Procesoriai

Kompiuteriai buvo kuriami pamėgdžiojant žmogaus protinę veiklą. Informacijai apdoroti buvo pritaikytos elektroninės schemos, kurios ilgainiui buvo pavadintos procesoriais. Pirmųjų kompiuterių procesoriai buvo didžiulės šimtus kilogramų sveriančios spintos tačiau mikroelektronikos pažanga buvo tokia sparti, kad šiandien procesorius nesunkiai telpa delne tai tik vienas iš daugelio kompiuterį sudarančių lustų. Tačiau ne tik geometriniai dydžiai įspūdingi -puikios ir kitos procesoriams būdingos našumo savybes. Kompiuteris gali turėti keletą procesorių. Pagrindinis, arba centrinis, procesorius susideda iš aritmetikos ir logikos įtaiso (ALĮ), valdymo įtaiso (VĮ), registrų (RG), juos ir pagrindinę atmintį siejančių duomenų perdavimo magistralių.

Pagrįsta logikos dėsniais kompiuterio įranga “supranta” tik nulių-vienetų kalbą, todėl kad ir kokiais skambiais epitetais girtume kompiuterį, kiekvienu nagrinėjamu momentu jis atlieka tik visiškai paprastus veiksmus: persiunčia duomenis iš vienos saugyklos į kitą, sudeda, sudaugina du skaičius, patikrina, ar rezultatas nėra nulis ir pan. Tokie elementarūs veiksmai, kuriuos betarpiškai atlieka ALĮ schemos, vadinami komandomis arba instrukcijomis. Žmogaus gyvenime taip pat gausu “instrukcijų”, tačiau jos dažniausiai būna žodinės. Kompiuteryje viskas vaizduojama dvejetainiu pavidalu, todėl komandos taip pat koduojamos ir susideda iš operacijos kodo bei adresinės dalies. Operacijos kodas (OPK) nusako, kokį veiksmą reikia atlikti (sudėti, padauginti, pavaizduoti ekrane,…), o adresinė dalis (ADR) nurodo, iš kur ir/ar kokius duomenis paimti tai operacijai. Komandų seka sudaro programą. Taigi kompiuterio atmintyje būna duomenys (apdorojamoji informacija) ir programa (valdančioji informacija).