| |

Kalakutų lesinimo būdai ir lesalai

Kalakutai gali būti lesinami sausuoju, drėgnuoju arba kombinuotu lesinimo būdu. Jei taikomas pirmasis lesinimo būdas, paukščiams duodama tik sausų visaverčių kombinuotųjų granuliuotų arba negranuliuotų lesalų. Taip lesinant, kalakutai gauna visas reikalingas maisto medžiagas. Be to, paukščių lesinimą galima visiškai mechanizuoti ir automatizuoti ir taip padidinti darbo našumą, sumažinti darbo sąnaudas. Antrasis, mažiaus efektyvus, būdas yra lesinimas drėgnais lesalais. Koncentruoti lesalai drėkinami vandeniu, nugriebtu pienu, išrūgomis ar kitomis maisto atliekomis. Prie šio lesalo galima pridėti ir žaliosios masės, šakniavaisių, bulvių ir kitų sultingųjų lesalų. Lesalų mišinys ruošiamas prieš kiekvieną paukščių lesinimą. Jo į lesalines pilama tiek, kiek kalakutai sulesa per kartą. Ilgiau pabuvę lesalinėse drėgni mišiniai, ypač vasarą, gali sugesti ir paukščiai gali suviduriuoti. Paruoštas drėgnas mišinys turi būti birus, nelipnus, kad neužklijuotų snapų angų.

| |

Tvenkininė žuvininkystė Šilo-Pavėžupio dvare

Vlado Pūtvio-Patvinskio nuopelnai žuvininkystėje (1899-1926 metai). Tvenkininė žuvininkystė Šilo-Pavėžupio dvare neatskiriamai susijusi su dvaro savininkų Putvinskiu-Pūtvių pavarde. Apie vieną iš Putvinskių – Dionyzą, kuris gimė ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleido dar XVIII a., šeimoje buvo išlikusi tokia legenda. “Vieną kartą per metus Putvinskis, apsirengęs kaip bažnyčią”, su dvariškių svita ir daugybe darbininkų nužingsniuodavęs prie vieno tvenkinio pylimo ir liepdavęs nuleisti vandenį. Kai vandens jau nebedaug belikdavę, nekreipdamas dėmesio į dugne besikapstančias taikingas žuvis, liepdavęs sugauti ir jam atnešti didžiulę lydeką. Nebijodamas aštrių lydekos dantų, ją pabučiuodavęs, peržegnodavęs, įmesdavęs į dugne likusį vandenį ir įsakydavęs tvenkinį vėl prileisti.

|

Kam reikia perregistruoti ūkininko ūkį

Praeitais metais naujasis Ūkininko ūkio įstatymas kiek pakeitė registravimo sąlygas. Anksčiau ūkį registruodavo turintieji bent hektarą žemės ūkio naudmenų, o mažesniesiems buvo nustatytos papildomos sąlygos. Dabar ūkininkui, nuosavybės teise turinčiam ar nuomos bei kitais pagrindais naudojančiam žemės ūkio paskirties ar miško žemę, minimalus sklypo dydis neribojamas. Ūkius gali registruoti ir asmeninio ūkio žemės naudotojai, dar neįteisinę nuosavybės į tam skirtą sklypą. Vieno asmens vardu gali būti įregistruotas tik vienas ūkis. Sutuoktiniai gali įregistruoti atskirus ūkius, jeigu jų ūkio žemėvalda yra atidalyta ir veikla vykdoma atskirai. Ūkis registruojamas savivaldybėje, kurios teritorijoje yra žemė. Jeigu žemė yra keliose savivaldybėse, ūkis įregistruojamas asmens pasirinkimu vienoje iš jų.

| |

Sėk­la­vai­sių li­gos

Obelų citosporozė. Ligą sukelia sodinės citosporos (Cytospora spp.) genties grybai. Pažeidžia obelų, kriaušių, slyvų, kartais ir vyšnių kamienus bei šakas. Daugiausia nuo citosporozės nukenčia jaunos obelys, nors gali susirgti įvairaus amžiaus nusilpę, blogai augantys vaismedžiai. Jaunos obelaitės kartais nudžiūsta per vieną vasarą. Pažeistose vietose vaismedžių žievė darosi rausvai ruda, kiek įdubusi, vėliau dėmės kraštai sutrūkinėja. Pažeistos šakos nudžiūsta, o vėliau žūva ir visas vaismedis. Iš po apmirusios žievės iškyla tamsūs spuogeliai – grybo vaisiakūniai. Liga plinta per visą vegetaciją. Citosporoze vaismedžiai apsikrečia tik per sužalotą žievę, per šviežias žaizdas. Infekcijai palankiausi birželio – rugpjūčio mėnesiai, kai esti drėgni orai. Žievė labiausiai džiūsta rugsėjo mėnesį.

| |

Lietuvos parkų istorinė raida

Lietuvoje pirmieji egzotiniai medžiai ir krūmai pradėti auginti XV a. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad XV a. pradžioje Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas iš Vakarų Europos atsiveždavo įvairių vaisinių ir dekoratyvinių medžių bei krūmų, kuriuos augino ir prižiūrėjo iš Vengrijos pakviesti sodininkai. Bet šio tuometinės Lietuvos valdovų ir didikų susidomėjimo dekoratyvine sodininkyste jokiu būdu negalime pavadinti parkų kūrimo pradžia. Pirmieji dekoratyviniai sodai šalia Lietuvos didikų rūmų pradėti kurti tik XVII – XVIII a. Tai buvo nedideli barokinio stiliaus sodai, sukurti sekant to meto Vakarų Europos dekoratyvinės sodininkystės tradicijomis. Šiuose soduose vyravo reguliaraus želdinių išplanavimo elementai – medžių eilės, gausios karpomos gyvatvorės, geometrinių kontūrų terasos, vandens baseinėliai, atraminės sienelės bei skulptūros.

| |

Angliškieji (peizažiniai) parkai

Dvasinio ir politinio gyvenimo laisvėjimo tendencijos netruko atsispindėti ir parkų kūrimo mene. Dekoratyvinėje sodininkystėje buvo atsisakyta griežtų geometrinių linijų, kurios tarsi kaustė laisvėjantį XVIII a. Vakarų Europos dvasinį gyvenimą. Bene pirmiausiai šios tendencijos pasireiškė ekonomiškai sustiprėjusioje Anglijoje. Daugelis Anglijos menininkų XVIII a. pirmoje pusėje pradėjo žavėtis natūraliu gamtos grožiu, suteikiančiu žmogui laisvės ir nevaržomos erdvės pojūtį. Pirmieji peizažinių parkų eros artėjimo požymiai XVIII a. pradžioje jau buvo jaučiami ir to meto barokiniuose parkuose: gerokai padidėjo bendras parkų plotas, dalinai buvo atsisakyta griežtų tiesių linijų. Anglijoje ir visoje Europoje peizažinių parkų pradininku laikomas Viljamas Kentas (William Kent) (1685 – 1788). Jis peizažiniu stiliumi rekonstravo žymiausius Anglijos renesansinius ir barokinius parkus.

| |

Obelų formavimas ir genėjimas jaunuose soduose

Pagrindinė verpstiško vainiko dalis yra iki pat viršūnės einantis tvirtas liemuo, apaugęs horizontaliai (ar bent jau panašiai) augančiomis šoninėmis šakomis. Be to, viršutinės šakos daug trumpesnės negu apatinės. Natūraliai augantis žemaūgis vaismedis negali suformuoti tvirto liemens dėl savo ankstyvo ir gausaus derėjimo. Vos tik pradėjus tokiam vaismedžiui derėti, viršūnė nusvyra nuo sunkios vaisių naštos ir paprasčiausiai prapuola. Kad taip neatsitiktų, verpstės formos vainikui formuoti yra būtinos tvirtos atramos. Kamienas turi būti ne trumpesnis kaip 60 cm.

| |

Kinijos ir Japonijos sodai

Senovės Kinijoje (VI – IV a. pr. Kr.) šalia šventyklų ir valdovų rūmų buvo sodinamos šventosios medžių giraitės, o dekoratyvinių sodų kaip tokių dar nebuvo. Dekoratyvinių sodų kūrimo pradžia čia siejama su VII a., kada Kiniją valdė Tang dinastija, o jų suklestėjimas – su XII a. Apie tai galima spręsti iš išlikusių rašytinių šaltinių bei piešinių ant šilko. Kinijos valdovų soduose būdavo kopijuojamas natūralus kalnų landšaftas, su upeliais, nedideliais ežeriukais, uolomis. Juose buvo auginami bambukai, magnolijos, slyvos, vyšnios, migdolai, abrikosai, chrizantemos…