Kad žmogus darbe jaustųsi laimingu, regis, jam reikia tik susirasti darbą, kuris patiktų. Tačiau kartais žmonės jaučiasi nelaimingi, nors daro tai, ką mėgsta. Didžiosios Britanijos laikraštis “The Times” siūlo nuotaiką pagerinti klausantis grupės ABBA dainos “Super Trouper”. Tačiau jei kolegos nemėgsta ABBA muzikos, nuotaiką darbe galite pagerinti laikydamiesi kelių paprastų taisyklių. Į visą žvelkite plačiau. Tai, ką darote darbe, yra svarbi, bet ne svarbiausia jūsų gyvenimo dalis. Stenkitės prisiminti viską, kas yra gera, tai kas vyksta kitose jūsų gyvenimo srityse. Pažvelkite į tai, kas vyksta, kitomis akimis. Jei atsibodo monotoniška rutina, pažvelkite į bendrą vaizdą ir prisiminkite, kodėl jūs pasirinkote būtent šį darbą. Pavyzdžiui, jums patinka kompanijos tikslai (organizacija kovoja su skurdu), darbas šioje įmonėje leis įgyti patirties, kuri būtina pareigoms, apie kurias svajojate. Apsupkite save laimingais žmonėmis, net jei tam reikės ką nors padaryti kitų žmonių labui. Žmonės teigiamai reaguoja į tai, kad jūs jiems padedate. O tokios emocijos yra užkrečiamos. Laikykitės atokiau nuo bambeklių: laimingi žmonės neleis jums liūdėti. Ir atvirkščiai – bambekliai gadins jums nuotaiką. Susitaikykite su realybe. Koncentruokite savo dėmesį į teigiamus, o ne neigiamus dalykus. Atiduokite save visą. Jei žinosite, kad darbą atliekate labai gerai, jausite didelį pasitenkinimą.

Ateityje dar labiau ims stigti ne tik specialistų, bet ir “universalių” vadovų lyderių, kurie geba tvarkyti ir įmonės komercinius, finansinius reikalus, ir užsiimti verslo plėtra Lietuvoje, užsienyje. Sudominti ir išlaikyti įmonės strategą – kur kas sudėtingesnis uždavinys, nes vien gero atlyginimo jiems nepakanka. Lietuvoje jau ne naujiena, kad aukščiausiojo lygio vadovų atlyginimas skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių. O kiek tų tūkstančių daugiau ar mažiau, lemia įmonės veiklos rūšis, pavaldinių skaičius, įmonės pelningumas, investicijų grąža, apyvartos ir rinkos dalies augimas. Įmonės vadovas turi metinius ir ilgalaikius tikslus. Ir kintamoji atlyginimo dalis dažniausiai priklauso nuo to, kaip tie tikslai buvo pasiekti. Tačiau vadovo vien aukštesniu atlyginimu nesuviliosi. Apsispręsti, ar keisti darbą, jiems dažniausiai padeda kitos siūlomos galimybės: sprendimų laisvė, įmonės augimo perspektyvos, didesnė atsakomybė, iššūkiai. Žinoma, motyvacinė sistema irgi ne paskutinėje vietoje, todėl akcininkams tenka gerokai pasukti galvas, kaip suvilioti ir išlaikyti stiprų įmonės strategą. Tačiau vadovo vien aukštesniu atlyginimu nesuviliosi. Apsispręsti, ar keisti darbą, jiems dažniausiai padeda kitos siūlomos galimybės: sprendimų laisvė, įmonės augimo perspektyvos, didesnė atsakomybė, iššūkiai. Žinoma, motyvacinė sistema irgi ne paskutinėje vietoje, todėl akcininkams tenka gerokai pasukti galvas, kaip suvilioti ir išlaikyti stiprų įmonės strategą.

Įmonės, norėdamos išsilaikyti konkurencinėje kovoje, vis daugiau dėmesio turi skirti personalo valdymui. Todėl pasitenkinimo darbu pasekmės yra lygiai taip pat svarbios, kaip ir priežastys, sukeliančios pasitenkinimą ar nepasitenkinimą darbu. Analizuojant pasitenkinimo darbu rezultatus, svarbu suskaidyti gautus duomenis į specifinius blokus. Toliau pateikiami svarbiausi iš jų. Pasitenkinimas darbu ir produktyvumas. Ar patenkinti darbuotojai yra produktyvesni, negu jų nepatenkinti kolegos? Nors dauguma žmonių akcentuoja teigiamą bendradarbiavimą, įvairių tyrimų duomenys rodo, kad nėra stipraus sąryšio tarp pasitenkinimo darbu ir produktyvumo. Be to, teigiama, kad gali būti ir atvirkštinė priklausomybė tarp produktyvumo ir pasitenkinimo darbu. Aukštas pasitenkinimas darbu nebūtinai sąlygoja aukštą darbuotojų produktyvumą. Gali pasitaikyti ir tokia situacija, kai darbdavys per daug dėmesio skiria malonių ir komfortabilių darbo sąlygų sukūrimui, dėl ko darbuotojų produktyvumas tik mažėja. Esant tokiai situacijai darbuotojai jaus labai aukštą pasitenkinimą darbu, tačiau savo vietoje jie galės užsiimti ir savo asmeniniais reikalais. Pasitenkinimas darbu ir darbuotojų kaita. Ar darbuotojų pasitenkinimas darbu įtakoja darbuotojų kaitą? Taip pat, kaip ir tarp pasitenkinimo darbu bei produktyvumo, tyrinėtojai neatskleidė tiesioginio ryšio tarp pasitenkinimo ir savanoriškos darbuotojų kaitos.

Ar pakanka darbuotojui mokėti algą ir tikėtis, kad jis puikiai dirbs? Šiuolaikiniai vadovai jau supranta, jog vien tik pinigų už darbą neužtenka, kad žmogus atėjęs į darbą siektų kuo efektyviau panaudoti savo gabumus. Ko dar reikia, kad darbuotojai našiai dirbtų? Galbūt vadovai galėtų teikti savo darbuotojams tai, kas daug nekainuotų, bet duotų didelės naudos? Užsienio psichologai pabandė išskirti veiksnius, kuriais vadovai “įdėję vieną litą, uždirbtų tris”. Darbo vieta neturi kelti rūpesčių dėl saugumo. Kai darbuotojas nuolatos šąla ar jaučiasi nepatogiai, jis galvoja apie tai, kaip patogiau įsitaisyti, o ne apie tai, kaip geriau atlikti darbo užduotis. Neleiskite darbuotojų energijai nueiti veltui. Darbuotojas turi dirbti tą darbą, kuris jam patinka. Ar darbo užduotys darbuotojui bus malonios, reikia išsiaiškinti prieš priimant jį darbą. Nereikia priimti į darbą žmogaus tik dėl to, kad jam labai reikalingas darbas. Jeigu darbas bus nemalonus, tai ir vadovas, ir pats darbuotojas bus suinteresuotas išeiti į kitą darbovietę. Visa darbo energija bus iššvaistyta naujo darbo paieškoms, o ne pačiam darbui. Kad ir koks malonus būtų darbas, visą laiką atliekamos tos pačios užduotys nusibosta. O kai užduotys nuobodžios, darbuotojas dirba ne visu savo pajėgumu. Todėl vadovas turėtų suteikti darbuotojui vis sudėtingesnių užduočių, kurioms atlikti reikėtų ir daugiau atsakomybės, ir naujų įgūdžių.

Per kelis paskutinius metus personalo tobulinimo rinkoje įvyko kardinalus pokytis – prieš šešerius metus dažnai tekdavo pardavinėti idėją, kad įmonė turi investuoti į darbuotojo, turinčio aukštąjį ar profesinį išsilavinimą, kompetencijų tobulinimą. Požiūris, kad tobulinti darbuotojus nėra būtina, yra gajus ir šiomis dienomis, tačiau konkurencinė kova, augantys vartotojų reikalavimai, darbuotojų trūkumas, technologiniai pokyčiai skatina suvokti, kad į žmogiškuosius resursus, kaip ir į bet kuriuos kitus kompanijos išteklius, būtina investuoti. Suvokus, kad personalo tobulinimas yra reikalingas ar net būtinas, siekiant konkuruoti nuolat besikeičiančioje aplinkoje, kyla klausimas, kaip sukurti personalo tobulinimo strategiją ir struktūrizuoti darbuotojų mokymo procesus, kaip padaryti, kad personalo tobulinimas pereitų iš intuityvaus supratimo, kad reikia mokytis, į racionalų sprendimą: ką, kada ir kaip tobulinti. Visapusiškam darbuotojo tobulėjimui reikalingas visų trijų kompetencijų subalansuotas vystymas. Pavyzdžiui, kompanijose tenka susidurti su paradoksu, kai darbuotojas, puikiai atliekantis savo tiesiogines funkcijas, nesugeba dirbti kolektyve, konfliktuoja su kolegomis ir vadovais, netinkamai bendrauja su klientais. Kaip išspręsti šią problemą? Tam gali padėti Subalansuotas kompetencijų tobulinimo modelis – šiam darbuotojui reikia tobulinti asmenines ir tarpasmenines kompetencijas.

„Turiu gerą darbą, viršininkas neblogas, reikėtų džiaugtis, bet pastaruoju metu keistai jaučiuosi. Nuskambėjus žadintuvui, mano žvali rytinė nuotaika kaipmat subjūra. Ir tik nuo vienintelės minties – privalau eiti į darbą.” Turbūt daugelis esate tai patyrę, bet tiesiog negalėjote suprasti, kodėl taip jaučiatės. Tai yra pirmieji „ligos”, vadinamos demotyvacija, simptomai. Jeigu esate įmonės vadovas ar savininkas, jūs taip pat galite pastebėti šios „ligos” simptomus. Tarkim, puikiai žinote, kokius kalnus gali nuversti jūsų darbuotojai, tačiau kažkodėl jie neišnaudoja viso savo potencialo: nerodo jokio susidomėjimo ar entuziazmo, juntamas abejingumas ar net pasišlykštėjimas darbu. Iš pradžių spėliojate, kad darbuotojas turi nemalonumų ar asmeninių problemų ir dėl to negali susitelkti darbui. Jei tokia būsena trunka ištisus mėnesius ir net metus (jei tik esate kantrus vadovas), būtina nustatyti „ligos” priežastis ir imtis ją gydyti. Demotyvacija, kaip griaunamasis mechanizmas, susideda iš kelių etapų. Vakarų specialistai, nuolat sprendžiantys motyvacijos ir demotyvacijos problemas, mano, kad už demotyvacinę darbuotojo būklę pirmiausia turi būti atsakingas įmonės vadovas. Kaip tik jis turi laiku pastebėti pirmuosius nepasitenkinimo židinius. Tai – pirmasis demotyvacijos etapas. Antrasis etapas – atvirai rodomas nepasitenkinimas. Kaip tai nustatyti? Jūsų darbuotojas tiesiog ignoruoja nurodymus, kalba irzliai, šiurkščiai. Kitaip sakant, stengiasi išvengti darbo.

Prisiminkite, Biblijoje, senovės sakmėse ir netgi antikiniuose mituose galima rasti daugybę motyvacijos egzistavimo įrodymų, tarkim, kai karalysčių ir imperijų valdovai laiko apdovanojimą prieš herojaus akis arba užsimoja kalaviją virš galvos (šiandien tai paskatinimo ir bausmės sistema ar botago ir tešlainio metodas). Jūs turbūt ne vieną kartą girdėjote iš savo pažįstamų vadovų ar jų padėjėjų, kad pavaldinių darbas tai paprasčiausiai formalus pareigų atlikimas, tarkim, nuo 8.30 iki 17.30 valandos. Bet nereikia užkrauti visą kaltę ant pavaldinių pečių, nes, galbūt, personalo abejingumas yra sukeltas būtent pačių vadovų nepakankama kompetencija, kurie kartais neįvertina motyvacinės sistemos egzistavimo svarbumo. Ir tiesą sakant, – be reikalo. Nes sėkminga jūsų įmonės veikla aprūpinama būtent profesionalaus ir efektyvaus personalo darbo pagalba. Jei jūs manote, kad jūsų bendradarbiai pozityviai motyvuoti, – tai pliusas Jums, nes jūs kažką tai darote, planuojate, rengiate. Bet šiuo atveju negalima pamiršti apie tai, kad darbuotojas, žmogus su savo nusistatymais, charakteriu, ir žinoma, su žinių ir patirties bagažu. Todėl jūsų darbuotojo motyvacijos formavimosi kelyje pasitaiko labai daug kliūčių, kitaip tariant išauga tam tikra tvora tarp jūsų ir darbininko. Jei šita tvora stiklinė, tai puiku, – jūs turite visus optimalius šansus suformuoti lojalų bendradarbį, nes praktiškai yra visiems žinoma schemą: darbuotojo lojalumas kliento lojalumas įmonės pelningumas.

Nepamirškite pagirti darbuotojų už gerą darbą. Pagyros turi būti nuoširdžios. Tačiau stebėdami nepersistenkite, nespoksokite persisvėrę per darbuotojų petį. Jei žinote, kaip pagerinti darbuotojo veiklą, neįsakinėkite, o padėkite surasti jam priimtiniausią variantą. Užsitarnaukite pagarbą, rodydami pavyzdį; nebūtina mokėti viską atlikti geriau. Leiskite suprasti, kiek ir kokios paramos iš jūsų galima tikėtis. Raskite darbuotojų motyvaciją silpninančius veiksnius. Jie gali būti fiziniai (patalpos, įranga) arba psichologiniai (nuobodulys, neteisingumas, kliūtys būti paaukštintam, pripažinimo trūkumas). Kai kuriuos jų galima pašalinti greitai ir lengvai; kitiems reikės laiko ir planavimo. Motyvuoti gali vien tai, kad jūs rūpinatės darbuotojais, ieškodami trukdžių. Nesvarbu, ar jūsų darbovietėje už klaidas baudžiama, ar žiūrima kaip į mokymosi proceso dalį, jūsų darbuotojai turi suprasti, kiek paramos ir užtarimo gali iš jūsų tikėtis. Pastangos motyvuoti ir gerinti santykius dažnai žlunga todėl, kad darbuotojai nejaučia pakankamos paramos. Apklausę darbuotojus, imkite keisti organizacijos nuostatas ir požiūrius, tardamiesi su darbuotojais. Aptarkite lankstesnio darbo sąlygas, apdovanojimus, paaukštinimą, mokymo būdus ir įsitraukimą į bendrą veiklą. Nustatyti planą lengviau nei jį įgyvendinti. Jei vyrauja silpna motyvacija, gali tekti pakeisti visą vadovavimo stilių. Vienas natūralių žmogaus instinktų bijoti permainų, net jei jos tik į gera.

Įmonės vakarėlis. Visi linksminasi. Direktorius pasako gal kokį dešimtą tostą ir įgijęs drąsos prisiartina prie pirmo pasitaikiusio darbuotojo bei išlieja jam visa, kas prisikaupė neišsakyta: ko darbuotojas nepadarė, ką reikėtų tobulinti, ko iš jo tikisi… Po tokio monologo vadovas prieina prie antro darbuotojo ir taip suka ratą, kol grįžta prie pirmojo, deja, pamiršęs, kad savo pastebėjimus jam jau seniai išsakė… Deja, tai nėra literatūrinė šio straipsnio įžanga. Tai realybė. Būtent taip kai kuriose įmonėse vyksta darbuotojų vertinimas… Kiekvienas geras vadovas stengiasi sukurti tokią aplinką, kad darbuotojai jaustųsi lyg namie ir kartu būtų produktyvūs bei duotų pelną įmonei. Tačiau norint tai įgyvendinti praverstų žinoti, kaip darbuotojai vertina įmonę, savo darbo vietą ir sąlygas, kas juos motyvuoja, kokių įgūdžių jiems trūksta, kas padėtų efektyviau dirbti, ko tikisi iš vadovo, kokie jų lūkesčiai ir ateities planai? Norint atsakyti į visus kylančius klausimus kartą ar du per metus vadovas turėtų atlikti darbuotojų vertinimą. Kas tai yra? Jei apibūdintume tai paprastais žodžiais – tai vadovo ir pavaldinio pokalbis, kurio metu aptariama, kaip darbuotojui sekasi atlikti savo darbo užduotis, pasiekti iškeltus tikslus, pabrėžiamos stipriosios darbuotojo veiklos pusės ir numatoma, kaip darbuotojo darbas turėtų būti gerinamas ir tobulinamas ateityje.

Šiuolaikinėje neramioje, dažnai chaotiškoje aplinkoje komercinė sėkmė priklauso nuo darbuotojų talento ir pastangų. Nepaisant daugybės egzistuojančių teorijų ir praktikų, kai kuriems vadovams ir šiandien motyvacija išlieka mistiniu terminu. Taip yra iš dalies dėl to, kad žmones motyvuoja skirtingi dalykai ir būdai. Be to, mūsų laikais hierarchijos nykimas gali įtakoti nesaugumą ir žemesnę darbuotojų moralę. Verta paminėti ir tai, kad vis daugiau žmonių dirba nepilnu etatu ar laikinai. Juos motyvuoti ypač sunku. Twyla Dell apie motyvaciją rašo: Motyvacijos esmė darbas turi suteikti žmogui tai, ko jis labiausiai nori. Kuo labiau jūs galite patenkinti darbuotojų norus, tuo daugiau galite tikėtis savo norų patenkinimo produktyvumo, kokybės, gero aptarnavimo. Motyvacijos veiksmų planas. Šis planas skirtas žmonėms, atsakingiems už vadovavimą, motyvaciją ir personalo kokybės gerinimą, kai organizacijos struktūros ar procesai išgyvena permainas. Susipažinkite su Herzberg higienos teorija, McGregor X ir Y teorijomis, Maslow poreikių hierarchija. Nors šios teorijos nėra naujos, tačiau tinka ir šiandien. Perskaitykite bent santrumpas, kad žinotumėte pagrindinius principus; tai labai pravers kuriant garbingą, atvirą, pasitikėjimu paremtą bendravimą. Įvertinkite visus dalykus, kurie jums rūpi darbe. Kas jus skatino ir žlugdė praeityje? Turite suvokti ilgalaikės motyvacijos ir laikino paskatinimo skirtumus.