Derindamas istorijos, archeologijos, antropologijos, sociologijos, ekonomikos, biologijos, medicinos ir kitų mokslų žinias, Harari nesudėtingai ir įtraukiančiai papasakoja žmonijos istorijos savitą/savąją versiją, kartu pasiūlydamas „nenuvalkiotų“ (bet labai makes sense) įžvalgų, naujai interpretuodamas, reflektuodamas mums gerai žinomus istorinius reiškinius bei įvykius.
Kadangi pateikta žmonijos istorija tikrai glausta (416 puslapių), įtariu, kad kiekvienos iš aukščiau įvardintų disciplinų atstovai-profesionalai turėtų prie ko prikibti dėl paskirų faktų, mokslinių tyrimų pasirinkimo motyvų ir pan. Bet man svarbesnis kitas, turbūt sunkiau nuginčijamas aspektas – knyga lavina kritinį požiūrį (bei istorinę ir sociologinę vaizduotę!), skatina suabejoti savaime suprantamomis, visiems žinomomis tiesomis. Netgi tomis, kurios daugeliui iš mūsų yra gražios ir geros, ir kuriomis šiandien tiki daugelis progresyvių-šiuolaikinių-vakarietiškų-išsilavinusių-neva plačiai mąstančių žmonių. Na ir žinoma – knyga supažindina su skirtingų mokslų akiniais bei leidžia akimirką pro juos žvilgtelėti į supantį pasaulį. Be to, ji nuolat primena, kad mes dar daug ko nežinome nei apie praeitį, nei apie dabartį, tuo labiau apie ateitį, ir kokias ribotas išvadas leidžia daryti humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimai. „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ tikrai įtraukčiau į visų specialybių, ypač istorijos ir sociologijos, studijų literatūros sąrašą.
Nepriklausomybės deklaracijos „biologinis“ vertimas – tik viena iš intriguojančių, nepatogiai pasimuistyti kėdėje paskatinusių idėjų (apie ją pakalbėsiu šiek tiek vėliau). Ir tas muistymasis buvo toks džiuginantis, nes atsiduri akistatoje su savo nusistovėjusiu mąstymu, pasaulėžiūra! Įsisukę savoje beprotiškoje gyvenimo skuboje, socialiniame burbule, disciplinos rėmuose, pamirštame, o ir neturime laiko pareflektuoti, kad daug mums žinomų dalykų nėra savaime aiškūs, įrodyti (ar iš vis įrodomi moksliniais metodais), neginčijamai, ir net nėra žmonijai būtini ar geriausi.
Pasak Harari, žmonės susigyveno su kai kuriomis šiuolaikinėmis tiesomis (pvz., demokratija, kapitalizmu) taip pat, kaip per pastaruosius 10 tūkst. metų įprato prie minties, kad Homo sapiens – vienintelė žmonių rūšis. Mums paprastai sunku net įsivaizduoti kitokią galimybę, ypač jeigu tomis tiesomis tiki ir jas skleidžia mūsų autoritetai, jeigu apie jas pasakoja universitetuose ar parašė koks įtakingas mokslinis žurnalas.
Autoriaus pasakojama žmonijos evoliucijos istorija susideda iš trijų reikšmingiausių etapų-revoliucijų, kurių pažinimas ir supratimas mums padeda atsakyti į klausimą, kodėl Žemės planetą valdo būtent Homo sapiens (toliau – Hsapiens), o ne kokia nors kita gyvūnų rūšis? Kodėl mes dominuojame pasaulyje? Pirmosios – prieš maždaug 70 tūkst. metų įvykusios kognityvinės revoliucijos metu atsitiktinė genų mutacija pakeitė Hsapiens smegenų neuronų jungtis (pagal vieną iš teorijų, nes kas iš tikrųjų paskatino išskirtinį mūsų proto vystymąsi nėra aišku), o tai lėmė kitokį proto vystymąsi, mąstymo būdą bei unikalios kalbos atsiradimą. Kalba – vienas svarbiausių veiksnių, padėjusių mums užkariauti pasaulį.
Profesorius argumentuoja, kuo ši kalba unikali ir kaip ji vystėsi, tačiau aš paminėsiu tik vieną, pačią svarbiausią jos ypatybę – ja galima perteikti informaciją apie dalykus, kurie apskritai neegzistuoja. Kiek yra žinoma, tik Hsapiens geba kalbėti(s) apie tai, ko niekada nėra matę, lytėję ar užuodę – ir tuo tikėti. Jokia kita gyvūnų rūšis to nesugeba. Turbūt neįtikinsime beždžionės atiduoti vienintelį jos turimą bananą, sakant, esą už tai po mirties nukeliavusi į beždžionių rojų ji jų gaus kiek panorėjusi. O štai žmogų panašiais dalykais įtikinti galima. Taigi, su kognityvine revoliucija atsirado galimybė kalbėti(s) apie fikcijas, taip atsirado mitai, legendos, dievai, religijos. O tai, savo ruožtu, smarkiai pakeitė žmonių mentalitetą, bendravimo įgūdžius, socialinę organizaciją ir pan. Kodėl tai taip svarbu?
Imlumas fikcijoms leido mums ne tik įsivaizduoti nesamus dalykus, bet ir daryti tai kolektyviai. Kartu žmonės ėmė austi bendrus mitus (kaip pvz., biblinė pasaulio kūrimo istorija, šiuolaikinių nacionalinių valstybių, demokratijos, rasizmo mitai ir pan.), kurie, savo ruožtu, suteikė Hsapiens iki tol negirdėtą gebėjimą lanksčiai bendradarbiauti su aibe kitų, net ir visai nepažįstamų, savo rūšies atstovų. Kiti gyvūnai/vabzdžiai taip pat geba bendradarbiauti, tačiau daro tai ne taip lanksčiai, ne su tokiu dideliu skaičiumi bei sklandžiausiai tik su tais, kuriuos pažįsta.
Daugybė nepažįstamų Hsapiens gali sklandžiai bendradarbiauti tikėdami bendrais mitais, kurie egzistuoja tik kolektyvinėje jų vaizduotėje (du vienas kito anksčiau nematę lietuviai gali rizikuoti savo gyvybe, kad išgelbėtų vienas kitą, nes tiki lietuvių tauta, tėvyne ir vėliava; du nepažįstami teisininkai gali ginti visiškai nepažįstamą asmenį, nes tiki įstatymais, teisingumu, žmogaus teisėmis ir pinigais, kuriuos jie gauna kaip atlygį ir t. t.). Vaizduotės fikcijos tapo visiškai tikromis socialinėmis struktūromis. Čia galime prisiminti sociologinę Thomas situacijos apibrėžties teoremą: jei žmogus apibrėžia situaciją kaip tikrą, ji tikra savo padariniais. Hsapiens, skirtingai nei kiti gyvūnai, gyvena dviejose realybėse – subjektyvioje, kurią patys (per)konstruoja, ir kuri priklauso nuo tikėjimų, ir objektyvioje, kuri nuo pastarųjų nepriklauso.
Pasak Harari, šiuolaikinių mūsų institucijų, korporacijų veiklos pamatas yra lygiai toks pats, koks buvo pvz., akmens amžiuje gyvenusių žmonių. Tas pamatas – tikėjimas fikcijomis, tik skirtingomis: vieni tikėjo šmėklomis, dvasiomis, kiti tiki progresu, pinigais, mokslu ir t. t. Vienas iš sudėtingesnių klausimų visos istorijos eigoje buvo – kaip įtikinti būrį žmonių, kad tam tikra fikcija, istorija yra teisinga? Kol žmonės tiki bendrais mitais, pastarieji yra galingi ir veikia žmonių gyvenimą visais – mikro, mezo, makro – lygmenimis. Tad šis klausimas ypatingai rūpėjo ir teberūpi bendruomenių, visuomenių, imperijų, valstybių, korporacijų va(l)dovams. Juk bendrais mitais besiremiančios įsivaizduojamos tvarkos laikosi tik tol, kol jais yra tikima.
Grįžkime prie JAV nacionalinės deklaracijos biologinio vertimo. Istorikas kaip pavyzdį pasitelkė du gerai žinomus istorijos mitus – Hamurabio teisyną (priimtą apie 1754 m. pr. Kr.) ir jau minėtą JAV deklaraciją (priimtą 1776 m.). Tuo metu galingiausios Babilonijos imperijos gyventojams Hamurabio teisynas turėjo tokią pačią reikšmę kaip ir šiandien supervalstybe vadinamos JAV gyventojams turi deklaracija. Ir šimtams tūkstančių babiloniečių, ir šimtams milijonų amerikiečių – tai idealios socialinės tvarkos pamatas. Be to, abu dokumentai tvirtina skelbiantys universalius ir amžinus teisingumo principus (kurie įkvėpti dieviškosios galios), kuriais vadovaujantis žmonės gyvens klestinčioje visuomenėje. Tik štai Hamurabio teisynas tvirtina, kad žmonės nėra lygūs ir skirsto juos į dvi lytis ir tris klases: kilminguosius, prasščiokus ir vergus. Kiekvienos lyties ir klasės nariai yra skirtingos vertės.
Susiduriame su akivaizdžia dilema: abu dokumentai tvirtina priešingus dalykus. Kažkuris jų turi būti neteisingas. Mums savaime aišku, kad neteisingas Hamurabio teisynas, tačiau Harari sako, kad klysta abi pusės. Visi principai egzistuoja tik Hsapiens vaizduotėje ir jų sugalvotuose ir vienas kitam pasakojamuose mituose. Tai skirtingomis ideologijomis besiremiantys dokumentai, kurie patys savaime nėra nei teisingi, nei neteisingi. Nelygybė, kaip ir lygybė, yra socialinis konstruktas. Šią mintį autorius iliustruoja nuosekliai dekonstruodamas mano įžangoje pateiktą ištrauką iš JAV nepriklausomybės deklaracijos ir išversdamas ją į biologijos kalbą. Kaip jis tą daro, galite pasiskaityti patys (p. 101-116).
Kad egzistuoja tam tikra tvarka tikime ne todėl, kad ji atitinka objektyvią tikrovę, o dėl to, kad šis tikėjimas mums padeda darniai bendradarbiauti ir sukurti geresnę visuomenę. Pasipiktinęs žmogaus teisių šalininkas gali pasakyti: „Kuo puikiausiai žinome, kad biologiniu požiūriu žmonės nėra lygūs! Tačiau tikėdami, kad savo esme visi esame lygūs, galime skurti darnią ir klestinčią visuomenę.“ Kaip ir Hamurabis pagal tokią pačią logiką galėtų sakyti: „Žinau, kad kilmingieji, prasčiokai ir vergai savo esme nėra skirtingos žmonių rūšys. Tačiau tikėjimas, kad jie skirtingi, padės mums sukurti darnią ir klestinčią visuomenę.“
„Mums nekyla abejonių, kad Hamurabio teisynas yra mitas, tačiau samprotavimų, kad žmogaus teisės taip pat yra mitas, mes nenorime nė girdėti.“,- sako Harari (p. 110).
Istorikas taip pat aptarinėja mechanizmus, kaip pasiekti, kad žmonės neabejotų mitais ir įsivaizduojama tvarka, pagal kurią sustyguotas jų gyvenimas. Autoriaus kalbami dalykai labai darniai siejasi su tuo, ką apie socialinės kontrolės sistemas savo veikale „Sociologija. Humanistinis požiūris“ rašė P. Bergeris bei ką jis su kolega T. Luchmanu gvildeno knygoje „Socialinis tikrovės konstravimas“.
Antroji žmonijos evoliucijoje reikšmingiausia revoliucija – prieš maždaug 12 tūkst. metų įvykusi žemės ūkio revoliucija, kurią lėmė tai, kad Hsapiens ėmė skirti pastangas manipuliavimui keletu gyvūnų ir augalų rūšių, kurių svarbiausias – kvietys – yra vienas sėkmingiausių augalų žemės istorijoje. Pasak Harari, nepaisant technologijų pažangos, net ir šiandien apie 90% kalorijų žmonija gauna iš saujelės augalų, kuriuos mūsų protėviai išmoko auginti tarp 9500-3500 m. pr. Kr. (kviečiai, ryžiai, miežiai, kukurūzai, bulvės, sorai). Per du pastaruosius tūkstantmečius nebuvo sukultūrintas nei vienas dėmesio vertas augalas ar gyvūnas.
Tačiau pati įdomiausia šio skyriaus mintis man buvo ši: ne mes prisijaukinome kviečius, o jie prisijaukino mus, ne mes grūdus privertėme tarnauti mūsų reikmėms, tai jie privertė mus tarnauti jiems. Istorijos profesorius nupiešė žemės ūkio revoliucijos paveikslą kviečio požiūriu, kaip ši nereikšminga žolė, savanaudiškai manipuliuodama Hsapiens ir privertusi jį tūpčioti aplink ją nuo sutemų iki aušros, užkariavo pasaulį ir kaip tai pakeitė žmonių gyvenimą į… blogesnę pusę.
Žemės ūkio revoliucija, anot Harari, yra didžiausia istorijos apgaulė ir spąstai. Užuot atnešusi lengvą naujo gyvenimo epochą, ji apsunkino daugumos žmonių gyvenimą. Vidutinis žemdirbys dirbo sunkiau, turėjo mažiau laisvalaikio, maitinosi prasčiau, turėjo daugiau sveikatos problemų nei vidutinis medžiotojas-rinkėjas. Maisto perviršis, kuriam atsirasti galimybę suteikė ši revoliucija, sužadino demografinius sprogimus, po kurių kelio atgal į medžiotojų-rankiotojų gyvenseną nebeliko. Kviečiams pavyko įtikinti Hsapiens, kad jis pakankamai gerą gyvenimą iškeistų į vargingesnį. Be to, stipriai augdama mūsų kolektyvinė galia ir tariama mūsų rūšies sėkmė koja kojon ėjo su individualiomis kančiomis.
Istorijos profesorius aprašo, kaip žmonės gyveno tūkstantmečius, skiriančius kognityvinę nuo žemės ūkio revoliucijos, ir kaip tai pasikeitė: kokia buvo abiejų laikmečių žmonių buitis, socialinė organizacija, tikėjimai. Daug dėmesio autorius skiria Hsapiens sukeltoms ekologinėms katastrofoms (skaitydami sužinotumėte, kiek didžiųjų planetos žvėrių ir augalų išnaikino Hsapiens gerokai anksčiau negu išrado ratą, išmoko rašyti ar gamintis geležinius įrankius); perėjimui iš politeizmo į monoteizmą; rašto ir pinigų atsiradimui bei jų poveikiui žmonijos istorijai; patriarchatui, kaip itin universaliai ir stabiliai sistemai; bei svarbiausiems veiksniams, kurie apjungė skirtingų kultūrų žmones (autorius tai vadinai „žmonijos susivienijimu“) ir atvedė iki šiuolaikinio globalaus kaimo.
Na ir trečioji, prieš 500 m. įvykusi revoliucija – mokslo revoliucija. Harari analizuoja, kas paskatino šią revoliuciją; kaip atsirado tikėjimas technologijomis ir mokslinio tyrimo metodais; kaip formavosi mokslo, Europos imperijų ir kapitalizmo ekonomikos sąjunga (kodėl mokslas ir kapitalizmas yra svarbiausias imperializmo palikimas? Kodėl karo-pramonės-mokslo kompleksas suklestėjo Europoje? Kaip vertinti: J. Cooko žygis jūra buvo mokslinė ekspedicija, saugoma karinių pajėgų, ar karinė ekspedicija, lydima keleto pakeleivingų mokslininkų?); kodėl Europa (o ne Azijos galingosios imperijos), kuri ekonomikos atžvilgiu atrodė nykštukė, užkariavo Ameriką ir įsivyravo jūrose (kas tai per potencialas, kurį naujųjų laikų pradžioje išsiugdė Europa?); ar moksliniai tyrimai gali tarpti neidami išvien su kokia nors religija ar ideologija; kaip suprasti, kad mokslas, liberalusis humanizmas, kapitalizmas ir pinigai yra dominuojančios šiandienos ateistinės religijos, iš kurių pinigai – pati universaliausia ir veiksmingiausia iki šiol sugalvota savitarpio pasitikėjimo sistema, kuri dar ir įkūnija aukščiausią tolerancijos tašką; kaip žmonių gyvenimą pakeitė pramonės revoliucija, tvarkaraščio bei dirbtinio laiko įvedimas, laikrodis ir įprotis paklusti pramoniniam laikui; kodėl kapitalistiniai-vartotojiškieji idealai yra lyg pirmoji religija, kurios sekėjai išties daro tai, ko jų yra prašoma?
Kaip matote, Harari paliečia daug įdomių ir svarbių temų. Skaitydama ne kartą prisiminiau įvairių sociologams ne svetimų autorių mintis ir galvojau, kaip jos puikiai papildo vienos kitas/dera su šios knygos įžvalgomis. Pvz., istorikas analizuoja vieną sociologiškai reikšmingiausių socialinių pokyčių, kurio nebuvo iššaukusi nei kognityvinė, nei žemės ūkio revoliucija, o pramonės revoliucijai prireikė tik kelių šimtmečių. Tai yra branduolinės/išplėstinės šeimos bei bendruomenės reikšmės ir vaidmens pasikeitimas. Daugumą funkcijų, kurias anksčiau atlikdavo minėtos grupės, perėmė valstybė ir rinka. Per milijonus evoliucijos metų, pasak istoriko, įpratome gyventi ir mąstyti kaip bendruomenės nariai ir vos per du šimtmečius tapome susvetimėjusiais individais. Tai yra puikus kultūros galios paliudijimas. Bendruomeninių ryšių poreikį į atomus susiskaldžiusiems žmonėms šiandien patenkina įsivaizduotos bendruomenės, kurios puikiai pritaikytos nacionaliniams ir komerciniams poreikiams. Pvz., tauta – įsivaizduota valstybės bendruomenė, o vartotojų gentis – rinkos. Nori-nenori, į galvą atėjo B. Andersono įsivaizduojamų bendruomenių idėjos, F. Tonnieso Gemeinschaft ir Gesellschaft koncepcija, E. Gellnerio pasvarstymai apie perėjimą iš agrarinės į industrinę visuomenę, Z. Baumano vartotojiškumo, globalizacijos analizės ir pan.
Knygai artėjant link pabaigos, Harari svarsto, ar pasiekusi tokią materialinę gerovę, apie kurią anksčiau buvo galima tik pasvajoti, žmonija tapo laimingesnė ir labiau patenkinta gyvenimu. Ar per 70 tūkstantmečių po kognityvinės revoliucijos pasaulis pasidarė geresne vieta gyventi? Kritiškai įvertinęs galimybes moksliniu metodu pamatuoti žmonių laimę, autorius konstatuoja, kad turtingų šiuolaikinių visuomenių nariai stipriai kenčia nuo susvetimėjimo, beprasmybės jausmo, daug jų niekaip negali „atrasti savęs“, nežino, ko nori iš gyvenimo. Vienos iš priežasčių, kodėl kyla pastarieji dalykai, yra fanatiškas žmonių tikėjimas individualizmu, liberaliuoju humanizmu bei savęs – Hsapiens – pastatymas į dievų vietą. „Istorija prasidėjo tada, kai žmonės išrado dievus, ir baigsis tada, kai patys žmonės taps dievais“,- svarsto istorikas.
„Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ profesorius baigia tokia mintimi:
„Savo pačių pastangomis tapę dievais ir nepripažįstantys jokio autoriteto, tik fizikos dėsnius, nesijaučiame prieš nieką atsakingi. Siekdami patogumų ir pramogų beatodairiškai naikiname kitus planetos gyventojus, niokojame mus supančią ekosistemą, taip vis neatrasdami pasitenkinimo.
Ar yra kas pavojingiau už nepatenkintus ir neatsakingus dievus, kurie patys nežino, ko nori?“ (p. 384)
Beje, žmonių, kaip dievų, motyvas plėtojamas naujausioje Harari knygoje “Homo Deus: A Brief History of Tomorrow“. Joje autorius pateikia žmonijos ateities istoriją, įpindamas visas šiandien ant bangos esančias temas: technologijų pažangą, artėjančią ketvirtąją pramonės revoliuciją (kuri sukurs „bevertę klasę“), genų inžineriją, dirbtinį intelektą ir pan. Kiek teko paskaitinėti apie šią knygą, ją puikiai būtų galima derinti su daug sociologinių ir filosofinių klausimų keliančio serialo “Dark Mirror” žiūrėjimu. Jei dar nematėte – labai rekomenduoju. Apie utopinę visuomenę, kaip maždaug atrodys mūsų kasdienis gyvenimas dar labiau pažengus technologijoms ir socialiniams tinklams įgijus dar didesnę reikšmę. Žiūrėjau ir galvojau, kad tai visiškai realus netolimos ateities scenarijus.
Pabaigai norėjau pridurti, kad vadovaujantis autoriaus logika, reiktų atkreipti dėmesį, kad ir paties Harari prieiga remiasi mitu – mitu apie socialinius konstruktus bei kad žmonės IŠrado dievus, o ne juos ATrado. Tuoj pasakysiu protukams nemalonią mintį: tik žmogaus vaizduotė sukūrė idėją, jog žmonės atsirado anksčiau nei dievai ir kad pastarieji – tik pramanai. Juk įmanoma, kad dievai jau egzistavo, o kalbėt išmokęs žmogus tai, ką jam pavyko neva užčiuopti, supaprastino ir aplipdė savo interpretacijom. Kitaip sakant, atitinkamai pažinę dalelę objektyvios tikrovės, Hsapiens išgimdė begalybę subjektyvių istorijų, kurių vienos ar kitos tapo kolektyviniais mitais. Ir apskritai, kodėl turėtume manyti, kad mūsų kalba išvis yra tinkama apibūdinti kažkokiems mums dar nepažintiems metafiziniams dalykams ar kad mokslinis metodas būtinai turėtų pajėgti juos paliesti, užuosti, išgirsti, pamatyti, identifikuoti? Kaip išsireiškė P. Bergeris, „tik intelektualinis barbaras gali manyti, kad tikrovė yra tik tai, kas gali būti užčiuopiama moksliniais metodais“ (2. p. 144) (cituoju, nes pati nedrįsau taip pasakyti, tai pasislėpiau po autoritetu ;)). Beje, šiek tiek į temą: apie netikėjimo ateiviais naivumą esu rašiusi čia.
Milda Pivoriūtė
