Darbas

Didžiosios Britanijos biurų darbuotojai labiausiai erzinančiu faktoriumi darbe įvardijo blogą kolegų nuotaiką, rašo "The Daily Telegraph". 37 procentai apklausos dalyvių pareiškė, kad nesugyvenami ir nervingi kolegos trukdo jiems dirbti. Tyrimą atliko "Opinium Research". 36 proc. apklaustųjų pasakė, kad pats nemaloniausias reiškinys, su kuriuo jie susiduria darbo vietoje , - tai kompiuterių gedimai. Į sąrašą dalykų, kurie nepatinka britams, taip pat pateko garsūs telefoniniai kolegų pokalbiai, saugumo taisyklių nepaisymas, purvini tualetai, blogai veikiančios šildymo ir kondicionavimo sistemos. Pagal anksčiau atliktas apklausas, viena iš pagrindinių stresų priežasčių darbe yra lėtai veikianti ir nepatikima programinė įranga. 2008 metų tyrimas parodė, kad labiausiai erzinantis garsas daugeliui biurų darbuotojų yra bulvių traškučių kramtymas ir įvairių kitų užkandžių paketų šiugždenimas.

Šiais laikais įtemptas darbas yra kupinas išbandymų, tarp kurių ne paskutinę vietą užima žmonių, su kuriais turime bendrauti, įvairovė. Kai kurių nepakenčiamų bendradarbių tipai daro darbo vietą panašesnę į džiungles negu į šiuolaikinį biurą. Mokėdami atpažinti šiuos tipus, galėsite sėkmingai laviruoti tarp jų ir išvengsite problemų ateityje. Egzistuoja keli vadinamieji bendradarbių archetipai: skandalistas, storžievis pokštininkas, melagis, žvaigždė, liežuvautojas, flirtuotojas (koketė), prašinėtojas. Kad ir kas jums, atminkite, kad iš kiekvienos konfliktinės situacijos yra išeitis, o jeigu padėtis atrodo be išeities, sakoma, reikia keisti padėtį. Taigi jeigu jūsų kolega ar kolegė… Skandalistas(-ė). Tai turbūt labiausiai gąsdinantis ir daugiausia nerimo keliantis bendradarbio tipas. Jis piktnaudžiauja savo titulu, vardu, pareigomis, šlykščiu charakteriu tam, kad palenktų jus į savo pusę. Jo mėgstamas veikimo būdas – atvira agresija, jis mėgsta pabrėžti savo pranašumą, grasinti ir kaltinti. Skandalistas nebijo iškelti jums scenos ir išlieti ant jūsų savo pykčio ir įniršio, jis šaukia, klykia, rėkia ant jūsų, trypia kojomis ir daužo kumščiu stalą. Su skandalistu elgtis reikia taip: nenusileisti iki jo lygio ir nesigūžti iš baimės. Jūsų pagrindinė užduotis – leisti skandalistui „nuleisti garą“, laimėti laiko. Nemėginkite gintis (jūs niekuo nenusikaltote), o svarbiausia – neatsakykite tuo pačiu, net jeigu tarnybinė padėtis jums tai leidžia.

Jeigu jūsų įmonėje atsirastų laisva darbo vieta, ir lyg visai į ją tiktų jūsų šeimos nariai arba draugai, ar siūlytumėte juos įdarbinti? Vienas iš principinių dalykų, kuriais tikiu vadyboje yra tai, jog bendradarbius turi sieti tik profesionalūs ryšiai ir į juos neturėtų būti įpainioti kokie nors asmeniniai santykiai. Taigi, tokiu atveju tikriausiai net atsisakyčiau svarstyti draugo ar šeimos nario kandidatūrą į laisvą darbo vietą – kas bus, jeigu pasirodys, jog visgi jis nėra toks puikus darbuotojas, kaip tikėjaisi? Ar bus lygiai taip pat lengva pakeisti jį kitu, efektyvesniu žmogumi, ar šiam sprendimui nepamaišys asmeniniai jausmai? Aišku šeimos verslas nėra toks jau retas reiškinys, jis tikriausiai visgi veikia veiksmingai, bet yra viena sąlyga: šeimos verslo savininkai yra pati šeima, jie yra suinteresuoti pelno didinimu ar šiaip efektyvesne veikla. Bet jeigu įmonė nepriklauso šeimai, ir tik direktoriaus valia įmonėje dirba dar ir jo žmona su keletu pusbrolių, dažnai sunku patikėti, jog viskas toje įmonėje skaidru ir efektyvu. Bent jau tokie požymiai dažnai sukelia stiprių abejonių vadovų intencijomis ir verčia galvoti apie tam tikrą nepotizmą: investuoti į tokias įmonės nebekyla ranka. Tad ar mano nusistatymas turi logikos? O gal kaip tik efektyvu į darbą priimti savo artimiausio rato žmones, nes juos geriausiai pažįsti (nors sunku patikėti, jog jie visi būtų ir patys geriausi savo sričių specialistai)?

Ame­ri­kie­čių agen­tū­ros Ro­bert Half In­ter­na­tio­nal at­lik­tos ap­klau­sos me­tu 84 proc. aukš­čiau­sio ly­gio va­do­vų nu­ro­dė, kad žmo­nės, ku­rie pa­si­žy­mi ge­ru hu­mo­ro jaus­mu, efek­ty­viau dir­ba. 93 proc. iš agen­tū­ros Hod­ge Cro­nin and As­so­cia­tes ap­klaus­tų 737 va­do­vų pri­pa­ži­no, kad at­rink­da­mi dar­buo­to­jus teik­tų pir­me­ny­bę hu­mo­ro jaus­mą tu­rin­čiam žmo­gui. Hu­mo­ras lei­džia pa­žvelg­ti į pa­sau­lį ki­to­kiu kam­pu, pa­ma­ty­ti si­tu­a­ci­ją iš ša­lies, ki­taip įver­tin­ti įpras­tus da­ly­kus. Hu­mo­ras pa­de­da ben­drau­ti, ra­cio­na­liau, „per at­stu­mą“ įver­tin­ti įtam­pą su­ke­lian­čius įvy­kius. Ty­rė­jai ne kar­tą pa­tvir­ti­no, kad hu­mo­ro jaus­mą tu­rin­tys žmo­nės ki­tiems at­ro­do pa­trauk­les­ni. Juo­kas su­ma­ži­na įtam­pą su­dė­tin­go­se si­tu­a­ci­jo­se. Ar at­krei­pė­te dė­me­sį, kaip pa­si­kei­čia mū­sų po­žiū­ris į žmo­nes, kai kar­tu nuo­šir­džiai juo­kia­mės? Tai­gi hu­mo­ras dar­be yra nau­din­gas. Be to, no­ri­te ar ne, jis yra ne­iš­ven­gia­mas. Ati­džiau pa­nag­ri­nė­jus su hu­mo­ru su­si­ju­sias si­tu­a­ci­jas ir jų da­ly­vius, ga­li­ma ne­ma­žai su­ži­no­ti apie san­ty­kių mo­de­lį ko­lek­ty­ve – mėgs­ta­mus ar ig­no­ruo­ja­mus, įta­kin­gus ar be­jė­gius dar­bo gru­pės na­rius. Moks­li­nin­kai W. J. Dun­ca­nas ir J. P. Fei­sa­lis žur­na­le Or­ga­ni­za­tio­nal Dy­na­mics ap­ra­šė ke­lis ko­lek­ty­vo na­rių ti­pus, ku­riuos nu­sta­tė nag­ri­nė­da­mi bū­tent su hu­mo­ru su­si­ju­sias si­tu­a­ci­jas.

Dažnai to net nenorėdamas kiekvienas darbuotojas elgiasi atsižvelgdamas į tai, ko iš jo tikisi bendradarbiai. Pavyzdžiui, jei bendradarbė klaidingai bus įsitikinusi, kad esate suirzęs ir nepatenkintas gyvenimu, ji su jumis bendraus arba atsargiai (bijos kalbinti), arba reikš pastabas dėl jūsų blogos nuotaikos. Tuomet jūs į tokį jos elgesį taip pat atitinkamai sureaguosite ir ji manys, kad dar labiau pykstate... Taip susidarys uždaras ratas. Tas pats yra ir su darbu – jei jūsų darbo vieta yra nuolat sujaukta, nesitikėkite, kad aplinkiniai jus laikys tvarkingu. Kitaip tariant, kaip elgiatės, taip ir atrodote. Taigi įvertinkime dažniausias darbe daromas klaidas. Pirma, įsidėmėkite, kad darbo vieta nėra skirta dovanų pakavimui, arbatos degustacijai, pokalbiams telefonu su seserimi apie savaitgalį, gražinimosi procedūroms, kompiuteriniams žaidimams ar naršymui internete. Net jei bendradarbiai ar vadovas nemato jūsų kompiuterio ekrano, nemanykite, kad nemoka skaičiuoti ir įvertinti darbo rezultatų. Laiko švaistymas ir neatsakingas darbas yra vieni pagrindinių dalykų, kurie per dieną gali sugriauti profesinę reputaciją, kurtą ne vienerius metus. Jei jūsų veikla tokia, kuriai svarbu rezultatas ir nebūtinai reikia sėdėti biure aštuonias valandas, pakalbėkite su vadovu – galbūt sutarsite, kad atlikę užduotis galite eiti namo arba imtis kitų darbų, o vėliau pasiimti laisvą dieną.

Žmogus per metus vidutiniškai 2000 valandų praleidžia darbe. Tad nieko nuostabaus, kad kai kada bendradarbius matome netgi dažniau nei savo šeimos narius. O bendraujant su kolegomis, ne paslaptis, būtina laikytis tam tikrų taisyklių. Štai 10 frazių, kurių neturėtum jiems sakyti. Bendradarbiai supras: tavim negalima pasikliauti komandiniame darbe. Kitaip tariant, netrukus būsi palaikyta silpnąja grandimi, o kai tai pajus kompanijos valdžia – gali netekti darbo. Todėl užuot skundusis, kaip tavo darbas tave dusina, verčiau formuluok konkrečius pasiūlymus: „Kaip gera būtų čia dirbti, jei...“ Tegul viskas apsiribos tik svajonėmis – bet bent jau būsi priskirta prie pozityvių svajotojų, o ne nuolat bambančių ir viskuo nepatenkintų „stabdžių“. Jei ką tik iš peties padirbėjai, puikiai susidorojai su atsakinga užduotimi ar padarei ką nors inovatyvaus – be abejo, gali tikėtis ir netgi prašyti, kad kolegos viršininkui tave pagirtų progai pasitaikius. Bet jei tiesiog nori tokios paslaugos be jokios konkrečios priežasties – stop. Tu jau peržengi ribą tarp asmeninių ir profesinių santykių ir galbūt statai kolegą į keblią padėtį: jei neras progos tave tiesiog šiaip sau pagirti viršininkui – jausis kaltas prieš tave, jei tave pagirs, galbūt net į aukštesnes pareigas prastums, o tu susimausi – jausis kaltas prieš viršininką. Nereikalauk, kad tavimi besąlygiškai pasitikėtų, visų pirma, įrodyk savo vertę realiais darbais arba... eik pas viršininką ir girkis pati.