Bendruomenės

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, žydams buvo suteikta plati kultūrinė tautinė autonomija, žymiai platesnė negu kitose Europos šalyse. Lietuvoje tada gyveno 154.000 žydų, t. y. 7.5% krašto gyventojų. 1919 m. rugpjūčio 5 d. deklaracijoje, pasirašytoje užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro, skelbiama, kad žydų tautos nariai lygiai su kitais piliečiais be nacionalinių, tikybos ir kultūros skirtumų naudojasi visomis pilietinėmis ir nacionalinėmis teisėmis, turi teisę laisvai vartoti savo kalbas viešuose renginiuose, spaudoje, teatre, mokyklose, teismuose ir valstybės įstaigose; žydai autonomiškai tvarko savo vidinius reikalus – tikybos, labdaros, socialinės pagalbos, dėstymo, dvasinės kultūros apskritai. Buvo užfiksuota visiška religinių reikalų autonomija, užtikrinama teisė švęsti šeštadienį, kitas šventes.

Žydai aktyviai dalyvavo kovose dėl nepriklausomybės. 1918 m. gruodžio 29 d. Vyriausybei paskelbus kreipimąsi, raginantį stoti ginti Lietuvą nuo grobikų, tarp 10.000 atsiliepusių savanorių buvo daugiau nei 500 žydų. Iš viso 1918-1923 m. kariuomenėje tarnavo per 3000 žydų. 23 pasižymėję kariai žydai buvo apdovanoti aukščiausiu apdovanojimu – Vyčio kryžiumi. Nepilnais duomenimis 73 žydai žuvo kautynėse. 1933 m. buvę kovotojai įkūrė Lietuvos žydų karių sąjungą. 1935 m. ši sąjunga pradėjo leisti laikraštį “Apžvalga” (lietuvių kalba). Labai reikšminga buvo veikla, siekiant Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo. Žydų visuomenės veikėjai panaudojo savo plačius tarptautinius ryšius šiam procesui paspartinti. Neatsitiktinai žinomas žydų veikėjas Šimšonas Rozenbaumas buvo paskirtas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministru.

LDK jau Vytauto laikais žydų gyveno 6000. Vytauto privilegijos ne visada padėjo LDK žydams. 1945 m. žydai buvo išvaryti iš LDK – 8 metams. Ir tai buvo pirmoji antižydiška akcija Rytų Europoje. Akcijos priežastis kaip ir daugelio Europos šalių – valdovo ir valstybės sunki finansinė ir ekonominė padėtis. 1503 m. žydams buvo leista sugrįšti ir vėl kaip ir iki išvarymo žydų bendruomenės – kahalai (hebrajų k.- kehika; kahalu buvo vadinamas ir bendruomenės reikalus tvarkantis savivaldos organas) autonomiškai tvarkė vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mokyklas, skerdyklas, kapines, pirtis. Jau XVIa. Žydų bendruomenė LDK tapo didele ekonomine ir visuomenine jėga su kuria valdovai buvo priversti skaitytis.

Po Lietuvos ir Lenkijos padalinimų (1772 – 1795 m.) Lietuva tapo Rusijos kolonija. Žydams buvo leista gyventi tik keliose gubernijose, vad. Sėslumo riboje, uždrausta gyventi stambiausiuose miestuose, kaimuose, turėti žemės. Vykdoma rusinimo politika, dažnai žiauriais būdais, k. a. žydų vaikų prievartinis ėmimas daugiau nei 25-eriems metams tarnauti kariuomenėje, vad. kantonuose. Rusinimui turėjo pasitarnauti ir 1847 m. Vilniuje įkurta rabinų mokykla, rengusi vad. valdiškus rabinus oficialioms pareigoms atlikti – registruoti gimimas, vedyboms ir kt. Gyventojai nelabai pasitikėjo šiais rabinais. 1855 m. užėmus sostą “carui išvaduotojui” Aleksandrui II, pradėta vykdyti gerokai liberalesnė politika, atsisakyta žiaurių antižydiškos politikos metodų, rusinimo politika sušvelnėjo.

Dauguma žydų ilgainiui apsigyveno miesteliuose (jidiš kalba-štetl), čia jie sudarė didelę, kartais ir didesniąją gyventojų dalį. Tarpukario metais Vilkaviškyje iš 8000 gyventojų 3600 buvo žydai, Ukmergėje iš 10.000 gyventojų žydų buvo apie 5000, Jonavoje žydai sudarė daugiau kaip pusę 5500 gyventojų, Jurbarke – beveik 80%. Čia susiformavo savotiška gyvenimo erdvė, kurioje reprodukavosi žydiškasis gyvenimo būdas, plėtojosi kultūra. Kaip lietuviams kaimas, taip žydams “štetl” tapo kultūros lopšiu. Kiekviename miestelyje paprastai veikė sinagoga (dažnai – keletas), chederai (vėliau – mokykla), kapinės, ritualinė maudyklė (mikva). Greta sinagogos dažnai stovėjo rabino namas; rabinas vadovavo visam dvasiniam gyvenimui. Daugiausia žydai bendravo tarpusavy, kalbėdami jidiš. Plačiai bendravo ir su lietuviais, visi geriau ar blogiau šnekėjo lietuviškai; neretas lietuvis, ypač mažesniuose miesteliuose, pramokdavo ir jidiš, dar ir dabar retsykiais pasitaiko tokių. Plačiai bendraudami, žydai neasimiliavosi, išsaugojo tautinę savastį, identitetą, savą kultūrą.

1941 m. vasarą Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą. Okupavę Lietuvą, naciai, talkinami lietuvių parankinių, ėmė masiškai žudyti žydus. Čia, Lietuvoje, hitlerininkai pradėjo įgyvendinti “galutinį žydų klausimo sprendimą”, kaip jie eufemistiškai vadino visišką žydų sunaikinimą. Pradėta nuo šlykščiausios antižydiškos propagandos, kaltinant žydus visomis Vokietijos reicho, viso pasaulio, taip pat lietuvių tautos bėdomis; sutapatinant žydus ir komunizmą, buvo teigiama, kad likviduoti komunizmą galima tik sunaikinant žydus. Žydų tautybės žmonėms įvesti žeminantys apribojimai, siekiant eliminuoti juos iš visuomenės; žydams uždrausta būti viešose vietose, naudotis visuomeniniu transportu, vaikščioti šaligatviais, įvestas privalomas skiriamasis ženklas – Dovydo žvaigždė – ir kt. Tuo siekta pažeminti žydų orumą, palaužti jų gebėjimą priešintis, kita vertus, “pagrįsti” nusistatymą žudyti žydus. Jau pirmosiomis hitlerinės okupacijos dienomis įvykdyti pasibaisėtini pogromai – birželio 25-26 d.

1939 m. spalį Tarybų Sąjunga perdavė Vilnių Lietuvai, o 1940 m. vasarą aneksavo Lietuvą. Vilniaus grąžinimas Lietuvai tapo labai reikšmingas ir žydams. Viena vertus, Vilniuje ir Vilniaus krašte gyveno daugiau nei 80.000 žydų, tad žydų skaičius Lietuvoje smarkiai padidėjo, pasiekė beveik ketvirtį milijono (kartu su karo pabėgėliais iš Lenkijos). Kita vertus, išnykus sienai, skyrusiai Vilniaus žydus nuo Lietuvos, prasidėjo intensyvus bendravimas, praturtėjo ir pagyvėjo kultūrinis gyvenimas. Lietuvos sovietizavimas žydų kultūrai padarė daug žalos. Tiesa, 1940-41m. jidiš kultūra nebuvo persekiojama, tačiau visa hebrajų kalba sukurta kultūra uždrausta, visos institucijos hebrajų kalba, ješivos; mokyklos (mokiniai pervesti į jidiš mokyklas) uždarytos, uždraustos visuomeninės organizacijos, visos partijos.