengviau ginčytis, tuo tarpu slaptas problemas sunkiau įvardyti. Noras kontroliuoti, saugumo trūkumas, nevisavertiškumo kompleksai ir paniška baimė susituokus prarasti laisvę neretai tampa tikrosiomis piniginių kovų priežastimis. Vyrai tikina, kad pinigus turi valdyti šeimos galva.

Kartą vasarį spaudžiant šaltukui su sūnumi rogutėmis čiuožinėjome nuo Tauro kalno. Vaikai žviegdami leidosi nuo kalniukų, o sustirusios jų mamos tripinėjo ant viršukalnės. Staiga matau keistą vaizdą: ryžtingai drožia laibas kaip pieštukas jaunikis juodu kostiumu ir balta gėle atlape, o iš paskos kliuvinėdama už ledo gurvuolių tipena milžiniškas tiulio gniutulas, tiksliau, šimto kilogramų nuotaka raudonais skruostais ir nuometu. Be palto. Ji kažką jam šaukė, tačiau vyrukas nekreipdamas nė menkiausio dėmesio ryžtingai įsėdo į automobilį. Nuotaka pasileido sunkia risčia painiodamasi suknelėje, ilgą nuometą plaikstė vėjas. Lyg groteskiška scena iš Fellini filmų. Bandžiau atspėti jų istoriją. Tai buvo laimingiausia diena jų gyvenime? Kodėl jis ją veda? Gal nepajėgė pernešti per tiltą? Gal ji jam negraži, bet yra nėščia arba turtinga? Ko gero, ji, būdama maža mergaitė, svajojo ištekėti. Ant galvos krovėsi užuolaidas, popierinėms lėlėms piešė vestuvines sukneles ir smarksojo prie Santuokų rūmų stebėdama išsipusčiusias nuotakas. Tada dar mažos jos galvos nekvaršino antsvoris ir jaunikio paieškos. Kiekvienam sava pasaka. Vestuvės – puikus skonio ir pretenzijų testas. Pažvelkime į du kraštutinumus: vestuvės a’la Holivudas ir „Tai įprasta diena”. Sąlygiškai nuotakas pavadinsime princesėmis ir slapukėmis. Princesės savo vestuves rengia kaip visuotinę mobilizaciją: limuzinai, sraigtasparniai, laivai, arkliai, debesis baltų drugelių ar karvelių, kurie aplink dergia.

Vaikai – gyvenimo gėlės, mūsų bilietas į ateitį ir gyvenimo prasmė. Abejonių nekyla, kai glaudi prie širdies savo atžalą, net jeigu ir ne kaip iš akies trauktą mamą ar tėtį, bet vis tiek – savą kraują. Kartais iki kraujo skausmingai iš likimo gautą. Tačiau kaip įprasta gyvenime, tuo, kas, atrodo, abejonių nekelia, reikia imti ir suabejoti. Pabandyti pažvelgti kitaip, kad ir tiems, kuriems TAIP, ir tiems, kuriems KITAIP, būtų leista atsirinkti KAIP YRA IŠ TIESŲ. Amerikiečių mokslininkai iš Harvardo universiteto leido sau šokiruoti visuomenę tyrimų rezultatais. Ši kartą jie privertė suabejoti tuo faktu, kad vaikai atneša laimę. Maža to, visas būrelis kvalifikuotų psichologų Sidnėjuje vykusios konferencijos metu atkakliai įrodinėjo, kad vaikų, gimusių šeimoje skaičius proporcingai neigiamai įtakoja šeimyninės laimės kreivę. Specialiai šiai konferencijai atliktas tyrimas parodė, kad nekintamos laimės būsenos šaltinis gali būti tik dviejų žmonių sąjunga. Pasirodo, sėkmingai vedę žmonės yra laimingesni už visus likusius visais gyvenimo aspektais: jie ilgiau gyvena, uždirba daugiau pinigų, mėgaujasi visaverčiu seksualiniu gyvenimu ir džiaugiasi geresne sveikata. Tačiau šis trapus kortų namelis gali akimirksniu sugriūti tarsi praūžus cunamiui, vos tik šeimoje gimsta vaikas. Bent jau taip teigia Harvardo mokslininkai. Kaip parodė Europoje ir JAV atlikta apklausa, „laimės lygis” staigiai padidėja tuo metu, kai šeima dar tik laukia kūdikio, ateisiančio į šį pasaulį.

Nors iki įstatymų keitimo Lietuvoje dar tolokai, tačiau lašas po lašo akmenį jau tašo. Šeimos dekonstravimo strategai jau dabar stengiasi atskirti santuokos ir šeimos sampratas vieną nuo kitos ir traktuoti kaip du visiškai skirtingus fenomenus. Pavyzdys, kaip tai jau vykdoma akademiniuose sluoksniuose, yra A. Zdanevičiaus straipsnis “Santuoka dar nelygu šeimai” (“Atgimimas”, Nr. 3, 2007) su paantrašte “… ar tikrai reikia gelbėti tradicinę lietuvišką šeimą?” Jame VDU docentas samprotauja: “Neretai šeimos samprata mūsų visuomenėje pirmiausia tapatinama su santuoka. O tai yra didžiausia nesąmonė. Santuoka ir šeima nėra tas pats, visų pirma todėl, kad šeima apima socialinius santykius – meilę, intymumą, emocinį ryšį, pagarbą ir pagalbą vienas kitam. Santuoka visų pirma yra tam tikri teisiniai santykiai… Kitais žodžiais tariant, šeima yra daugiau socialinis, o santuoka – teisinis institutas ir jie nebūtinai turi sutapti.” Po to Zdanevičius ima polemizuoti: “…ar turėtume taip sureiškimti biologinius santykius, jeigu esame žmonės, ne beždžionės?.. Taigi emocinis ryšys yra daug svarbesnis už biologinį ir to mes niekaip nepaneigsime.” Ir prieina prie išvados: “… prilyginti šeimą santuokai yra žalinga”, todėl būtina pasipriešinti “nesusituokusių porų diskriminacijai”.

Natūraliai klaustina, kas palaiko šeimą, kurioje nesama aiškaus įsipareigojimo, galiojančio nepaisant aplinkybių ir asmeninių jausmų pokyčių? Dalykas, kuris kiek ilgiau išlaiko tokią šeimą, yra prisirišimas, globa ar abejingumas, kai jokie jausmai negali trukdyti dviejų būtybių bendravimui. Būtybių, nebūtinai žmonių, nes paprastai stipriausiai prisirišama prie naminio gyvūno, augalo ar net baldo. Juolab kad tokie prisirišimai neretai tęsiasi iki vienos ar kitos pusės mirties, o pasitaikančias išdavystes visuomenė labai smerkia. Išmetęs savo šunį į gatvę žmogus veikiausiai bus daug stipriau pasmerktas visuomenės nei išvijęs į lauką žmoną ir vaiką. Prisirišimas prie naminio gyvūno ir įsipareigojimas jį globoti yra tarsi savaime suprantamas, o santykio su kitu žmogumi pastovumas tokiu požiūriu – jau nebe būtinybė. Neretai argumentuojama, kad gyvenant kartu santykiai išlieka ilgiau nei susituokus. Tačiau išlieka faktas: ištuoka reiškia, kad žmonės nesugebėjo laikytis duotų pažadų ar priesaikos. Gyvenusiųjų kartu išsiskyrimas nenutraukia šio įpareigojančio saito. Bendro ūkio atsisakymas čia yra tarsi iš anksto numatomas dalykas. Gyvenant kartu tarsi nuolat suvokiama, kad tai baigsis, jei buvimas drauge dėl vienų ar kitų priežasčių taps našta. Valstybės pripažįstama šeimos koncepcija yra santykių toje visuomenėje veidrodis. Valstybė gali pripažinti šeimą, kurioje negalioja jokie ilgalaikiai įsipareigojimai, sutartys, nesama pasižadėjimo jų nelaužyti.

Tai buvo paskutinis bandymas juodu sutaikyti. Nors iki skyrybų proceso pradžios liko vos savaitė, sena šeimos draugė, mėgindama atgaivinti primirštus jausmus, paprašė vyro išvardyti geruosius antrosios pusės bruožus. “Na, – pradėjo jis, – ji puiki motina, gera žmona…” Draugės akys suapvalėjo iš nuostabos – juk gerų žmonų vyrai nepalieka! Jis akimirksniu pasitaisė: “Norėjau pasakyti, ji myli vaikus, skaniai ruošia valgį ir gerai prižiūri namus”. Iš tiesų, tai, kas tradiciškai telpa į geros žmonos modelį, retai kada atitinka tikruosius vyro troškimus. Mano draugė anaiptol nelaiko savęs gera žmona: iš darbo grįžta, kai vaikai jau būna sumigdyti, kartą per mėnesį ištrūksta pasiausti su draugėmis, o įkaušusi mėgsta šokti ant stalo ir flirtuoti su svetimais vyrais. Jos vyras nuolat burba dėl neišplautų indų ir jos užimtumo, tačiau iš tiesų dėl jos yra pametęs galvą. Stereotipai neretai vyrams pakiša koją. Artimųjų dėka jie aiškiai įsivaizduoja, kokia turėtų būti gera žmona, tačiau su tokia moterimi pagyvenę keliolika metų staiga suvokia, kad norėtų visai ne to. Pažįstamas A. prieš kelerius metus savo būsimąją įsivaizdavo gana aiškiai. Ji turėjo būti labai graži, protinga, seksuali, jauna ir laisva, mokėti tris kalbas, skaniai ruošti, puikiai tvarkytis namus ir auklėti vaikus. Tačiau kažkokiu stebuklingu būdu aukštai iškeltą kartelę sugebėjo peršokti išsiskyrusi, vaiką auginanti, apkūnoka pardavėja, mananti, jog klonavimas – tai vienas iš daržovių konservavimo būdų.

Suaugusiųjų galvos nesukimo įprotis gimdo vaikų pasaulyje gandrų ir kopūstų teorijas. Arba „iš kur aš atsiradau?” interpretacijas. Kalbame apie tokius atvejus, kai uoli mamytė, tarkuodama obuolių tyrę savo mažyliui, staiga būna netikėtai išmušta iš vėžių ir numušta nuo darbinio proceso. Tuomet ji ima ir atsako, nesukdama sau galvos: „kopūstuose tave radau, mažuli. Arba gandras atskraidino iš tolimųjų kraštų”. Tam kartui tokio atsakymo gal ir užtenka. Nes tikėti pasakomis – vaikams užkoduota genuose. Tačiau atsakymas kartais nutįsta net ir į suaugusiųjų pasaulį. Jau su kitomis interpretacijomis. Kaip amžina princo Hamleto būti ar nebūti retorika, taip amžinai rutuliojamas klausimas – meluoti ar nemeluoti. Vaikams apie kopūstus ir gandrus. Šiaip jau, ne tik melas, bet net ir paprasčiausias nutylėjimas neigiamai veikia vaiko psichiką. Jeigu suaugusiųjų pasaulyje mažas melas gimdo dar didesnį, tai vaikams net ir nekaltas melas sukelia nepasitikėjimą. Ne tik tuo momentu, kai tikroji tiesa išryškėja, bet ir tada, kai meluojama – netikėtai užklupta mamytė ar tėtis ima įtartinai šypsotis ir nenatūraliai entuziastingai gestikuliuoti. Rezultatas – mažas žmogus, koks bebūtų mažas – labai greitai perpranta melagystes. Ir tai jam panašu į išdavystę. Ypač tuomet, kai meluojama norint įbauginti ar atpratinti nuo kokio nors įpročio. „Klausyk manęs, nes kitaip ateis baubas ir pagriebs tave. Arba piktas dėdė policininkas”. „Jeigu išdykausi, jeigu triukšmausi, jeigu verksi, jeigu nevalgysi”.