Žingsnis pirmyn, du žingsniai atgal: negailestingos pastabos palydėjus 2003-iuosius

Bene profesorius B.Genzelis kokiais 1978 metais savo garsiojoje paskaitoje apie Rytų ir Vakarų mąstysenos skirtumus davė peno studentams kikenti, kandžiai kalbėdamas apie Mongoliją, priverstą iš ankstyvojo feodalizmo šokti į socializmu vadinamą komunistinę diktatūrą. Buvo smagu pafantazuoti apie dialektinio materializmo studijų ratelį didžiausioje Gobio dykumos jurtoje. Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžių sandūroje Lietuva atsidurs maždaug tokioje pat padėtyje. Ne tiesiogine prasme, žinoma. Nors…

Tuo tarpu pasaulis atsisveikino su 2003-iaisiais nematomo permanentinio (ir vėl tas nusibodęs Orvelas!) karo akivaizdoje: aerouostų prieigose keleivinius lėktuvus pasitinkantys naikintuvai, pasiruošę numušti įtartiną lainerį su visais jo keleiviais, kariniai sraigtasparniai virš pasaulio metropolijose Naujuosius metus sutinkančios minios, kurioje įsimaišę iki dantų ginkluoti pareigūnai ir pirštų atspaudų (biometrinė patikra!) procedūros oro uostuose.

Afganistane, Irake, Šarm al Šeiche žūstantys bulgarai, irakiečiai, prancūzai ir kol kas žūties išvengiantys lietuviai. Išvirkščioji liberalizmo pusė! Dar vienas žingsnis į galutinę žmogaus teisių pergalę vienoje atskirai paimtoje marketingo šakoje.

Kas galėtų paneigti, kad kur nors tarp Nevados ir Bankoko potencialiai nėra kuriamos prielaidos atsirasti judėjimui už sodomijos įteisinimą. Žmogaus ir gyvūnų teisių vardan, žinoma. Ir skaičiavimais paremtos prognozės apie 2050-aisiais gimsiantį paskutinį grynakraujį olandą. Atsiprašau už rasistinį kvapelį tekste.

Ir užpustyta Lietuva. Labai simboliškai užpustyta pusė Lietuvos: į rytus nuo Kryžkalnio – neišbrendami sniegynai, į vakarus – plikos ražienos.

Lietuva, kurioje tuo pat metu sinchroniškai ir sinkretiškai reiškiasi moderniojo pasaulio realijos ir Didžiojo Eksperimento recidyvai. Sunkiai suvokiamas chaosas. Ir tylinti, nes neva nėra klausytojų, akademinė visuomenė, elitas kietai su(už)čiauptomis lūpomis.

Jau jau, atrodo, lipame į paskutinį nuvažiuojančio traukinio „Europa” vagoną, o čia mašinistas jungia „antrąjį greitį”. Turiu galvoje Paryžiaus – Berlyno ašies peršamą „dviejų greičių Europos” idėją. Vieni, apologetai, čia įžiūri „neginčijamai pažangų” diversifikacijos (madingas terminas) procesą, kiti, skeptikai, geriausiu atveju mato fragmentacijos vis labiau išplaukiant sąmonės vientisumui reiškinį. Bet kuriuo atveju tendencija įvardijama visiškai tiksliai.

Ką čia veikiame mes?

Mes vis dar bandome įsisąmoninti, kad ekonomika nepripažįsta emocijų pagal apibrėžimą. Kitaip sakant, galynėjamės su kapitalizmo pradžiamoksliu. Mokslai sekasi sunkiai, nes nebėra natūralaus konteksto. (Niūrus juokas – dabar moderniajame pasaulyje pagrindinė prekė yra mitas, o pagrindinis marketingo metodas – manipuliavimas tomis pačiomis emocijomis.) Tiesiog mes pernelyg ilgai buvome pratinami prie minties, jog žmonių gerovė gali visiškai priklausyti nuo kažkieno valinių sprendimų (nuo SSKP Plenumo, SSKP CK ar Politbiuro nutarimų, ar genseko geros nuotaikos – tereikia tik parašyti laišką arba nueiti išsiverkti pas rajkomo sekretorių).

Tačiau tuo pat metu, dvigubos epochų pervartos akivaizdoje (Lietuva pereina į poindustrinę formaciją, kuri savo ruožtu pereina į kažin kokį unifikuoto polimorfizmo(!) darinį) visiškai objektyviai mažiausiai trečdaliui mūsų visuomenės nepritampant naujojoje tikrovėje, politikų ir valstybės savisaugos jausmas verčia prisiminti gailestingumą, užuojautą ir solidarumą. Liberalcentristų (! ) iniciatyva valdžios priimtas sprendimas mokėti išankstines pensijas beviltiškiems bedarbiams ar tiesiog tyliai rezignavusiems – pirmoji kregždė, tačiau pavasaris ateis tik tuomet, kai minėtasis trečdalis visuomenės sugebės pripažinti status quo neprarasdamas savigarbos jausmo ir be pykčio.

To nebus, jei tiems žmonėms nepadės visuomenės elitas. Ir jaunoji karta. Karta, kuri pažangos (?) vardan privalo atsiriboti nuo paternalistinės savo tėvų mąstysenos, tam tikra prasme ir nuo savo tėvų, ir, paradoksaliai, kartu ir kaip niekada anksčiau pragmatiškai pasirūpinti jais. Kad turėtų laisvas rankas veikti.

O tuo tarpu tą rezignantą lygiai taip pat, kaip ir klestintį verslo konsultantą negailestingai spaudžia kasdieninė vartojimo indoktrinacija. Dirbk, pirk, mirk! Tik, beje, niekada nepasenk, nes koks iš tavęs, sukriošėlio, pirkėjas. Sulauk aštuoniasdešimties ir mirk jaunas. Pageidautina – infantilus.

Ką į tai gali atsakyti vargais negalais prieš dvidešimt metų vidurinę baigęs rajcentro automobilių mechanikas? Pirma mintis mechaniko galvoje – dėl visko kalti vagys Seime su visa ta jų demokratija. Ką galime jam atsakyti mes? Ir vėl pacituoti W.Churchillį (V.Čerčilį)?

2003-aisiais turėjome progą pamatyti, kas būna, kai visuomenės dezintegracija nueina pavojingai toli. Atsiranda protų sumaištis. Užuot kaip nors telkusis veikti bendram labui visuomenė grimzta į viduramžišką luominį-kastinį pasidalijimą. Ir jokių pastangų susikalbėti. Užtat daug gražbyliavimo.

Tikrai nesu katastrofistas, nes manau, kad ir iš pačių blogiausių dalykų galima ir būtina mokytis. Tik reikia atvirai prisipažinti klydus.

Klydome, manydami, kad per visus tuos penkiasdešimt metų Bažnyčia esmingai diegė ir palaikė visuomenėje krikščioniškąsias tiesas ir dėl to mums negresia moralinė krizė – ciniškos komunistinės propagandos poveikis buvo ne ką silpnesnis. Pasirodo.

Giliai klydome manydami, kad po senovei egzistuoja kolektyvinė išmintis ir kad liaudis visada teisi. Pasirodo. Klydome manydami, jog dar gyvos bendruomenės tradicijos bent kiek reikšmingu mastu. Pasirodo.

Skaudžiai klydome manydami, kad rinkos ekonomika (prisiminkime Sąjūdžio mitingų oratorius) savaime išsprendžia kone visas problemas. Pasirodo.

Klydome manydami, kad valdžios ir atskirų lyderių arogancija gali praeiti be pasekmių. Pasirodo.

Gaila, žinoma, broliai intelektualai, kad tas klaidas mums turėjo parodyti Valstybės saugumo departamentas. Bet užtat dabar galime pasimokyti ir pradėti taisyti klaidas. Jei ne per vėlu.

Praėjusių metų biudžetas viršytas beveik dviem šimtais milijonų litų, ponai!

Stanislovas Kairys, “Atgimimas”