Z. Kuchovičius rašo XVI a. didžiosios kunigaikštienės –karalienės biografiją, tobulai ,,įsijautęs” tik į savo laiko ir aplinkos moterų elgesį. Anos epochos supratimas, ką tik žuvusios karalienės Elžbietos vietoje atsidūrusios Barboros Radvilaitės nuotaikų ir išgyvenimų suvokimas Z. Kuchovičiui svetimas, nenaudingas, todėl jo ir nėra. Daug autorių: Orzechowskio, Rysinskis, Gornickis, Starovolskis, Okun, Stryjkovskis, Balinskis, Jasnovskis ir kiti apie karalienę Barborą rašo, parodydami jos gerą išauklėjimą, pamaldumą ir santūrumą. Todėl Z. Kuchovičius negalėjo išsiversti, neatvilkęs iš Krokuvos purvyno garsiosios Dianos di Cordona ar kitos panašios rūmų damos ,,titulo” – ,,meretrix magna” (,,didžioji ištvirkėlė”). Jeigu Lenkijoje tokių buvo, tai kaip galėjo nebūti Lietuvoje? Reikia pasistengti, kad Lietuvos ,,džiunglėse” nebūtų gražiau kaip Lenkijos ,,nedžiunglėse”. Tas pat su karalienės Bonos burtininkėmis, rūmų tarnautoja Svinska ir šmeižtų nešiotoju Lobockiu –juos visus ,,perregistruoja” į Radvilų valdas, nors Zavichosto kaštelionaitė Svinska gal nė nežinojo kurioj pusėj Lietuva yra. O apie burtininkėmis susirūpinusią Boną Žygimantas Augustas savo laiške Radvilai Juodajam aiškiai parašė. Kas ką būtų sugalvojęs, esant tokiam priešiškumui, pats Žygimanto Augusto vedybų faktas yra nepaneigiamas kunigaikštytės Barboros dorumo ir jos asmens vertės įrodymas.
