Šiuolaikinėje Japonijoje pasakos įvardijamos terminu minwa (liaudies pasakojimai), kuris, lyginant su europietiška tradicija, apima praktiškai visus stambiuosius pasakojamosios tautosakos žanrus. Tačiau kasdienio gyvenimo praktikoje vartojamos dvi sąvokos – mukashibanashi ir densetsu. Terminu mukashibanashi (senovės pasakojimai) vadinamos visos stebuklinės, buitinės, juokų ir kitos pasakos. Jų struktūra panaši į mūsų kraštų pasakos struktūrą, bet pasakojimas yra daug dinamiškesnis, pradžią ir pabaigą sudaro beveik nekintančios formuluotės, kartojasi nuolatiniai frazeologiniai junginiai, visiškai nėra dialogų arba jų labai nedaug. Daugelyje siužetų kasdieniškos gyvenimo situacijos su dideliu išradingumu keičiamos į netikėtas, nelauktas, tuo pat metu įvedant švelnų humorą ar pajuokavimus. Šiose pasakose dar galima atsekti ankstyvuosius liaudiškojo tikėjimo elementus, kai žmonės tikėjo į savo toteminius protėvius (lokio, drakono vaikas, mergelė-gervė), randama gana daug ankstyvojo šintoizmo religinių maginių ritualų, kurių pagrindiniai veikėjai yra sudievintos gamtos jėgos (saulė, vėjas, vandens, kalnų dvasios).

Atėjo žiema. Apsidairė, ar visi medžiai ir žolės numetė vasaros parėdus, ar išbarstė sėkleles, ir jas šiltai apklojo. Apsidairė, ir visą žemę apklojo sniegu, upes ir ežerus sukaustė ledu.
Stūkso sustingę nuo šalčio miškai, sodai. Ir, ta, mažytė žolytė miega, kietoje sustingusioje žemėje. Miega ir sapnuoja apie vasarą, kaip smagu buvo augti, mėgautis saulės spinduliais. kaip tarp medžių šakų, ir žolių, slapstėsi paukšteliai, vaikus perėjo, savo giesmelėmis visus džiugino.