Lolita – nekaltybės ir nedorybės mišinys
Lolita – sutrumpintas ispaniškas Doloresos vardas. Taip Vladimiras Nabokovas pavadino savo romano „Lolita”, išvydusio šviesą 1958 metais Amerikoje, pagrindinę veikėją. Skandalingo siužeto ir erotinių scenų dėka romanas akimirksniu tapo bestseleriu… Šiandien atsiras nemažai žmonių, neskaičiusių romano, tačiau Lolitos vardą žino visi.
Vargu ar galėjo V. Nabokovas numatyti, kad jis suteiks vardą vienam kultinių XX-ojo amžiaus antrosios pusės įvaizdžių. Ir XXI-ajame amžiuje Lolitos įvaizdis – vis dar mados viršūnėse.Lengva V. Nabokovo ranka sukurtas paveikslas, pasauliui išgirdus provokuojančią jaunos mergaitės ir pagyvenusio vyro meilės istoriją, peržengė literatūrinio žanro rėmus. Matyt, įvyko kažkoks sutapimas: visuomenė, kurioje 1950 metų pabaigoje prasidėjo iki tol nematytas jaunimo maištas, pamėgo šią literatūrinę veikėją ir pavertė ją mados ikona. Galima sakyti, Lolita netgi tapo hipių, pasisavinusių iš jos mėgavimosi savimi infantilumą kartu su nepaklusnumu ir įžūlumu, įvaizdžio skelbėja.
Tam, kad pavirstų madingu produktu, įvaizdžiui būtinas vaizdinis įsikūnijimas. Tai įvyko1962 metais pasirodžius Stenlio Kubriko filmui „Lolita”, kuriame debiutavo Sue Lyon. Būtent jos išvaizda, filmui pasirodžius ekranuose, tapo pirmuoju gausių pamėgdžiojimų pavyzdžiu.
Bet kas gi tokio ypatingo slypi šioje merginoje – paauglėje? Paslaptis paprasta: nekaltybės ir nedorybės mišinys. Kampuoto vaikiškumo ir seksualinės provokacijos, bejėgiškumo ir iššūkio, mokyklinės suknelės ir lūpų dažų derinys. Kiekviena šių sudedamųjų dalių buvo žinoma pasauliui ir anksčiau.
Pavyzdžiui, Baby Look („mergina – vaikas”) baltomis kojinaitėmis, pūstomis rankovėmis ir rausvu saldainiu. Arba jos priešingybė Bad Girl („bloga mergaitė”) vulgariu makiažu, su cigarete. Tačiau Lolita šias priešingybes sujungė į anksčiau neregėtą sprogstamąjį mišinį.
Septintojo dešimtmečio viduryje Lolitos įvaizdžio bruožais jau naudojosi dauguma aktorių, dainininkių ir modelių. Visų pirma, Twiggy – nekaltomis lūpomis, išsigandusio vaiko žvilgsniu ir tyčia padarytu „purvinu” akių makiažu. Brigitte Bardot, derinusi vaikišką kaprizingumą su seksualiniu išsilaisvinimu. Jane Birkin, Mia Farrow, Catherine Deneuve…
Galų gale Lolitos įvaizdžiu pasinaudojo ir jį tiražavo septintojo dešimtmečio komercinė mada. Juk būtent tuo metu pirmą kartą atsiranda įžymusis mini sijonas! Lengvai kliošinis, labai trumpas, jis primena ikimokyklinio amžiaus mergaičių drabužius ir kartu yra atvirai seksualus. Bejėgis vaikiškumas ir nepridengtas natūralizmas. Nekaltybė ir nedorybė. Ką gi, idealus apsimetimas Lolita.
Tačiau bet koks madingas gaminys anksčiau ar vėliau tampa senamadiškas. Lolitos įvaizdis išeina iš mados jau aštuntojo dešimtmečio viduryje. Sue Lyon ir Twiggy užaugo. O būti Lolita, kai tau daugiau kaip 30, – absurdiška ir apgailėtina.Nauja karta, gavusi seksualinę laisvę, dėl kurios kovojo hipiai, „baby boomers” ir septintojo dešimtmečio lolitos, seksualumu naudojosi jau kaip norma. Joje jau nebuvo nei protesto, nei provokacijos, nei neprieinamumo ir neteisingumo pagundos. Aštuntojo dešimtmečio disko stilius seksualumą atveda iki didžiausio atvirumo, tačiau daro jį ir tikrą, „suaugusį” – susiformavusį. Jame išnyksta vaikiškumas, o kartu su juo – ir nedorovingumas.
Šis įvaizdis vėl grįžta dešimtajame dešimtmetyje – mada, kartu su istorija, pasisuka spirale. Praėjo 30 metų – išaugo pirmųjų lolitų vaikai. Jie, kaip būdinga jauniems, kritikuoja tėvus: viskas, kas vyko aštuntajame–devintajame dešimtmetyje, jaunajai kartai atrodo per daug buržuaziška, per daug tiesu, per daug tikra.
Amerikiečių dizaineris Calvinas Kleinas vienas pirmųjų pajuto naujas dešimtojo dešimtmečio nuotaikas ir pateikė pasauliui atgimusį Lolitos įvaizdį bei jį įkūnijančią „kampuotą” anglę Kate Moss. Būtent jis, padarydamas šią merginą savo reklaminių kampanijų ir mados pasirodymų pagrindine veikėja, pavertė ją supermodeliu.Užtenka prisiminti skandalingą vyriško aromato „Obsession” reklamą, kurioje Kate Moss pasirodo apsinuoginusi gulėdama ant juodos odinės sofos. Sofa vyriškai sunki ir lakoniška, apnuogintas pusiau vaikiškas kūnas ant jos atrodo beveik nekaltas, tačiau… šiame keistame derinyje visiškai aiškiai įskaitoma pagrindinė Lolitos įvaizdžio tema: nekaltybės ir nedorybės kontrastas! Ir, nors Kate Moss tada jau buvo 18 metų, Calviną Kleiną netgi buvo bandyta apkaltinti pedofilijos propaganda.
Kate Moss, kurią neretai vadindavo „naująja Twiggy”, dėka dešimtajame dešimtmetyje modelių versle įvyksta tikra revoliucija. Modelių agentūrų durys atsivėrė penkiolikmetėms mergaitėms, ir nepriekaištingoms subrendusioms gražuolėms teko pasispausti, o paskui ir visai išeiti į pensiją.
Ant Lolitos įvaizdžio populiarumo bangos dešimto dešimtmečio viduryje iškyla jaunos prancūzų aktorės ir dainininkės Vanessos Paradis žvaigždė. Ryškiausi pavyzdžiai – jos vaidmenys filmuose „Baltosios vestuvės” ir „Eliza”, kuriuose Vanessa labai tiksliai, tačiau be jokios „retro” užuominos atkūrė angeliškos nekaltybės ir velniško nedorovingumo harmoniją.
Ir pagaliau 1997 metais pasirodo dar viena V. Nabokovo romano „Lolita” ekranizacija – su pagrindinius vaidmenis atliekančiais Jeremiu Ironsu ir Dominique Swain. Dėl meninių filmo vertybių kilo nemažai ginčų. Bet viena nekėlė jokių abejonių: Lolitos įvaizdis buvo vizualiai nepriekaištingas ir visiškai šiuolaikiškas, netgi galima sakyti – madingas komercine prasme.
Lolita su vaikiškomis kasytėmis ir bjauria dantų plokštele guli ant žolės, apsirengusi atvirai prigludusią prie kūno šlapią suknelę. Lolita mokykline suknele begėdiškai ir natūraliai pakėlė koją, norėdama nusilakuoti nagus. Lolita sėdi ant lovos krašto – vaikiškai bejėgė ir su nekaltai baltais naktiniais marškiniais, o ant jos lūpų užtepti raudoni lūpų dažai… Na, tiesiog paruošti paveikslėliai madų žurnalams!
Vėlesni Lolitos įvaizdžio pavyzdžiai būtų mergaitės iš TATU dueto ir dainininkė Avril Lavigne. Naujojo amžiaus pradžioje jos sukūrė šiuolaikiškesnį šio įvaizdžio variantą, nekopijuodamos nei Sue Lyon, nei Twiggy, nei Kate Moss. Lolitos įvaizdis stipriai įsitvirtino madoje ir tapo jaunimo klasika.
Šiandien jis mums atrodo ne toks pavojingas, kaip buvo prieš 40 metų. Dabar tai jau tampa norma. Lolitos įvaizdis jau nustojo būti priemonė suaugusiam vyrui suvilioti – tai vakarykščio vaiko būdas išreikšti save.
Tai įvaizdis, kuris visada įdomus savo galimybe sudaryti kontrastus, sumaišyti vaikiškumą su seksualumu, teisingumą su provokacija, kuris neturi nė vienos klišės, tačiau egzistuoja daugybė galimybių atrasti vis naujus ir naujus receptus. Jį gali sustabdyti vienintelis dalykas. Amžius.
