Trys karaliai
| |

Trys karaliai

Kai šaltą sniego blizgesį pradeda šildyti mažytės elektros lemputės, kai vis daugiau langų užsidengia žaliomis eglių šakomis, mintys vis dažniau ima suktis apie vieną magišką žodį – Kalėdos. Ir ne tik vaikai užmiega svajodami apie Kalėdų senį su maišu dovanų. Malonus rūpestis kiekvieną užveja į parduotuvę, nes norime savo artimuosius pradžiuginti išskirtine dovanėle. Ką gi išrinkti mylimajam, bičiuliui, kaimynui?.. Gal jus įkvėps ir idėjų padės pasisemti Trijų Karalių dovanos, atneštos vos gimusiam Betliejaus Kūdikėliui? Beje, jie nebuvo karaliai, gal tik šiaip nuo viduramžių jie buvo taip vadinami todėl, kad atkeliavo iš pasakiškai turtingų Rytų. Iš tiesų Kasparas, Melchioras ir Baltazaras buvo išminčiai, stebėję dangaus kūnų judėjimą. Netikėtai danguje sužibėjusi ryški žvaigždė sudrumstė šių vyrų ramybę, mat pranašystės skelbė, jog tokio šviesulio pasirodymas sutaps su Atpirkėjo atėjimu į žemę. Taigi išminčiai nutarė aplankyti Kūdikį ir išrinkę jam dovanas – aukso, smilkalų ir miros – leidosi į kelionę. Tūkstančius metų auksas, smilkalai ir mira simbolizavo prabangą, priklausančią dievams ir valdovams. Užmarštin nuėjo šimtmečiai, dulkėmis pavirto senovės civilizacijos, bet mira ir smilkalai vis dar yra labiausiai vertinami, prašmatniausi kvepalų komponentai, o auksas – prabangiausia jų pakuotė.

Velykų tradicija
| |

Velykų tradicija

Po Verbų prasideda Didžioji savaitė. Žmonės tikėjo: jei Verbų sekmadienis gražus, tai Velykos bus ūkanotos ir šaltos. Visi tvarkosi namus. Velykas švęst reikia švariems. Sutvarko kiemą, sodą, trobos vidų. Moterys viską išskalbia, išdulkina patalynę, išvalo drabužius, nuplauna lubas, sienas, langus, iššveičia grindis. Didįjį, arba švarųjį, ketvirtadienį kūrena pirtį. Pirmieji prausiasi vyrai, po jų moterys. Visus darbus reikia baigti iki šeštadienio pietų. Didžiojo šeštadienio vakare dažo margučius. Velykų rytą paslėpdavo margučių lauke, o vaikams sakydavo, kad Velykis važiuodamas padėjo. Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus – Jorei (joručiai) ir Velykoms (velykaičiai). Kiaušinių dažymas buvo moterų darbas. Margino kiaušinius dviem būdais – skutinėjimu arba karštu vašku. Didžiojo šeštadienio vakarą eidavo į bažnyčią švęstos ugnies ir vandens. Šeimininkai likdavo namie, kad pabaigtų visus darbus. Iš tolimesnių kaimų ugnies atjodavo raiti su pintimis, jas įsmilkydavo. Parnešę žarijų, gesindavo krosnyje senąją ugnį ir įpūsdavo naująją, kurią stengėsi išlaikyti iki Sekminių arba net kitų Velykų. Tikėjo, kad Velykinė ugnis apsauganti nuo žaibo, nešanti laimę ir santarvę. Tikėjimas, kad šventinta ugnis apsaugo nuo žaibo, sietinas su žemiškosios ugnies kilimu iš dangiškosios – žaibo. Švęstu vandeniu žmonės Velykų rytą šlakstė laukus, trobesius, gyvulius, sėklą. Šlakstymas vandeniu turėjo apsauginę prasmę.

Meilės šventė ir jos tradicijos
| |

Meilės šventė ir jos tradicijos

Valentino diena, meilės ir įsimylėjusiųjų šventė… Kasmet ji tampa vis populiaresne Lietuvoje – atsiranda vis daugiau su ja susijusių tradicijų ir papročių, jai skiriami įvairūs renginiai bei akcijos, ruošiamos specialios dovanos bei siurprizai. Siuntinėjame savo draugams ir išrinktiesiems mielas žinutes, rašome laiškus, dovanojame gėlių, įvairiausias dovanėles arba nors švelnų žodį. Tačiau kur ir kada kilo mintis paskelbti šią vasario dieną meilės švente? Beje, tai tikrai nėra šiuolaikinis Vakarų šalių išradimas. Valentino dienos šaknys siekia be galo tolimus laikus. Istorija mini du šventuosius Valentinus, su kuriais legendos sieja meilės šventę. Pasak vienos jų, šventasis Valentinas buvo Romos gyventojas, vienas pirmųjų krikščionių, nepaklusęs įsakymui atsisakyti krikščionybės ir už tai nubaustas mirtimi. Pasakojama, kad jis palikęs atsisveikinimo laišką kalėjimo sargo dukrai, kurią išgydė nuo aklumo ir pamilo. Laišką jis pasirašęs: „Nuo tavo Valentino“.

Šv. Valentino dienai artėjant…
| |

Šv. Valentino dienai artėjant…

Manoma, jog Šv. Valentinas buvo Romos vyskupas, gyvenęs III a. po Kr. Tada Romos imperatorius Klaudijus II buvo išleidęs įsakymą, draudžiantį tuoktis. Taip buvo siekiama, kad kuo daugiau vyrų eitų kariauti ir gintų Imperiją nuo išorinės agresijos ir vidinio chaoso. Klaudijus II manė, kad vedę vyrai yra emociškai labiau prisirišę prie savo šeimų, todėl negali būti geri kariai. Vyskupas Valentinas, matydamas jaunų žmonių skausmą, slapčia juos sutuokdavo. Klaudijus II, išgirdęs apie šį „meilės draugą”, suėmė jį ir uždarė į kalėjimą. Jis buvo nubaustas mirtimi vasario 14 dieną. Po kiek laiko Valentinas buvo paskelbtas šventuoju. Štai kodėl dabar meilės šventę vadiname Šv.Valentino vardu.

Šiuolaikinės Kalėdos – margai įpakuota tuštybė
| |

Šiuolaikinės Kalėdos – margai įpakuota tuštybė

Kai kurie negali apsispręsti iki paskutinės minutės. Jie negali nuspręsti kas padarys jų artimuosius laimingais, todėl delsia beveik iki pat Kalėdų. Tada per paskutines porą dienų jie įsilieja į tą didžiulį kalėdinį šurmulį parduotuvėse, ir galiausiai perka kas papuola. Jie nusprendžia: “na, galbūt aš padovanosiu jam tai. Juk aš taip brangiai už šį daiktą sumokėjau, o juk kuo brangesnė dovana, tuo labiau patenkintas turi būti tas, kuris ją gauna, ar ne?” Stengdamiesi per Kalėdas patenkinti savo artimųjų lūkesčius, dauguma žmonių puola pirkti įvairius daiktus, nežinodami kas gi iš tikrųjų padarys juos laimingais. Tačiau tai juk nėra labai protinga. Juk pati dovanų dovanojimo prasmė yra padaryti kitą žmogų laimingu. Bet tam, kad žinotume kas suteiks žmonėms laimę, mes turime žinoti kas jie yra ar kas jie nėra. Tačiau po visa šia marga pakuote slepiasi tuštybė. Ten nėra nieko, kas turėtų tikrą vertę. Ten tėra tik negyva materija, materialūs daiktai, kurie laikui bėgant suirs. Negyva materija nieko nepadarys laimingu, nes mes nesame materija, mes nesame materialūs. Todėl materialūs daiktai nepadarys mūsų laimingais.

Kalėdos Lietuvoje: kaip seniau buvo švenčiamos Kalėdos?
| |

Kalėdos Lietuvoje: kaip seniau buvo švenčiamos Kalėdos?

Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai. Tačiau dabartinėse Kalėdose nebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų. Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbai sumažėja, bereikia apsiruošti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Visus kitus darbus lengvai galima atidėti vėlesniam laikui. Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti.

Kodėl nuo senų senovės žmonės ant durų kabindavo Kalėdinius vainikus?
| |

Kodėl nuo senų senovės žmonės ant durų kabindavo Kalėdinius vainikus?

Ar žinote, kodėl dar dabar ypač vakaruose populiaru ant durų kabinti amžinai žalių augalų vainikus? Ši tradicija atėjo iš gilios senovės. Pagonys tikėjo, kad visžaliai augalai turi stebuklingos galios – juk jie nenumeta lapų ir nenuvysta, kaip visa kita augmenija… Magiškais buvo laikomi amalai, gebenės ir bugieniai ir kiti augalai, net ir per didžiausius šalčius išsaugantys gražius vaisius. Tokius vainikus ir vainikėlius kabindavo ant durų, prieškambaryje, tarpduryje arba dovanodavo vieni kitiems, tikėdami, kad jie apsaugos nuo piktųjų dvasių ir suteiks amžiną laimę. Pirmieji vainikai, nupinti dar gilioje pagoniškoje senovėje, nepasižymėjo nei dideliu puošnumu, nei išradingumu, pinami buvo iš natūralų visažalių augalų ir amalų, gebenių ir bugienių. Jau vėliau, devynioliktajame amžiuje, į madą atėjo kaspinai, dar vėliau – saldainiai, saldumynai, smulkūs žaisliukai ir įvairūs mieli mažmožiai.

Kalėdos
| |

Kalėdos

Švenčiamos gruodžio 25 d., tuoj po Kūčių. Nuo seno Kalėdos – Saulės sugrįžimo, svarbiausia Saulėgrįžos ciklo šventė. Seniau per Kalėdas žmonės švęsdavo ir Naujuosius metus. Kalėda simboliškai vaizduojama kaip sugrįžtanti Saulė. Lietuvai priėmus krikščionybę, senąją, dar iš pagonybės laikų mus pasiekusią Kalėdų šventės prasmę, papildė krikščioniškoji – Dievo sūnaus Jėzaus gimimas. Lietuvos kaime per Kalėdas pasibaigdavo samdinių tarnavimo laikas. Dažniausiai iki Kalėdų jie atsisveikindavo su savo šeimininkais ir išeidavo Kalėdų švęsti į savo gimtuosius namus. A. J. Greimas rašo, kad „lietuviškos Kalėdos ne tik kad beveik nieko bendro neturi su krikščioniškąja šių švenčių tradicija, jos visais savo poreiškiais, yra bendruomeninio solidarumo šventė. Šio solidarumo atžymėjimas apima ne tik šeimyną plačiąja prasme, bet ir gyvųjų bei mirusiųjų bendruomenę ir visą į šeimą integruotą gyvatą. Kūčios maistu dalinasi ne tik su naminiais gyvuliais ir bitėmis, bet ir su vaismedžiais” („Tautos atminties beieškant“, V. 1990, p.332). Nuo seno gyvuoja tradicija pirmąją Kalėdų dieną visiems būti savo namuose. Daugelyje Lietuvos vietų Kalėdų pirmąją dieną buvo laukiami žydų tautybės žmonės – jei jie į namus užsukdavo, sakydavo, kad laimė namus aplankė. Kaip ir per Kūčias, Kalėdų pirmąją dieną elgiamasi gana santūriai. Kiek daugiau linksmybių – tik vakare. Svečių lankymas – antrąją dieną. Tada sodybose pasirodo ir kalėdautojai (persirengėliai). Populiariausi kalėdautojų personažai: ožys, vengrai, čigonai, mirtis, arklys, gervė, meška.

Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė
| |

Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė

Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai. Tačiau dabartinėse Kalėdose nebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų. Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbai sumažėja, bereikia apsiruošti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Visus kitus darbus lengvai galima atidėti vėlesniam laikui. Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti. Niekas nevaikščiojo į svečius, net valgių negamino: buvo valgoma tai , kas pagaminta anksčiau. Kalėdų rytą, dar prieš pusryčius, šeima giedodavo šventas, kalėdines giesmes, paskui vienas kitą sveikindavo su šventomis Kalėdomis, o po to jau valgydavo pusryčius.

Maži Kalėdų stebuklai
| |

Maži Kalėdų stebuklai

Kalėdos – magiška šventė, kai visa šeima galime pabūti kartu. Kiek daug reiškia kartu maisto ruošimas, eglutės puošimas, dalijimasis kalėdaičiu ir skubėjimas į Piemenėlių mišias, pajuntame savo vidumi. Ir tas jausmas dar ilgai šildo. Ištisus amžius kartojamos apeigos suteikia saugumo jausmą, o vaikams jos perduodamos kaip šventinė dovana. Dar prieš Kalėdas užplūsta vaikystės prisiminimai. Rogutėmis parsivežtos eglutės kvapas sklinda po visus namus. Įstatyta į stovą, papuošta žaisliukais, saldainiais ir angelo plaukais eglutė mus lydi nuo vaikystės iki senatvės. Jei nebūtų švenčių, jas reiktų susigalvoti, – vieningai mano psichologai. O Kalėdos _ puikiausia gydomoji terapija kiekvienai šeimai. Mat per šventes tarsi sustoja laikas, vėl galime atrasti meilę ir ramybę. Ypatinga yra jau prieššventinė ruoša, nes kiekvienam šeimos nariui skirtas koks nors darbelis. Likus kelioms dienoms iki švenčių tiksliai sutvarkoma kiekviena namų kertelė. Tai tarytum vidinis apsivalymas, kurio kiekvienam mūsų labai reikia. Po to kepami pyragai, gaminamas kitas maistas. Nors daugelis mūsų nemėgsta prieššventinės ruošos, ji sukelia malonų jaudulį.