Išvesties įtaisai – vaizduokliai
Išvesties įtaisai kompiuteriu apdorotą informaciją pateikia vartotojui patogia forma. Būtų gerai, jei informaciją iš kompiuterio galėtume priimti visais savo jutimo organais: girdėtume garsus, matytume vaizdus, užuostume kvapus, jaustume skonį, įvertintume rezultatą lytėdami. Kol kas tenka pasikliauti tik akimis ir ausimis, nors jau sukurti kompiuteriai, kurie atpažįsta ir skleidžia kvapus.
Vaizduokliai
Pagrindinis kompiuterio informacijos išvesties įtaisas yra vaizduoklis. Vaizdai jo ekrane sudaromi iš taškų. Kiekvienas spalvoto vaizdo taškas susideda iš akimi neatskiriamų trijų taškelių: raudono (R – Red), žalio (G – Green) ir mėlyno (B – Blue). Šios spalvos parinktos todėl, kad tamsiame fone jas maišant (spalvas sumuojant) tam tikromis proporcijomis, galima gauti beveik visus akimi matomus atspalvius. Vaizdo kokybė priklauso nuo ekrano skiriamosios gebos (eilučių ir stulpelių skaičiaus ekrane), spalvingumo (atspalvių skaičiaus) ir kadrų dažnio (per sekundę parodomų kadrų skaičiaus). Vaizduoklių dydis nusakomas jų ekranų įstrižainės ilgiu, kuris matuojamas coliais (pavyzdžiui, 15″, 17″, 19″ ekranai). Atvaizduojamų spalvų skaičius priklauso nuo grafinės plokštės atmintinės talpos. Yra du vaizduoklių tipai: vaizduokliai su kineskopais ir be jų (dažniausiai skystųjų kristalų).
Vaizduokliuose su kineskopu vaizdą piešia trys elektronų spinduliai, nuosekliai žadindami ekrano vidinę pusę dengiančius liuminoforus, kurie skleidžia raudoną, žalią ir mėlyną šviesą. Spinduliais piešiamo vaizdo kiekvieno taško atspalvis priklauso nuo spindulių intensyvumo, keičiamo kompiuterio grafines plokštės siunčiamu signalu. Piešti kadrą spinduliai pradeda iš kairiojo viršutinio ekrano kampo. Piešdami vaizdo eilutę, jie vienodu greičiu perbėga ekranu iki dešiniojo krašto. Paskui staigiai grįžta atgal prie kairiojo krašto ir truputį žemiau piešia kitą eilutę. Taip eilutė po eilutės nupiešiamas vienas kadras ir pradedamas piešti naujas. Tam, kad elektronų spinduliai tiksliau pataikytų į jiems skirtus liuminoforus kineskopo viduje, prieš liuminoforą įtaisoma perforuota kaukė. Joje būna apvalių skylučių, plyšelių arba plyšių per visą ekrano aukštį.
Plokščiųjų vaizduoklių ekranams dažniausiai naudojami skystieji kristalai. Tokių ekranų veikimas paremtas tokia kai kurių medžiagų ilgų molekulių savybe: keičiant molekules veikiančią įtampą, kinta jų orientacija ir ekrano ląstelės skaidrumas. Kadangi skystieji kristalai patys neskleidžia šviesos, dažnai už ekrano įrengiamas dienos šviesos šaltinis. Geriausi ir brangiausi yra TFT (Thin Film Transistor) tipo skystųjų kristalų vaizduokliai, kurių kiekvieną ekrano ląstelę valdo atskiras tranzistorius. Tokie vaizduokliai brangūs, nes, pavyzdžiui, 1024 x 768 taškų skiriamosios gebos spalvotame ekrane turi būti 1024 x 768 x 3 = 2359296 ląstelės su tranzistoriais. Nors plokštieji vaizduokliai užima daug mažiau vietos negu vaizduokliai su kineskopais, naudoja mažiau energijos, mažiau mirga, juose nėra vaizduokliams su kineskopais būdingų vaizdo iškraipymų, dėl brangumo jie dažniausiai įrengiami nešiojamuosiuose, o ne stacionariuosiuose kompiuteriuose.
