H2K2: Hackers On Planet Earth
„Šiandien hakeriai – geriausias teigiamų poslinkių visuomenėje rodiklis“, – Robertas D. Stylas
“JAV vis labiau artėja prie fašizmo” – The Mentor
“Nėra Didžiojo Brolio, bet yra daug mažųjų brolių. Apie kiekvieną žmogų šioje šalyje žinoma viskas. Ir šią informaciją gali nusipirkti bet kas“, – Styvas Rembamas
Aš – 4-ojoje HOPE (Hackers On Planet Earth, Žemės Planetos Hakeriai) konferencijoje, kurią remia žinomas hakerių žurnalas 2600. Aplink – maždaug 3000 dalyvių, visur dvelkia labai rimta atmosfera – prieš konferenciją net išsiuntinėjami oficialūs telefonų kompanijų pranešimai savo klientams – Dėmesio! Vyksta hakerių konferencija! Niekuo nepasitikėkite!
Daugybė įdomių prezentacijų – šiandien buvau keturiose. Technines prezentacijas aptarsime paskui, o kol kas aš noriu papasakoti apie bendras konferencijos dalyvių nuotaikas.
Amerikos hakeriai, kaip niekas kitas, veliasi į politiką – praėjusi konferencija vyko su šūkiu „Išlaisvinkite Dmitrijų“ [Skliarovą – red. pastaba] ir buvo lydima dėl DeCSS kilusio triukšmo. Šiais metais vyksta karas, ir apie jį sukasi visos kalbos.
Aišku, kiekvieną konferencijos dalyvį galima lengvai apkaltinti kiberterorizmu arba karinių veiksmų atlikimu. Vis tie įstatymdavystės pakitimai, The Patriot Act… Žmonės sujaudinti ir jaučia savo bejėgiškumą – kai paminimas karas, o apie jį kalbėjo kiekvienas iš mano matytų pranešimus skaičiusių žmonių, kai kurie salėje buvę dalyviai kietai sukąsdavo dantis, kiti kreivai vaipėsi. Treti išvis pavargo nuo šios temos – užteko vieno žvilgsnio į jų veidus, ir buvo matyti, kad jiems į tai nusišvilpt.
Amerikos hakeriai nekenčia korporacijų – jie mano, kad jos vyriausybę šokdina taip, kaip joms to reikia. Jie teisūs. Būtent dėl aktyvios telefoninių kompanijų lobistinės veiklos buvo sukurtos įstatymų pataisos, pagal kurias tolimais 1986 metais buvo suimtas žymusis The Mentor, hakerių credo klasika tapusio „Hakerio Manifesto“ [The Hackers‘s Manifesto] autorius. Jei nesate susipažinę su šiuo dokumentu – būtinai perskaitykite. Šiandien Mentoriui dukart buvo surengtos ovacijos. Jų metu nesėdėjo nė vienas žmogus.
Dabar The Mentor kuria Palm Pilots delninukams skirtas programas, naudojamas „korumpuoto naftos kartelių statytinio iš demokratų partijos Teksase pusės“ štabe (būtent taip The Mentor nusakė savo darbą). Darbe jis naudoja RedHat ir Windows 2000, pusę laiko skiria multimedia failų apdorojimui – muzikai, Flash‘ams, pusę – C++ & Perl kodams. Mentorius vedė mokytoją ir savo pasisakymo metu nuoširdžiai keikė JAV visuomeninio švietimo sistemą – girdi, jo žmona 15% savo algos reguliariai išleidžia pirkti popieriui ir kitiems savo klasėms reikalingoms kanceliarinėms prekėms, o visi jos klasėje stovintys kompiuteriai parūpinti Mentor dėka. „Mano vaikai, jei galėsime sau tai leisti, eis tik į privačią mokyklą. JAV visuomeninio švietimo sistema – mėšlas.“ (ilgai besitęsiančios ovacijos). The Mentor taip pat išreiškė didelį pasipiktinimą JAV prezidento Bušo administracijos mėginimais „pataisyti“ pilietines teises – tiek per praėjusius rinkimus, tiek ir dabar brukamomis pataisomis.
„JAV vis labiau artėja prie fašizmo“, – pastebėjo Mentor. Politika, politika, politika…
Ne mažiau įdomia man pasirodė Styvo Rembamo prezentacija. Šis pilietis anksčiau dirbo federalinėms tarnyboms. Dabar jis – privačios Pallorium saugumo tarnybos, savo filialų turinčios JAV, Izraelyje, Kanadoje ir Honkonge, direktorius. Jo agentūros sekliai surinko privačią duomenų bazę su 6 milijardais laukelių, kuriuose saugoma informacija apie visus 300 milijonų JAV gyventojų. Tokių duomenų bazių JAV – labai daug – jas turi ir federalai, ir valstijos, ir mokesčių tarnyba, apylinkės policija, ir, žinoma, bankai.
Styvas paminėjo dvi plačiai žinomas informacijos platinimo ir panaudojimo taisykles:
Jei informacija gali būti panaudota ne pagal paskirtį, tai įvyks. Duomenų bazės – ne išimtis, o pirmasis šios taisyklės įrodymas. Jei egzistuoja duomenų bazė, ją galima nusipirkti.
Mažiau uždirbantys policininkai individualiai už maždaug 500 dolerių taksą išduoda informaciją apie į federalines duomenų bazes įtrauktų žmonių teistumą (nors tai draudžia įstatymas). Beveik oficialiai galima įsigyti, kad ir visos Nebraskos valstijos vairuotojų duomenų bazę – ji tekainuoja 7000 $. Visi žurnalai parduoda savo prenumeratorių duomenų bazes. Duomenų bazių yra prikurta visiems – turtingiems ir vargšams, jose – duomenys apie bankuose paskolas imančius klientus ir žmones, beiskreipiančius dėl medicininės pagalbos. Netgi jei jūsų nėra duomenų bazėse, jus į ją būtinai įtrauks – todėl, kad apie jus nėra įrašų duomenų bazėje, o tai jau įtartina. Ką nors slepi?
Yra keturi pagrindiniai žmogų žymintys indeksai – jei aš žinau vieną iš jų, apie žmogų žinau viską.
Tai – gimimo metai, pilnas vardas, telefono-adreso kombinacija, ir NSS (SSN-individulaus socialinio draudimo sistemos numeris). Griaudint auditorijos aplodismentams, buvo atlikta keletas parodomųjų demonstracijų – vienai merginai pagal vardą buvo surastas jos SSN numeris, tas pats laukė ir hakerių nekenčiamos RIAA organizacijos vadovų adresų.
Styvas mano, kad duomenų bazėse surinkta informacija privalo būti prieinama visiems – tam, kad kiekvienas galėtų patikrinti naują samdomą darbuotoją arba vieną su vaiku paliekamą auklę. Duomenų patikrinimas pagal Styvo duomenų bazę kainuoja nuo 500 dolerių – tai pradžiai…
Šiuolaikinei Amerikai kito pasirinkimo, kaip tik paskelbti viską apie visus, nėra – todėl, kad šiandien visi apie visus jau ir taip viską žino, tačiau tik tie, kas turi pinigų. Tai – neteisinga. Ir būtent todėl taip bus visada. Arba bent jau tol, kol korporacijos turės daugiau teisių už žmones.
Ne mažesnio susidomėjimo sulaukė dar vieno buvusio spectarnybų (šįkart CŽV) darbuotojo, dabar jau pensijoje esančio buvusio 49-erių metų šnipo – Roberto D. Stylo – kalba.
Stylas pasisakė už alternatyvios, atviros JAV pilietinio saugumo sistemos sukūrimą. Jo manymu, bendruomenės turėtų sukurti savo komitetus, įvertinsiančius prioritetines gerbūvio sritis – vandens, maisto, energijos ir fizinį saugumą. Jis nori, kad žmonės patys tvarkytų savo gyvenimus.
Šis dėdulė – nuostabus žmogus – jam netrūksta energijos, nestinga humoro jausmo ir atvirumo. Norintiems pateikiamas jo interviu. Mėgstu sąžiningus žmones.
Visi nors kiek labiau prakutę JAV intelektualiniai veikėjai leidžia ir parduoda savo knygas – tai vienas iš pagrindinių (be pasisakymų konferencijose) uždarbio būdų. Stylas atsitempė amerikietį čečėną, karo veteraną (!) – žymųjį vienakojį modžachedą Aukai Kolinzą, kuris taip pat rašo knygas – naujausias jo kūrinys – My Jihad. Gal vienas jo tėvukų iš Airijos?
Aukai taip pat pametėjo keletą neprastų idėjų:
– Visi neslapti valstybės duomenys turi būti atviri ir JAV piliečiams laisvai prieinami per Internetą.
– Turi būti atlikta saugumo žinybų reforma – vietoj darbo su paslaptimis reikia pradėti daugiau dirbti su atvirai prieinama informacija.
– Reikalinga pilna valstybinės informacinės doktrinos reforma. Žinoma, iš pradžių ją reikia sukurti. Stylas pasakojo apie visišką betvarkę – tiek tarp federalinių tarnybų, tiek tarp pačių valstijų, kurių kiekvienoje – savi įstatymai, buvo pateikta ir daugybė šių žinybų darbo neefektyvumo pavyzdžių, pvz., kol modžachedas dirbo šeštajam FTB skyriui, trečias jo ieškojo kaip nusikaltėlio.
„Ar jūs tikite tuo, kad JAV vyriausybė turi keletą ateivių skraidančių aparatų pavyzdžių?“ – paklausiau Styvo. „Taip. Buvo paskelbti rimti pagrobtųjų pasakojimų tyrimų rezultatai, yra ir daiktinių iš jų išimtų implantų egzempliorių. Aš įsitikinęs, kad mus seka.“
Visa tai buvo išsakyta be jokios paranojos. Aš netgi manau, kad tai – tiesa. NSO egzistavimu tiki daug buvusių kariškių. Kodėl aš uždaviau šį klausimą? Jį aš naudoju kaip lakmuso popierėlį, rodantį nukvakimo laipsnį Jei žmogus atsako blaiviai ir ramiai – kaip Stylas – galima spėti, kad jis daugiau ar mažiau blaiviai žiūrės ir į kitas problemas.
—
„Čia – techninio palaikymo tarnyba. Jūs turite kažkokių problemų?“ – ir 400 salėje susėdusių hakerių sulaikę kvėpavimą klausosi, kaip telefonu kalba Emanuelis Goldšteinas (Emmanuel Goldstein ), vyriausiasis 2600 žurnalo redaktorius, Off The Hook programos vedėjas ir H2K2 konferencijos organizatorius. Jis ką tik surinko vieną iš daugelio Starbucks tinklo kavinių telefonų.
„Kokiu klausimu skambinote?“ – klausia Goldšteinas.
„Sekundėlę“, – kitame linijos gale atsiliepia jaunas, išsiblaškęs tarnautojas. „Taip, žinote, vakar mes turėjome problemų dėl kreditinių kortelių“.
Keletas žmonių iš auditorijos nuo begarsio juoko priepuolių leipsta ant grindų – jie jau suprato, kuo baigsis pokalbis. Vėpla duos Goldšteinui kreditinių kortelių numerius. Korporacijos, kaip ir visos kitos uždaros sistemos, neefektyvios organizacijos. Jose niekada niekas neveikia. Jas galima ir reikia „laužti“.
Po trijų minučių nelaimėlis klerkas Goldšteinui išduoda kreditinės kortelės numerį ir jos galiojimo datą. Pokalbiui pasibaigus, dar ilgai aidi garsūs plojimai.
Tai buvo socialinės inžinerijos prezentacija. Prieš ją šiandien buvo pasakojama apie ofšorinę hostingu užsiimančią Havenco kompaniją, kurios vienas iš įkūrėjų, Rajenas Lekėjus (Ryan Lackey), asmeniniame interviu pasidalino šiomis žiniomis: DefCon X jie rengiasi paskelbti sukūrę naują skaitmeninių pinigų standartą, ir artimiausiu metu jų kompanija rimtai supykins vieną iš pasaulinių religijų (smulkmenas pateikti atsisakė). Na ką gi – palauksim-pamatysim.
Tuo metu kitoje salėje vyko konspiracijos konferencija, kurioje, be kitų kalbėtojų, buvo ir Gonzo, garsus dėl savo dalyvavimo L.O.S. Amerikos konspirologai piktinosi tuo, kad vyriausybė tvarko orus, paskelbė, kad dėl AIDS kaltos vakcinos, ir kad jei JAV bus įvesti skiepijimai nuo netikėtų epidemijų, jų – šiukštu! – nereikia daryti. Kaip visada, čia susirinkusiems buvo užduoti 20 klasikinių jų klausimų, pvz., kodėl JAV tiek kalėjimų ir potencialių konclagerių, ar namuose turite lempinį radijo imtuvą, vandens ir maisto atsargų visam mėnesiui, smulkų JTO ir Tarptautinių Santykių Komisijos filialų žemėlapį, kad tuoj pat galėtumėte sudalyvauti prieš jas rengiamame boikote. Jaučiausi kaip per X-Failus.
Dar vienas dėdulė – Duglas Ruškovas (Douglas Rushkoff), savo kygas, skirtingai nuo kitų, leidžiantis skaityti savo svetainėje – o juk „ten“ jis populiarus rašytojas, – iškėlė klausimą: „Kaip galima apsisaugoti nuo reklamos antplūdžio ir marketingo technologijų?“
Problema ta, kad kiekvienam apsaugai no reklamos sukurtam mechanizmui Madisson Avenue specialistai sugalvoja dar veiksmingesnę priemonę jūsų kišenių ištuštinimui ir vientelis kovos su jais būdais – turėti nuosavą, kokybišką gyvenimą. Duglas tai vadina „autonomišku gyvenimu“ ir sako: „Visa visuomenės kontrolė vykdoma, manipuliuojant seksu. Religija, darbas, pinigai – visam tam taikomas pakaitalo mechanizmas. Reklama neveikia dviejų šešiolikmečių, tarpusavyje užsiimančių seksu, – klausantis jo, susidarė toks vaizdas, kad iš vargšų amerikiečių korporacijos greitai atims ir seksą, paskui Duglas pareiškė, kad visa viltis – hakeriai. Šie neliko abejingi jo pasisakymui.
Buvo pateiktas geras Interneto komercializacijos apibūdinimas – „Tai – liga, ir Internetas ją įveikė. Iš pradžių mes laimėjome prieš valstybę, dabar – prieš verslą. Jų dėka mums prieinami storesni duomenų kanalai ir pigesni „žaisliukai“. Internetas – bendravimo terpė.“, – su tuo sutikau ir aš. Duglas taip pat pareiškė, kad paskutine individualios gynybos prieš technologiją linija – hakeriai. Ką jis tuo norėjo pasakyti, aš taip ir nesupratau, beje, atrodo, kad nesuprato ir pats Duglas. Vienu žodžiu, kiberijos filosofijos brūzgynai.
Dar veiksmingesnę, nors ir kiek vienpusę, hakerių kovos už teisingumą programą paskelbė „juodasis skrybėliukas“ Gweeds.
Gvidsas išreiškė gilų susirūpinimą hakerių judėjimo komercializavimu ir daugelio hakerių bendradarbiavimu su federalais ir privačiomis kompanijomis, dėl ko nukenčia judėjimo interesai. Eksploitai, kurių anksčiau užtekdavo keletui mėnesių, dabar „užlopomi“ per kelias dienas. Padažnėjo hakerių perėjimo į korporacijų pusę atvejų. Kai kurie iš jų (koks siaubas!) į konferenciją atėjo, tikėdamiesi sulaukti viliojančių federalų pasiūlymų.
Draugas Gvidsas paragino „hakinti“ DefCon‘ą, korporacijas ir išvis hakinti, hakinti ir hakinti į kairę ir į dešinę, nepamiršęs parodyti nepadoraus gesto visiems parsidavėliams. Gvidso rūpestis dėl judėjimo ideologijos visai suprantamas – ankstesnėje DefCon konferencijoje jam buvo uždėtos valdiškos apyrankės. Tiesiog renginio metu! Štai, iki ko galima nusiristi, vaikantis pelno… Sodina netgi hakerius… savus…
Visos konferencijos metu aukštu žemiau per visą aukštą buvo galima pažaisti senais kompiuteriais, pagal galimybes sujungtais į tinklą – pradedant Apple ][ ir baigiant Atari. Man irgi nuskilo – pagaliau pavyko sužaisti vieną iš pirmųjų Pong! versijų.
Tarp aplinkui besimėtančių detalių, įvairiausių monitorių ir dešimčių atvirų korpusų sėdėjo įvairiausio amžiaus hakeriai – ir visų jų veiduose tvyrojo vaikiškos laimės išraiška. Dauguma rado savo „pirmojo“ PC ar žaidimų kompiuterio modelį ir iš naujo pergyveno pažintį su hakingu. O ko vertos vien diskusijos apie muzikos kūrimą Amiga kompiuteriais arba kompiuterių spartinimą! Buvo išties šaunu. Keletas žmonių norėjo „šiame muziejuje pasilikt amžinai“.
Finalinės renginio ceremonijos metu aistros pasiekė kulminaciją – vyko daiktinė loterija, kurioje buvo lošiami tie patys Apple ][ ir Atari sistema. Kai kurie laimingieji spėjo pasičiupti dykai dalijamus marškinėlius, nugriebti vertingą knygą ir vieną pagreitintam šifravimui skirtą PCMCIA kortelę. Goldšteinas, visą konferenciją finansavęs iš savo kišenės, iš pardavėjų pinigų neėmė – prašė tik simbolinio mokesčio – „po vieną kiekvienos prekės egzempliorių“, o po to juos ir dalijo. Idealistas?
Protestas
Šiaip jau muzikos industrija su DCMCIA sau pakišo kiaulę. Hakeriai vis labiau reiškia savo susidomėjimą politika – jie jaučiasi per daug prispausti. Šiuo metu stebimas visų judėjimo sluoksnių aktyvistų susitelkimas. Prasidėjo paralelinių judėjimų apsijungimas, pasireiškiantis eko-protestais, kova už alternatyvias masinės informacijos priemones ir hakerių teises.
Pasisakymai Skliarovo gynybos vardan tapo puikiu poligonu keistis patirtimi tarp hakerių ir socialinių aktyvistų. Rezultatai akivaizdūs – praėjusioje konferencijoje buvo keletas prezentacijų apie bendrus seminarus ir susitikimus – garsusis Ruckus sulaukė nemažai žymaus kriptografo Rot Gonggrijp dėmesio (šis kuria atvirą apsaugotų kriptuotų nešiojamų kompiuterių projektą).
Konferencija praėjo ramiai – buvo nudžiauta tik pora maškinėlių, per tinklą „nulaužtas“ vienas nešiojamas kompiuteris, dar vienas dingo renginio metu. Barškindamas antrankiais, smaksojo ir nedidelis federalų būrelis – tačiau kur jie tada, kai jų reikia?
Piotras Pomorovas