Mokykla pakeliui į informacinę visuomenę

Prieš penketą metų buvome parengę informatikos mokytojų metodinių darbų rinkinį, buvau parašiusi pratarmę – kreipimąsi į informatikos mokytojus. Tuomet itin kritiškai žvelgėme į darbus. Vis tobulinome. Taip ir neišspausdinome.

Žvelgiu dabar į šį rinkinį. Penkeri metai šiandien informaciniu požiūriu sparčiai besikeičiančiame pasaulyje – didelis tarpas. Kas pakito? Kas liko?

Gal ir per daug buvome (esame) reiklūs savo kolegoms, ypač dirbantiems greta, gal ir per daug esame kritiški sau. Norėjome (norime) atrodyti labai akademiški – kad straipsniai būtų profesionalūs, kad išsakytos mintys būtų originalios, kad kalba būtų vaizdi… Tai labai puiku. Tačiau nepraleiskime svarbiausio – paties žmogaus – mokytojo. Grįžtu prie anam leidiniui rašytų minčių.

Ar mokiniai mėgsta kurį nors dalyką, priklauso ir nuo mokytojo sugebėjimo jį pateikti, nuo paties mokytojo domėjimosi ir užsidegimo. Kūrybiškas mokytojas perteikia dalyką taip, kad pastarasis ilgai išlieka atmintyje. Beveik kiekvienas iš mūsų, net staiga paklaustas, galėtų nurodyti vieną ar kelis savo vaikystės mokytojus, prisiminimas apie kuriuos neišblėso net per dešimtmečius, o ir iš jų dėstyto dalyko daug ką atsimename, nes buvome mokęsi iš širdies (ne iš baimės gauti blogą pažymį). Tokiam mokytojui netgi sunkiau negu mokslininkui: reikia ne tik mylėti savo dalyką, nuolat juo domėtis, bet ir sugebėti kitiems perduoti žavėjimąsi. O ir mokytojo triūsas dažnai lieka nepastebimas, įvertinamas tik per išugdytus mokinius, praėjus dešimtmečiams, kai šie subręsta ir gali apmąstyti, iš kur jų sugebėjimai ir polinkiai.

Informatikos mokytojo misija. Informatikos mokytojas ne taip seniai (dar tik perkoptas pirmasis dešimtmetis) atsirado mokykloje, todėl jam kur kas sunkiau negu daugelio kitų tradicinių dalykų mokytojams. Iš vienos pusės, informatika nuolat keičiasi, ir mokytojas norėdamas neatsilikti turi būti amžinu studentu, iš kitos – jo parengti mokiniai dar gana jauni, ir sunku apibendrinti gerai ar blogai buvo mokoma.

Ypatingai sunku dėl informatikos sampratos platumo. Jeigu informatiką suprastume kaip mokymą apie kompiuterių taikymą įvairiems dalykams – ir tai mokytojui būtų gausybė darbo bei problemų (kokias priemones pasirinkti, kaip paruošti mokomąją medžiagą ir pan.). O jeigu dar bandome pažvelgti plačiau, tada tenka domėtis ir informacijos teorija, ir bendrąja logika, ir raštvedyba, ir kalbos kultūra, ir dar daug kuo, nes visa tai įeina į informacinės visuomenės sampratą.

Ryðkiai pastebima informatikos mokytojų išskirtinė savybė – žinių troškimas. Be abejo, didelę įtaką turi pačios informatikos kaip disciplinos neapibrėžtumas ir nuolatinis keitimasis. Jausdami žinių stoką, dalis informatikos mokytojų susibūrė į Lietuvos kompiuterininkų sąjungos Mokymosi sekciją. Čia galima pasiklausyti paskaitų iš įvairių sričių, pasidalyti patirtimi, o ypač – gauti pagalbos, kuri šiandien taip dažnai reikalinga mokytojui, dirbančiam su kompiuteriais: vis kas nors neveikia, ko nors trūksta, kas nors neaišku, vis atsiranda naujesnių dalykų.

Mokytojams būtina bendrauti – bendradarbiauti. Kaip sukurti mokykloje kolektyvą, jaučiantį tarpusavio ryšius, nuolat besidomintį mokinių gyvenimu…

Mąstau apie informatikos mokytoją. Tokį mes turime savo mokyklose. Dalis valstybių mokyklose neturi atskiro informatikos dalyko, neturi ir informatikos mokytojo. Ir ne tik pagrindinėse mokyklose, kas būtų gana suprantama, kai nemažai dalykų integruoti, bet ir vidurinėse. Sunku svarstyti, tai gerai ar blogai – tiesiog tokia vienos ar kitos šalies švietimo raida, tokia struktūra. Vėlgi, daug svarbiau kalbėti apie žmogų – mokytoją, suteikiantį mokiniams žinių ir įgūdžių, reikalingų šiandieninės visuomenės – informacinės visuomenės – gyvenimo būdui.

Mokymas ir informacinė visuomenė. Neseniai surengtoje (1999 m. spalio 25–26 d.) tarptautinėje konferencijoje „Informacijos visuomenė 99“ brandžiomis mintimis dalijosi daugelio valstybių politikai, verslininkai, mokslininkai, švietimo specialistai. Tai pirmoji tokio pobūdžio didžiulė konferencija, skirta visos visuomenės informacijos politikos problemoms aptarti. Nors ji iš esmės skirta žmonėms, formuojantiems ekonomiką, verslą, tačiau nemaža dėmesio buvo skirta ir mokymui, buvo ir atskira sekcija „Mokymas ir informacijos visuomenės technologijos“. Tai ðaunu. Jau suprantame, kad mokymas – tai verslas, investuojamas į ateitį ir aprėpiantis daugybę žmonių.

Vieno iš pranešėjų, mokslininko iš Prancūzijos Louis Chamming’so mintys labai aiškiai ir stipriai akcentavo informacijos technologijos poveikį žmogaus dvasiniam tobulėjimui, jo asmenybei*. Kokia yra asmenybės vieta informacinėje visuomenėje? Kas yra komunikacija – ar būdas greitai keistis įvairiais pranešimais, ar būdas dvasiniam (ir intelektiniam) tobulėjimui siekti? Ką duos žmogui, kaip asmenybei, internetas? Koks jo vaidmuo ðvietime?

Klausimų galima būtų surašyti daugybę. Vienareikšmių, aiškių atsakymų į juos nėra. Tačiau turime mėginti į juos atsakyti – pirmiausia sau. Ypač, jei mes esame mokytojai. Radę vienokį ar kitokį atsakymą, mes formuojame savo mokymo (be abejo, ir mokymosi) kelią, būdą, metodus. Taip gimsta kūrybiškas mokytojas, mokytojas – asmenybė, su kuriuo malonu dirbti ir gyventi mokiniams, ir mokytojas, kuriam pačiam malonu gyventi ir mokytis.

Ðiandien mes labai daug kalbame ir raðome apie informacinę visuomenę. Sakoma, jog informacijos technologijos revoliucija, prasidėjusi aštuntojo dešimtmečio pradžioje ir per paskutinį dvidešimtojo amžiaus ketvirtį apėmusi ekonomiką, visuomenę ir kultūrą, iš esmės pakeitė mūsų gyvenimo būdą: darbą, gamybą, vartojimą, bendravimą, keliones, mąstymą. Materiali gerovė, valdžia, kultūra tampa priklausoma nuo gebėjimo apdoroti vis didesnius informacijos kiekius nepriklausomai nuo atstumo ir per kuo trumpesnį laiką – informacijos apdorojimo pasauliniuose tinkluose naudojant informacijos ir komunikacijos technologiją.

Informacijos sąvoka šiandien mums labai svarbi. Nors atrodo, kad ją gerai suprantame, tačiau laikas nuo laiko reikėtų grįžti prie jos turinio sampratos ir pasitikrinti savyje, ar iš tikrųjų tebėra tai, ką mes laikėme informacija anksčiau, ar mokiniams sukeliame pakankamai minčių apie informacijos apdorojimą, sisteminimą, struktūrinimą, naujausių technologijų panaudojimą.

Mąstant apie informaciją reikėtų įžvelgti formos egzistavimo dvilypumą: pirma, kaip objektyvi forma, ji yra egzistuojančio daikto dalis; antra, ji išreiškia daikto sąvokos turinį – kognityviąją arba pažintinę jos formą.

Taigi informaciją galėtume laikyti ir kompiuterinio pasaulio objektu, ir komunikacijos turiniu.

Pabandykime apžvelgti ir pamąstyti apie įvairių informacijos ir komunikacijos priemonių poveikį žmogaus gyvenimui, intelektiniam ir dvasiniam tobulėjimui.

Televizija, radijas, kinas, laikraščiai yra visuomenės informavimo priemonės, turinčios komunikacijos struktūrą „vienas daugeliui“. Tuo tarpu internetas, kaip ir jo pirmtakas telefonas, yra komunikacijos priemonė „vienas su vienu“. Iš esmės galima teigti, kad ankstesnės informavimo priemonės išreiškė vienpusį ryšį, tuo tarpu kai internetas – abipusį.

Pastarasis ryšys yra žymiai progresyvesnis, suteikia žmogui neregėtos laisvės jo veiklai, laisvalaikiui, netgi mąstymui, skatina individo aktyvumą, originalumą.

Taigi internetas, „tinklinė“ visuomenė stipriai veikia žmogaus vystymąsi, ypač jo intelektinę raidą. Ir teigiamai, ir neigiamai. Todėl toks svarbus švietimo vaidmuo – panaudoti teigiamąsias informacijos technologijos puses ir kiek galima susilpninti neigiamąsias.

Norime mes ar nenorime, turime gyventi pasaulį užkrečiančioje informacinės visuomenės struktūroje. Daugelis mokslininkų pabrėžia, kad visuomenė nuo daiktų gaminimo perėjo prie manipuliavimo informacija. Fordo laikais buvo būdinga masinė prekių gamyba, su nekintančiais konvejeriais, griežtumu, darbo taisyklėmis, sinchroniniu darbu ir griežtomis profesinėmis kategorijomis. Pasaulis „po Fordo“ pagrįstas paslaugų ir informacijos teikimu, platesnio darbo kategorijomis, mažesne hierarchija, grupiniu darbu pagrįsta gamyba. Žmonės prašomi dirbti išvien, būti išradingais, gebėti įsisavinti vis naujus metodus, nuolatos mokytis.

Truputis šiandienos statistikos, padedančios suvokti informacinės visuomenės augimo tempus ir užmojus.

Elektroniniu paštu šiuo metu naudojamasi 10 kartų daugiau negu tradicinio pašto paslaugomis. Du iš trijų JAV vaikų kasdien naudojasi kompiuteriu namų darbams atlikti. Interneto naudojimo tendencijos rodo, kad 2002 metais jo pagrindiniai vartotojai bus neangliškai kalbantys žmonės. Kompiuterių pramonės leidinys „Computer Industry Almanac“ (1999) prognozuoja, kad 2005 metų pabaigoje pasaulyje bus virš 700 milijonų interneto vartotojų.

Švietimas yra esminis bet kurios visuomenės vystymosi veiksnys. Akivaizdu, kad formuojantis informacinei visuomenei turi smarkiai keistis švietimas – visos jo grandys, nuo darželio iki aukštųjų mokyklų bei visų suaugusiųjų švietimo institucijų. Daugelis valstybių jau dabar savo švietimo programose pripažįsta, koks svarbus informacijos technologijos įsisąmoninimo vaidmuo. Visuotinis bendras švietimas tampa neatskiriamai susijęs su informacijos technologijos vartojimu kasdien ir visuose darbuose. Vaikai, klasės, mokyklos kuria tinkle savo puslapius, skelbia eksperimentus, dalijasi patirtimi su savo partneriais kitose ðalyse.

Toks informacijos technologijos naudojimas atveria moksleiviams naujas perspektyvas ir turėtų, visapusiškai integravus kompiuterius į mokymo programas, leisti jiems geriau pažinti aplinkos ir kultūrinius skirtingumus bei panašumus, išugdytų bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, skatintų kūrybiškumą, atvirumą naujovėms.

Konkretūs pasiūlymai visiems mokytojams. Daug prisamprotavau. Paprastai mūsų mokytojai ne itin mėgstama tokį „filosofavimą“. Jie nori konkretumo: kaip dirbti toje ar kitoje pamokoje, kaip naudoti vieną ar kitą priemonę.

Iš dalies jie teisūs. Mes gyvename konkrečioje aplinkoje, sprendžiame konkrečias problemas, atliekame konkrečius darbus. Tačiau už šito konkretumo slypi gebėjimas įžvelgti, pajausti visuomenės, šalies, pasaulio problemas – žvelgti į ateitį. Taigi turime mokytis gyventi „čia ir šiandien“ – konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku – ir pasaulyje „visur ir ateityje“.

Konkretūs mano pasiūlymai visiems mokytojams, ne tik informatikams, būtų du. Pirma, mokyklą laikyti mokinių ir mokytojų bendravimo ir bendradarbiavimo vieta, kurioje būtų mokomasi gyventi ir dirbti drauge, mokomasi suvokti ir pritaikyti visa, kas aktualu šiandien mokyklą supančiai visuomenei – mokomasi apdoroti įvairių rūšių informaciją, pritaikyti ją savo reikmėms ir norams. Antra, visur, kur tik įmanoma, naudoti įvairias informacijos technologijos priemones bei metodus – mokytis gyventi ir dirbti šiuolaikinėmis sąlygomis. Taigi informacijos technologija turi būti naudojama ne tik informatikos ar kelių dalykų pamokose, bet ir visoje mokyklos veikloje, glaudžiai sietis su asmeniniais poreikiais bei taikymais. Trečia, vis labiau ir labiau peržengti įvairių mokykloje dėstomų dalykų ribas, ugdyti mokinių gebėjimą matyti pasaulį vientisą tarytum sudėtingos formos brangakmenį, tik retkarčiais ilgėliau sustojant ir žvelgiant į jį iš vieno taško.

O svarbiausia, kad mano samprotavimus mokytojai priimtų ne kaip gražius žodžius, kuriuos įdomu perskaityti, o kaip realų iššūkį mokyti mokykloje kitaip. Suprantama, kad iššūkio turinį reikia pakoreguoti pagal savo ir savo mokyklos šiandienos galimybes: pakelti kartelę taip, kad dauguma mokyklos pedagogų įstengtų ją peršokti. Kitą kartą bus galima kilstelėti dar trupučiuką aukščiau…

* * *

Užbaigdama šiuos samprotavimus mąstau apie informatikos mokytoją. Baiminuosi pernelyg idealizuoti jo vaidmenį. Tačiau išsakysiu giliai manyje tūnančią viltį – informatikos mokytojas galėtų tapti ne vienos mokyklos kaitos vedliu, mokytojų mokytoju šiame informacijos technologijos amžiuje, mokymosi mokytoju… Be abejo, viskas priklauso nuo paties informatikos mokytojo asmenybės. Tačiau jo rankose – milžiniškos kaitos priemonės ir išmanymas jomis naudotis. Jo valioje – gebėjimas nuolat mokytis.

Šios mano mintys kilo skaitant mokytojų pateiktus projektus, straipsnelius. Vis mąsčiau, kaip keičiasi mūsų mokytojai, kokių įdomių idėjų jie turi, tik neretai nedrąsiai jas išsako, neišbaigia… Jaučiu šiltas gijas besidriekiančias iš mūsų mokytojų – bent iš tų, kurie dalyvavo šiame mokyklos kaitos informacijos amžiuje projekte, kūrė, rašė, dirbo su mokiniais, ieškodami naujų būdų mokytis ir gyventi drauge. Jaučiu bendradarbiavimo gijas iš mokytojų į mokinius, tarp mokytojų… Ar daug jų Lietuvoje? Ar jau galėtume įžvelgti voratinklį?

Dr. Valentina Dagienė
Matematikos ir informatikos institutas