Žemės grobstymo aferos ir politikai 1991-2003

Žemės grąžinimo nuoskaudos, matyt, dar ilgai kiršins kaimyną su kaimynu: Lietuvoje yra per 200 000 žmonių, kuriems dar nesutvarkyti žemės grąžinimo dokumentai. Žemės ūkio ministerijos pareigūnai aiškina, kad tolesnei žemės reformai trūksta pinigų. Bet ši situacija nesutrukdė pralobti patiems valdininkams: rajonų žemėtvarkos skyrių darbuotojai per metus suskubo privatizuoti sklypus regioniniuose draustiniuose, vaizdingose paežerėse ir – juos išparduoti. Ši korupcijos atmaina puikiai suvešėjo ežerais nusagstytoje Utenos apskrityje. Molėtų rajono žemėtvarkos skyriaus istorija kaip ežeras atspindi visos Lietuvos žemės reformą, kurią galima laikyti tobulu sisteminės korupcijos pavyzdžiu.

“Mes, Dubingių apylinkės gyventojai, susidūrėme su matininkės Angelės Urbonienės nesąžiningumu, įžūliu elgesiu, neteisėta piktybiška veikla negrąžinant ir netvarkant žemės nuosavybės… Jos “užtarėjai” susitvarkė savo žemes kitų sąskaita ar prestižinėse vietose įsigijo sklypus ar net juos pardavė… Matininkė kalba įžūliai, įžeidinėja, apsivadinėja, visas jos darbas per 7-8 metus nukreiptas jai naudingų žemių išpardavimui, paruošiant žemės sklypus prie vandens telkinių pardavimui”, – tokį skundą prieš dvejus metus Henrikas Bagdonavičius, surinkęs 47 Dubingių seniūnijos gyventojų parašus, išsiuntinėjo įvairioms valdžios institucijoms, tarp jų – Žemės ūkio ministerijai (ŽŪM) ir Seimo kontrolierių įstaigai.

Šis skundas ir buvo Dubingių kriminalo, užsitęsusio porą metų, pradžia.

1995-1997 metais Žemės ūkio ministerijos žemės ūkio skyrių darbuotojai nieko nedarė ištisais mėnesiais, vilkino žemės reformą. Todėl reforma užsitęsė ligi šiol. Tarnautojų atlyginimams išleista šimtai milijonų litų, o jie vis skundžiasi, kad žemei tvarkyti trūksta pinigų ir nežinia, kada jų užteks. Tarnautojai ir nenori reformos baigti, nes tada bus atleisti ir iš tarnybos. Tokios viešos tinginystės galima pamatyti ir daugelyje kitų įstaigų. Beveik niekad nesusirinkdavo į posėdžius visi Seimo nariai, kartais ir gana svarbius įstatymus priimdavo tik trečdalis ir dar mažesnė dalis Seimo narių.

2001 metai

<< Aš vėl noriu grįžti prie žemės ūkio. Žemės ūkio sektoriaus integracija į vieningą Europos Sąjungos rinką, visų pirma rinką. Žinoma, gamyba, be abejo, yra svarbu, produkcijos perdirbimas – nė kiek ne mažiau svarbu, bet įėjimas į Europos Sąjungos rinką pagal tas kvotų ribas, kurios iš dalies mums jau yra nustatytos ir artimiausiu metu bus nustatytos, yra pats sunkiausias dalykas. Mes, žinoma, prašome pereinamųjų laikotarpių (mūsų derybinė grupė veterinarijos srityje), kad būtų palengvinta visa maisto pramonės įmonių prisitaikymo procedūra prie Europos Sąjungos rinkos sąlygų ir standartų. Tai, be abejo, SAPARD lėšos, kurios jau yra planuojamos ne pirmi metai ir kurių, deja, mes nesame dar kol kas pasiėmę, bet dabar labai intensyviai ruošiasi ir Žemės ūkio ministerija, ir atskiri padaliniai. Tai yra, drįstu pasakyti, tam tikra repeticija rimtoms lėšoms, rimtoms investicijoms, kurios ateis į žemės ūkį. Su tuo yra susijęs labai svarbus žemės ūkiui dalykas – tiesioginės išmokos ūkininkams. Tam reikalingas labai didelis pasiruošimas: gyvuliui skaičiuojant, ir hektarui pasėlių vienokių ar kitokių – daug kas susiję su tų išmokų panaudojimu ir pasinaudojimu organizuojant visą administracinę tvarką, visas administracines procedūras.

Algirdas Mykolas Brazauskas >>

Lietuvos 2001-ųjų metų žmogumi išrinktas Algirdas Brazauskas

2001-ųjų Metų žmogaus rinkimuose trečiąją vietą užėmė Seimo narys Viktoras Uspaskichas, kurio atotrūkis nuo dviejų pirmųjų politikų pasirodė esąs labai ryškus – jis surinko 4,3 proc.
respondentų balsų.

<<Dabar tarsi ir spekuliuojama, kad didinamos valstybės skolos. Bet valstybės skolos didėja ne dėl nuosavybės teisių atstatymo – reikia skirti nemažai kompensacijų buvusiems savininkams, kurių žemė jau išdalinta po 2-3 hektarus ir parduota už čekius. Šiam tikslui 1999 metais bus skirta apie 350 mln. litų.

Tėvynės Sąjunga>>

2002 metai

Andriaus Kubiliaus kreipimasis į Artūrą Paulauską, 2002 04 05

Gerb. Artūrai Paulauskai! Kreipiamės į Jus, vis dar tikėdamiesi, kad jaučiate atsakomybę už šio Seimo bei savo partijos darbą ir garbę.

Norime priminti, kad Jūs, ir kaip Seimo Pirmininkas, ir kaip Socialliberalų partijos vadovas, esate tiesiogiai atsakingas už Socialliberalų frakcijai priklausančių Seimo komitetų pirmininkų Kęstučio Kuzmicko ir Viktoro Uspaskich veiklą. Turime pastebėti, kad mūsų jau nebestebina įvairūs interesų konfliktų skandalai, susiję su Jūsų partijos atstovais, Seimo komitetų lyderiais. Šį kartą labiau mus stebina tai, kad Jūs Seimo valdybos posėdyje asmeniškai pritarėte skandalingajai K.Kuzmicko kelionei pas Rusijos farmacijos oligarchus.

Vis dar turime vilties, kad Jūs bent šį kartą principingai sureaguosite ne tik į skandalingus K.Kuzmicko veiksmus, proteguojant Rusijos vaistininkų interesus Lietuvoje, bet visų pirma ir į savo paties bei Seimo valdybos neatsakingumą, neprincipingumą ir sprendimų neskaidrumą.

Taip pat norime pažymėti, kad Jūs vis dar neatsakėte į 2002 02 25 Tėvynės Sąjungos – konservatorių frakcijos kreipimąsi, kuriuo klausėme, ar neskaidraus verslo atstovas gali užimti Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko pareigas.

Primename, kad būdamas Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas, V.Uspaskich per vienerius metus ne kartą elgėsi nei aukštam pareigūnui, nei doram piliečiui netinkamais būdais: Valstybės turto fondo veiklai tirti komiteto vardu ekspertais samdė prastos reputacijos žmones, turinčius asmeninių interesų tiriamoje įstaigoje, savo – Seimo nario – atvaizdą naudojo pasipelnymo tikslais, viešai tyčiojosi iš Aukščiausiojo Teismo ir pan. Taip pat primename, kad dabartinę šio politiko veiklą Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininkas yra įvardinęs kaip “valstybinio požiūrio stoką”, o žiniasklaida ir visuomenė nuolat prisimena ir ankstesnius skandalingus šio verslininko darbus.

Pone Pirmininke! Jūsų atkaklus tylėjimas, skaidrumo ir principingumo stoka, sąmoningas vengimas viešai įvertinti savo artimiausių bendražygių neskaidrius verslo ryšius ir aukštiems pareigūnams nederamą elgesį, visą atsakomybę už Seimo diskreditaciją ir galimas tolesnes minėtų pareigūnų veiklos pasekmes perkelia Jums asmeniškai.

Dėl SAPARD lėšų skirstymo
Jurgio Razmos klausimas finansų ministrei, 2002 04 05

Tikiuosi, kad skiriant SAPARD lėšas yra vertinama paraišką pateikusios įmonės finansinė būklė, žiūrima, ar ji neturi įsiskolinimų Mokesčių inspekcijai, ar joje nebūta rimtų finansinės drausmės pažeidimų bei dėl to iškeltų baudžiamųjų bylų. Tačiau, atrodo, kad tie reikalavimai gali būti lengvai apeinami, jeigu tokia finansinių problemų turinti įmonė įsteigia kitą įmonę, kuri beveik nepradėjusi realios veiklos, pateikia paraišką finansinei SAPARD programos paramai gauti. Tokių minčių kilo sužinojus, kad 17,7 mln. LT buvo skirta ž.ū. bendrovei “Krekenava”, kuri įsteigta tik 2001 m. gruodžio mėn., ir kurios viena iš pagrindinių steigėjų yra AB “Krekenavos agrofirma”.

Ar nemanytumėte, kad SAPARD lėšų gavėjui turėtų būti keliamas reikalavimas, jog ji būtų iki tol vykdžiusi realią ūkinę veiklą bent 2-3 metus ir per tą laiką nebūtų turėjusi rimtesnių finansų tvarkymo problemų? O dėl minėto 17,7 mln. Lt skyrimo ž.ū.bendrovei “Krekenava” norėčiau pasiteirauti, ar teigiamam sprendimui nedarė įtakos tai, kad su AB “Krekenavos agrofirma” glaudžiai yra susijęs įtakingas socialliberalų frakcijos (kuriai priklauso ir Žemės ūkio ministras) narys Viktoras Uspaskich, kuriam 2001 m. priklausė 17,4 proc. AB “Krekenavos agrofirma” akcijų? Ar tiesa, kad keletą kartų buvo keičiami išvadas dėl ž.ū.bendrovės “Krekenava” rengę darbuotojai (kai jie pateikdavo neigiamas išvadas) kol galiausiai buvo gautos teigiamos išvados? Ar nemanytumėte, kad visi paraiškų SAPARD paramai gauti teikėjai ir jas gavę subjektai siekiant kuo didesnio skaidrumo turėtų būti viešai skelbiami (pvz. agentūros interneto tinklapyje)?

Daugelį metų žemdirbius maitinęs pažadais, premjeras jau turi progos įsitikinti, iki ko gali prieiti buvusių kolchozo pirmininkų, nūnai – neva žemdirbių lobistų savivalė. Iškart po referendumo iš krūmų vėl ėmė lįsti Žemės ūkio rūmų lyderio Jono Ramono galva. Šis pilietis iš mokesčių mokėtojų kišenės nesikuklindamas ima kelias profesoriaus algas viršijantį atlyginimą ir, prisidengįs kaimo interesų atstovavimu, gina stambiuosius ūkininkus bei pieno supirkėjus. Seimo daugumos lengva ranka duotas pažadas skirti nerealią sumą pieno supirkėjams vėl gresia visuomenės supriešinimu. Į kelius besiruošiančius blokuoti žemdirbius visiškai pagrįstai šnairuoja ne ką lengviau besiverčiantys kitų profesijų piliečiai. Nepaisant to, kad ir A. Brazauskas, ir R. Paksas kelius blokuojančius ūkininkus pasmerkė, jų lengvais pažadais pasėta sėkla jau duoda savo vaisius. Judviejų bendrapartiečiai reikalauja išmokėti žemdirbiams 140 mln. litų, nors finansų ministrė aiškiai pasakė, kad tokių pinigų nėra.

Bet tai dar ne visi „proto išeiginių” herojai. It yla iš maišo iškart po referendumo dėl ES išlindo Kėdainių krašto „caras” ponas Viktoras Uspaskichas. Jis atgabeno referendumui dėl rinkimų tvarkos pakeitimo reikalingus parašus ir tikisi, kad ir toliau visuomenę galima mulkinti populistiniais šūkiais bei nuotaikomis. Jo tikslas – sugriauti esamą daugpartinį rinkimų sistemą ir atvesdinti į Seimą vien „žmonių išrinktus” seimūnus. Keikiant visas valdžias ir partijas, labai patogu įsikinkyti žmonių nusivylimą, kad pasiektum savo tikslų – siekti nežabotos valdžios arba sukurti sau palankią partiją. Vienintelė viltis, kad paskutinis referendumas parodė, jog valstybės piliečiai nėra tokie naivūs, kaip mano kai kurie populizmo bangos užliūliuoti politikieriai.

2003 metai

<<
2003 m. balandžio 16 d.
SEIMO KOMITETŲ POSĖDŽIŲ D A R B O T V A R K Ė S:
2003 04 16 10:26
I rūmai 314 k.
IXP-1578

Svarstomi klausimai

Lėšų specialios žemės ūkio ir kaimo plėtros paramos programos (SAPARD) verslo planams (investiciniams projektams) rengti kompensavimo pirminiams žemės ūkio produkcijos gamintojams įstatymo projektas
Pasirengimas projekto svarstymui

Komiteto išvadų rengėjai
V.Saulis
R.Karbauskis
A.Brazdilienė

www.lrs.lt
>>

Pilaitės miškai, golfas ir korupcija

Po nepriklausomybės atgavimo Lietuvos valstybėje padaryta (ir tebedaroma) nepaprastai daug ir didelio masto nusikaltimų: sužlugdyti bankai ir įmonės, išgrobstyti indėliai, užsienio paskolos, vertingiausia žemė, miškai, nacionalinių ir regioninių parkų teritorijos. Visuomenė laukia, kada ši savivalė liausis, deja, grobuonys tik įžūlėja, o atviras visuomenės turto grobstymas tampa įprastu reiškiniu, kurį mūsų išrinkti politikai vis dažniau pateisina kolektyviai priimtais „politiniais sprendimais”. Baisiausia yra tai, kad šiam pragaištingam procesui nebepajėgia užkirsti kelio nei visuomenė, nei teisėsaugos institucijos, kurios visuomenės akyse vis labiau praranda pasitikėjimą (kai kurių sociologinių tyrimų duomenimis aukščiausia teisingumo instancija – teismais nepasitiki apie 85 % apklaustųjų). Teismai ne tik neužkerta kelio nusikaltėliams, bet vis dažniau jiems talkininkauja (ypač dabar vis populiarėjančiose žemės grobimo bylose). Remiantis teismo sprendimu Kauno mieste neteisėtai privatizuota 68 hektarai žemės. Panašiai ruošiamasi padaryti ir Vilniuje, užgrobiant gyventojų poilsiui skirtus miškus Pilaitės gyvenamajame rajone, Vilniuje. Vertingiausios Lietuvos žemės grobimas tampa organizuotų nusikaltėlių ir korumpuotų politikų aukso gysla. Žemės grobikų klanas atvirai ir ciniškai tyčiojasi iš įstatymų bei drįstančių jiems priešintis piliečių ir visuomeninių organizacijų (visa tai pasyviai stebint specialiosioms tarnyboms, Jo Ekscelencijai Lietuvos Prezidentui, Vyriausybės ir Seimo nariams). Vilniaus apygardos teismas 2003 m. sausio 31 d. priėmė sprendimą golfo laukų byloje (civilinė byla Nr. 236-601-1573/02), kuriuo LR Generalinės prokuratūros ieškinys tenkinamas tik dalinai. Pilaitės bendruomenės toks teismo sprendimas netenkina, jis atsakovui šioje byloje – Vilniaus miesto savivaldybei palieka teisę rekreacinių miškų teritorijoje steigti golfo laukus, statyti įvairius statinius. Planai kirsti Pilaitės miškus yra patvirtinti Vilniaus miesto savivaldybėje dar 2002 m. liepos 3 dieną. Ši byla dar kartą akivaizdžiai patvirtina, kaip prisidengiant teismo sprendimais galima grobti žemę, naikinti miestų miškus ir piktybiškai naikinti tūkstančiams žmonių reikalingą poilsio zoną. Pilaitės miškai 1998 m. Vilniaus miesto tarybos patvirtintame Vilniaus miesto bendrajame plane įteisinami kaip rekreaciniai miškai (be to jie yra ir valstybinės reikšmės miesto miškai), skirti žmonių poilsiui, ten negalima jokia namų statyba ir pan. Tad kuo remiantis ta pati Vilniaus m. taryba nutaria tuos miškus kirsti ir statyti namus bei įrengti golfo laukus? Juolab, kad jokioje civilizuotoje valstybėje taip nebūtų daroma: golfo laukai rengiami dykvietėse ar net rekultyvuotuose sąvartynuose. Ar maža laisvų teritorijų aplink Vilnių, kurias turtingi golfo mėgėjai gali nusipirkti ir naudoti golfo laukams? Akivaizdu, kad golfo laukai tėra priedanga neregėto masto korupciniam sandėriui, kurio vertė siekia šimtus milijonų litų (tokia Pilaitės žemės rinkos vertė). Mes manome, kad Pilaitės miškų byla bus reikšmingas įvykis, kuris parodys, ar Lietuvoje dar egzistuoja teisingumas, ar tik apgailėtina jo imitacija, siekiant žūtbūt parodyti pasauliui, kad mes dar esame valstybė, teisėtai pretenduojanti tapti Europos Sąjungos nare. Taip pat informuojame, kad Pilaitės bendruomenė ir Lietuvos žaliųjų judėjimas padarys viską, kad apgintų teisėtus Pilaitės gyventojų interesus gyventi sveikoje ir švarioje aplinkoje, ilsėtis Vilniaus m. bendrajame plane tam tikslui skirtuose rekreaciniuose miškuose. Juolab, kad atlikto sociologinio tyrimo duomenys rodo, jog šiems siekiams pritaria 92 % Pilaitės gyventojų.

1991-2003 metai

Korupcija Zarasuose

Daugiau nei dešimtmetį besitęsiantis bandymas susigrąžinti teisėtą žemę Zarasų rajone dviem tremtinėms seserims kol kas baigėsi nesėkme: dalis ginčytinų plotų atiteko giminėms, o dalis – patiems žemėtvarkininkams, kurių durys buvo ne vieną dešimtį kartų varstytos. Nepadėjo vos ne dvidešimties teismo posėdžių maratonas Zarasų rajono apylinkės teisme. “Ekstra” turi pagrindo įtarti, jog šioje istorijoje ne paskutiniu smuiku grojo ir Temidė, susijusi su ginče dalyvaujančia trečiąja šalimi.

Visą dešimtmetį Lietuvoje nebaudžiami siautėję ir lobę žemėtvarkininkai, kol šią sisteminę korupciją publikacijų ciklu atskleidė “Ekstros” žurnalistai ir po to operaciją pradėjo Specialiųjų tyrimų tanyba (STT), ne tik patys susigrobė brangiausius sklypus ir miškus, bet ir vertingiausiomis žemėmis aprūpino ir vietos bei Vilniaus valdžią. Ar galėjo būti užmiršti teisininkai?

Ištrėmė į Sibirą

Varšuvoje gyvenanti Kristina Milewska tvirtina esanti apstulbusi, jog dalis 74 hektarų miško ir žemės plotų Zarasų rajone, Savičiūnų kaime, į kuriuos ji pretenduoja kartu su Lenkijoje gyvenančia seserimi Eva Jolanta Lavrinowicz, išdalyti giminėms, dalį pasiėmė Zarasų rajono žemėtvarkininkai, iš kitų asmenų nusipirkę teisę į nuosavybę ir į jų plotus persikėlę žemes.

K.Milewska teigia, jog Zarasų rajono žemėtvarkininkai neteisingai nustatė buvusius žemės savininkus, o Utenos apskrities viršininko administracija neteisėtai priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises jos giminaitei Zofijai Jasiulionienei bei Zarasų rajono žemėtvarkos skyriaus vyr. specialistei Jurgitai Eltermanienei. Pasak K.Milewskos, jai ir seseriai turėtų priklausyti visi 74 hektarai, kuriuos valdė jų tėvas Česlovas Laurinavičius.

Tarpukariu Laurinavičiai buvo pasiturintys ūkininkai. Leopoldas Laurinavičius valdė 51 hektarą žemių ir miško, o jo sūnus Česlovas – perpus mažiau.

Greičiausia nujausdamas nebeilgai liksiąs šiame gyvenime, 1939 metų gruodžio pabaigoje pagal tų laikų paprotį L.Laurinavičius surašė naminį testamentą, kuriuo pareikšdamas savo valią paskirstė turtą.

Dukteriai Amelei Laurinavičiūtei tėvas po mirties paliko šeštadalį nekilnojamojo turto, likusią dalį – per 42 hektarus miško ir žemių – sūnui Česlovui. Padalijo ir kilnojamąjį turtą, pinigus. Trims jau ištekėjusioms dukterims senasis Laurinavičius nieko neskyrė ir pabrėžė, jog jos nieko negalinčios reikalauti iš jo turto perėmėjų. Dar L.Laurinavičius savo sūnų Česlovą po testamento patvirtinimo įpareigojo išmokėti tūkstantį aštuonis šimtus litų savo seseriai Elenai arba, jai mirus, dukteriai Jadvygai. Atsiradus nežinia kur esančiam sūnui Mečislovui, Česlovas būtų privalėjęs juo rūpintis ir išlaikyti iki gyvenimo pabaigos, jei brolis sutiktų gyventi tėvų sodyboje.

Tačiau gyvenimas klostėsi ne visai taip, kaip norėjo senasis Laurinavičius ir buvo numatęs testamente. 1940-aisiais Lietuvoje įvedus sovietų valdžią, tų pačių metų lapkritį 44 L.Laurinavičiaus turėti hektarai buvo nacionalizuoti paliekant jam tik 30 ha.

1941 m. balandį L.Laurinavičius mirė, o prasidėjus karui ir Lietuvą okupavus vokiečiams, jo turėtą ir nacionalizuotą žemę ėmė valdyti sūnus Česlovas. “Mano tėvas vykdė testamentą”, – sako K.Milewska. Jos teigimu, pagal tuo metu Zarasų apskrityje galiojusių Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadą surašyto naminio testamento neužprotestavo nė viena tėvo seserų, nereiškė ir jokių pretenzijų.

K.Milewska Lietuvos centriniame archyve aptiko dokumentus, iš kurių matyti, jog 1943 m. jos tėvas Č.Laurinavičius Savičiūnuose turėjęs 66,7 ha žemės. Dar vėlesni, jau sovietų laikų dokumentai byloja, jog 1948 m. jis turėjęs 64 ha žemės, iš kurios veik 26 ha paimti į miškų fondą.

Būtent ši žemė, kurios dalį valdė pagal tėvo testamentą, Č.Laurinavičiui ir atsirūgo. 1949 m. kovą kartu su šeima jis buvo ištremtas į Irkutsko sritį.

K.Milewska sako nenorinti svarstyti, kaip būtų pakrypęs gyvenimas šeimai grįžus iš tremties į Lietuvą, galbūt ir ginčų tarp giminių nebebūtų buvę. Tačiau Č.Laurinavičius grįžti į Zarasus nedrįso – pasinaudojo atsiradusiomis politinėmis aplinkybėmis ir 1955 metais išvažiavo gyventi į Lenkiją.

Ilgas kelias namo

Buvusiam tremtiniui, Lenkijoje gyvenančiam Č.Laurinavičiui dar 1989 m. pagal tuomečio Zarasų rajono vykdomojo komiteto sprendimą buvo išmokėta kompensacija už konfiskuotus gyvulius, pastatus bei kitą turtą. O Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1991 metų pabaigoje žmogus kreipėsi į rajono valdžią dėl turėto nekilnojamojo turto. “Iš pradžių tėvas planavo gauti už žemę kompensaciją – įstatymai nenumatė gyvenantiems užsienyje ją grąžinti natūra. Rašydamas prašymą, tėvas mane su seserimi nurodė kaip vieninteles pretendentes į jo turėtą turtą”, – aiškina K.Milewska.

Moters teigimu, nors tėvas ir turėjo testamentą, prašymas ilgą laiką nebuvo sprendžiamas, nes Lietuvos centriniame archyve reikėjo ieškoti turėtą nekilnojamąjį turtą patvirtinančių dokumentų. Taip visų jų ir nesulaukęs, 1993 metais Č.Laurinavičius mirė.

“Kai Lietuvoje pasikeitė įstatymai ir žemę galėjo atgauti ir užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai, mes su seserimi nutarėme tėvo turėtas žemes susigrąžinti natūra. Zarasų rajono žemėtvarkos skyriuje patikino, jog didelės problemos nebus, tereikia gauti visas būtinas pažymas iš centrinio archyvo, įrodančias turėtą nuosavybės teisę į žemę, ir pasirūpinti Lietuvos pilietybe, kurios mes dar neturėjome”, – K.Milewska sako, jog tada buvusi palankiai sutikta Zarasų rajono valdininkų, žadėjusių vėliau neužvilkinti tvarkant dokumentus.

K.Milewska sako su seserimi abi per metus ne kartą važiavusios į Zarasus ir informavusios žemėtvarkos skyriaus specialistus, kaip joms sekasi tvarkyti dokumentus. “1999 metų vasarą pasakiau, jog po ilgų vargų – viską tvarkėme diplomatine tvarka – pagaliau gausime Lietuvos pilietybę. Žemėtvarkos skyriaus juristas Valerijus Černovas, su kuriuo ir teko bene daugiausia bendrauti, tąkart mus patikino neužtruksiąs parengti žemės grąžinimo dokumentus, teigė, jog nėra pasibaigę nekilnojamojo turto atgavimo terminai”, – teigia K.Milewska.

Padalijo ir pasidalijo

Galima tik įsivaizduoti K.Milewskos nustebimą, kai 2001 m. vasaros pabaigoje, turėdama visus dokumentus, žemėtvarkos skyriuje sužinojo, jog dalis žemės ir miško, į kurį ji su seserimi pretenduojančios, jau seniai padalyta jų giminaičiams, o dalį pasidalijo patys žemėtvarkininkai.

“Gal būtų ir ne taip apmaudu, jei dalis tėvo turėtos žemės būtų tekę mano giminėms Zofijai Jasiulionienei ir Rimantui Petrauskui. Tačiau mane pribloškė faktas, jog bene penkis hektarus šimtamečio miško pasiėmė žemėtvarkos skyriaus juristas Valerijus Černovas, pusę tiek žemės – skyriaus specialistė Jurgita Eltermanienė. Manau, jog taip pasielgta sąmoningai ir skubant sužinojus, jog mes su seserimi jau turime Lietuvos pilietybę”, – įsitikinusi K.Milewska.

2000 m. lapkričio pabaigoje Utenos apskrities viršininko administracijos sprendimu Savičiūnuose 2,55 ha miško, įkainoto veik 30 tūkstančių litų, buvo paskirta žemėtvarkos skyriaus juristui V.Černovui. Po kelių mėnesių, 2001 m. vasario 21 d., jam toje pat vietovėje dar paskiriama 2,37 ha miško, kurio vertė 27 tūkstančiai litų. Tą pačią dieną žemėtvarkos skyriaus vyr. specialistė J.Eltermanienė tapo teisėta 1,29 ha žemės sklypo šeimininke.

Abu žemėtvarkos skyriaus darbuotojai žemę Savičiūnuose įsigijo ekvivalentine natūra atsikeldami iš kitur, nusipirkę teisę į žemę.

Vyr. specialistė J.Eltermanienė kalbėtis su “Ekstra” atsisakė motyvuodama, jog žemėtvarkos skyriuje tėra samdoma darbuotoja ir nėra įpareigota “diskutuoti ir atsakinėti į klausimus”.

Tuo tarpu žemėtvarkos skyriaus juristas V.Černovas, paklaustas, ar nemanąs nusižengęs įstatymams, nukabino prie sienos prisegtą raštą, kurį 2000 m. rugsėjį yra pasirašiusi tuomečio Žemėtvarkos ir teisės departamento prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotoja D.Navickienė. Pareigūnė, duodama atsakymą į žemėtvarkos skyriaus paklausimą, aiškina, jog pagal įstatymą kartu su piliečių prašymais atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikiami ir pilietybę patvirtinantys dokumentai. “Nepateikus šių dokumentų, prašymai nenagrinėjami. Pagal minėtą įstatymo nuostatą, žemės (miško) plotai, dėl kurių nuosavybės teisės atkūrimo kreipėsi užsienyje gyvenantys asmenys, nepateikę Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento, turėtų būti priskiriami laisvos žemės fondo žemei”, – konstatuojama D.Navickienės pasirašytame dokumente.

Neneigdamas puikiai žinojęs, kad K.Milewska ne tik baigia paieškas archyve, bet ir netrukus įgis Lietuvos pilietybę kaip tremtinio duktė, V.Černovas sako buvęs teisus. “Aš pats gal ir galėčiau abejoti, bet tokį gavome išaiškinimą”, – teisinosi juristas.

Tačiau netrukus V.Černovas nejučia jau ima prieštarauti tokiai savo nuostatai. “Milewska su seserimi neturėjo Lietuvos pilietybės, mums buvo žinomi tik du pretendentai – Jasiulionienė ir Petrauskas. Kai moterys gavo pilietybę, visa žemė turi būti padalyta į tris dalis”, – juristas netiesiogiai pripažįsta paskubėjęs žemę įtraukti į “laisvos žemės fondo žemę”.

Kad žemėtvarkos skyriaus juristas nėra teisus ir bando tik demonstratyviai, neva remdamasis žinybiniu aktu – buvusio Žemėtvarkos ir teisės departamento vadovų išaiškinimu, pateisinti savo veiksmus, patvirtina ir žemės ūkio ministro patarėjas Pranas Aleknavičius: “Prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimami iki 2001 metų gruodžio 31 dienos. Formuluotė, jog kartu su prašymais turi būti pateikti ir pilietybę įrodantys dokumentai, nereiškia, jog visa tai pateikiama tuo pat metu. Neretas atvejis, kai pirmą kartą žmogus pateikia ne visus dokumentus. Tokiu atveju žemėtvarkos planuose paprastai punktyrais pažymimi plotai, į kuriuos žmogus pretenduoja, ir laukiama visų reikalingų dokumentų. Jei pretendentas iki 2001 metų pabaigos dokumentų, taip pat ir įrodymų dėl pilietybės nepateikė, tik tada tokie plotai priskiriami laisvos žemės fondo žemei”.

V.Černovas su J.Eltermaniene ne tik skubėjo pasiimti jiems niekados nepriklausiusios svetimos žemės. Vieną miško sklypą, įkainotą beveik 30 tūkstančių litų, V.Černovas jau po dviejų savaičių pardavė. Antrajam, keliais tūkstančiais pigesniam, sklypui parduoti prireikė keturių mėnesių svarstymo.

O štai žemėtvarkininkė J.Eltermanienė savojo sklypo, prieinančio prie vandens telkinio, atsikratė po devynių mėnesių. “Tada, kai mes jau buvome padavusios ieškinio pareiškimą į teismą ir prašiusios visai ginčytinai žemei skirti areštą, – patikslina K.Milewska ir sako, jog tai, jos manymu, dar vienas netiesioginis įrodymas, kad rajono žemėtvarkos specialistai, turėdami išankstinės informacijos, buvo sąmoningai pasisavinę žemę, į kurią pretenduojantys asmenys jiems buvo žinomi. – Jei ten nebūtų šimtamečių miškų, plika žemė niekam nerūpėtų”.

Teismų maratonas

Paaiškėjus, jog ne tik žemėtvarkininkai pasiėmė jiems nepriklausančią žemę, bet ir dalį jos susigrąžino giminaičiai, K.Milewska kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinį faktą, jog ne senelis L.Laurinavičiaus, o jos tėvas Č.Laurinavičiaus teisėtai valdė žemę Savičiūnuose, už ką ir buvo ištremtas į Sibirą.

K.Milewska sako suskaičiavusi bene aštuoniolika per pusantrų metų turėjusių vykti arba vykusių teismo posėdžių, kurių maratonas baigėsi jos pralaimėjimu. Zarasų rajono apylinkės teismas nustatė juridinį faktą, jog iki 1940 metais vykusios nacionalizacijos žemę valdė L.Laurinavičiaus. Iš dalies toks sprendimas priimtas remiantis Vyriausybės nutarimu, jog nustatant buvusį savininką būtina remtis 1940 m. nacionalizacijos dokumentais. Pagal teismo logiką, jei tuo metu buvo nacionalizuota dalis L.Laurinavičiaus žemės, negali būti jokios kalbos, kad po jo mirties sūnus įgijo teisę į pagal testamentą paliktą žemę.

“Tokiu atveju už kokią žemę mus ištrėmė?” – vėl retoriškai klausia K.Milewska.

Moteris teigia esanti įsitikinusi, jog teisme jos pareiškimas buvo nagrinėtas ne tik formaliai, bet ir šališkai, o pats teismas galėjo būti suinteresuotas bylos eiga.

“Kai nunešiau ieškinio pareiškimą, kilo didžiulis šurmulys. Tada teisme girdėjau kelis kartus kartojamą Eltermanienės pavardę, tačiau kodėl – nesupratau. Tik vėliau, gavusi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus, sužinojau, jog toji Eltermanienė pasiėmusi žemę, į kurią pretenduojame”, – prisimena K.Milewska.

2001 metų rudenį vykęs pirmasis teismo posėdis, K.Milewskos manymu, buvo tarytum cirkas – bylą pradėjo nagrinėti teisėjas, kuris tądien dirbo paskutinę dieną Zarasų apylinkės teisme. “Negi teismo pirmininkė, jam paskyrusi šią bylą, nežinojo, jog ginčo viename posėdyje neišspręsi?” – svarsto K.Milewska.

Toliau – dar gražiau: nedideliuose Zarasuose, kur bent valstybinėse institucijose dirbantys žmonės neblogai vieni kitus pažįsta, šešioliktus metus teisme dirbanti teismo pirmininkė N.Stepanavičienė ieškinį perdavė nagrinėti teisėjui V.Kurasovui. Šis patenkino vieną ieškovės pageidavimų – areštuoti žemę, dėl kurios vyksta ginčai, tačiau į kadastro įmonę, esančią vos šimtas metrų nuo teismo pastato, nutartis keliavo gerą mėnesį. Tol, kol žemėtvarkos specialistė J.Eltermanienė nepardavė savo sklypo.

O dar kitame teismo posėdyje, ieškovei pareiškus papildomą ieškinį panaikinti Utenos apskrities administracijos sprendimus, pagal kuriuos atkurtos nuosavybės teisės V.Černovui ir J.Eltermanienei, teisėjas V.Kurasovas nutarė nuo bylos nagrinėjimo nusišalinti. Vienas motyvų buvo tas, jog jis kartu su V.Černovu mokėsi mokykloje, universitete, daug metų artimai bendrauja šeimomis.

V.Kurasovui nusišalinus K.Milewskai paaiškėjo ir kodėl teisme kilo šurmulys priimant jos pareiškimą. Nusišalindamas nuo bylos, teisėjas pažėrė ir daugiau argumentų: “Su J.Eltermanienės vyru teisėjas daug metų dirbo vidaus reikalų sistemoje, o jo tėvas dirbo Zarasų rajono apylinkės teisme ūkio skyriaus vedėju. Šiomis aplinkybėmis gali kilti abejonių dėl teisėjo nešališkumo”.

Pasak K.Milewskos, tai, jog Gražutis Povilas Eltermanas yra dirbęs teisme ūkio skyriaus vedėju, buvo vienas pretekstų mėginti nušalinti trečiąjį bylą pradėjusį nagrinėti teisėją R.Žukauską, dar neseniai besivertusį advokato praktika, ir prašyti perduoti nagrinėti bylą kito rajono apylinkės teismui. Būta ir kito preteksto: R.Žukausko tėvas yra buvęs ilgametis advokatas Zarasuose, jį puikiai pažinojo rajono teisėsaugos institucijose dirbantys pareigūnai.

Tačiau R.Žukauskas nenusišalino, o įpareigojo K.Milewską, prašančią nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė žemę, sumokėti 5 proc. ieškinio kainos žyminio mokesčio. Už veik 130 tūkstančių litų įkainotą žemę moteris, teisėjo nuomone, turėjo primokėti 6431 litą.

Apskundus šią nutartį Vilniaus apygardos teismui, civilinių bylų skyriaus kolegija ją panaikino įžvelgdama, kad “pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė procesinės teisės normas”.

“Kad ir neseniai teisme dirbantis R.Žukauskas teisiniuose reikaluose nėra naujokas, jis negalėjo nežinoti, jog tokiose bylose žyminis mokestis dėl ginčytino turto neimamas. O gal paprasčiausiai pagalvojo: ar ryšiuos toliau bylinėtis, jei tokius pinigus reikia mokėti?” – svarsto K.Milewska.

Moters svarstymams “Ekstra” pateikia dar vieną faktą. Zarasų rajono apylinkės teismo pirmininkė N.Stepanavičienė yra įsigijusi 24 arus žemės iš to paties G.P.Eltermano ir dabar šiame sklype, greta beveik trijų hektarų savo buvusio pavaldinio nuosavybės teise valdomos žemės, renčia namą.

Neįžvelgia galimo suinteresuotumo

Ar tai, kad teismo pirmininkė yra netiesiogiai susijusi su viena iš ginče dalyvaujančių šalių – žemėtvarkininke J.Eltermaniene, – negali būti pretekstas ginčą nagrinėti kito rajono teisme? Pagaliau kitas ne ką mažiau iškalbingas faktas: J.Eltermanienės vyras Eugenijus Eltermanas rajono žmonėms puikiai žinomas kaip kelių policininkas…

Zarasų rajono apylinkės teismo pirmininkė N.Stepanavičienė kategoriška: jį nematanti reikalo kad ir tokiomis aplinkybėmis perduoti bylą į kitą rajoną. Nors pati neslepia, jog nuo jos nusišalino.

“Kiekvienas teisėjas yra savarankiškas ir nepriklausomas. Net ir būdama teismo pirmininkė, aš neturiu teisės aiškintis, ką jie nagrinėja. Kitaip būčiau įtarta suinteresuotumu. Aš ir dabar nežinau, kas toje byloje buvo ieškovai, kas – atsakovai, kokios dar pusės buvo. Štai nusišalino vienas teisėjas, aš nusišalinimą priėmiau. Jei šis nusišalinimas būtų buvęs nepagrįstas, būčiau apie tai pranešusi Apygardos teismo pirmininkui”, – N.Stepanavičienė sako, jog byla nagrinėta nepažeidžiant jokių įstatymų.

Tačiau tokia teismo pirmininkės logika prasilenkia su aplinkybėmis. Jei N.Stepanavičienė neprieštaravo teisėjo nusišalinimui, vadinasi, ji pritarė ir vienam argumentų – J.Eltermanienės uošvis yra dirbęs teisme. Tačiau šį argumentą teisėja nepaaiškinamai trumpai atremia: “Na, ir kas?”

N.Stepanavičienė sakė nieko bloga nematanti, kad nusipirkusi žemės iš J.Eltermanienės uošvio. “Kada tai buvo, jau ir pamiršti suspėjau. O kuo čia dėtas Povilas Eltermanas? Jis sklypą gavo pagal Valstiečių ūkio įstatymą… Apskritai man įdomu: ar jūs mano sklypus tikrinate, ar mano santykius su Eltermanu? Aš šešiolika metų gyvenu Zarasuose, bet nežinau daugelio pavardžių. Negi mane domina kiekvieno gyvenimas?” – arogantiškai rėžė teismo pirmininkė, bandant kelintą kartą iškvosti, ar ji nemananti, jog nagrinėdamas šią bylą Zarasų rajono apylinkės teismas galėjo būti šališkas.

Tuo tarpu K.Milewska sako, jog neteisėtas jos žemių nusavinimas, dirbtinių kliūčių sudarymas norint atkurti teisėtą nuosavybę verčia daryti išvadą, jog “be gerų draugų ir pažįstamų šioje istorijoje neišsiversta”. “Tai yra afera, kokia įmanoma tik Lietuvoje”, – sako Varšuvoje gyvenanti tremtinio duktė, pati buvusi tremtinė.

1991 metai

Pareigūnų puikybė sužlugdo ne tik juos pačius, bet ir – valstybę!

1991 metų spalio 6 d. laiškas, rašytas Sausio 13-sios Brolijos valdybos aukštiems Lietuvos pareigūnams, liko neperskaitytas, o gal nesuprastas ir – be atsakymo !

Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Pirmininkui prof. V. Landsbergiui
Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos Pirmininkui G. Vagnoriui

Mes, Lietuvos Nepriklausomybės gynėjai, nukentėję nuo sovietų agresijos ir susibūrę į Lietuvos nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios Broliją, norėtume išsakyti kai kurias mintis, kurios mums atrodo svarbios Lietuvos Nepriklausomybės išsaugojimui ir Lietuvos valstybės atkūrimui.Mums atrodo, jog Lietuvos Vyriausybė, jos vadovai, o taip pat ir visi dori Lietuvos žmonės turi unikalias galimybes atkurti tokią Lietuvos valstybę, kurioje būtų pilnai įgyvendintas mūsų Tautos Giesmės – Lietuvos Himno – idėjos, būtų atstatytas teisingumas ir demokratija, klestėtų dora, mokslas, dvasingumas, kultūra, žmonių santaika ir vienybė, pastoviai kiltų visuomenės gerbūvis ir pradėtų pildytis šviesi Oskaro Milašiaus pranašystė apie Lietuvą, tampančią Šiaurės Atėnais.

Mes labai norėtume, kad tos galimybės būtų pilnai ir teisingai panaudotos visos Lietuvos labui.

Išvardinsime tas unikalias galimybes.

Visų pirma, mes turime galingą lietuvių tautos tautinės sąmonės ir tautinės dvasios pakilimą, turime daugybės žmonių pasiryžimą aukotis ir aukoti Lietuvos labui, negailint nė paties brangiausio turto – gyvybės.

Tai patvirtina daygybė faktų ir, visų pirma, šių metų sausio 13 d. įvykiai, išgarsinusieji Lietuvos vardą ir jos kovą dėl Nepriklausomybės visame pasaulyje.

Antra, mes turime didžiulį visuomenės pasitikėjimą savo jėgomis, Sąjūdžiu ir Sąjūdžio vadais, dabar tapusiais atsikuriančios Nepriklausomos Lietuvos vadovais, didžiulį aktyvios kūrybinės energijos antplūdį, galingą norą iš visos širdies dirbti Lietuvos labui, didžiulę viltį, jog mes pajėgsime sukurti joje laisvą, demokratinį, daug teisingesnį ir daug geresnį gyvenimą.

Tai patvirtina ir balsavimo už Sąjūdžio kandidatus į Aukščiausiąją Tarybą rezultatai ir tas didžiulis entuziazmas, su kuriuo Lietuvos visuomenė atsiliepia į visus Sąjūdžio kvietimus. Pakanka prisiminti, kad ir Baltijos kelią, o taip pat ir visus šių metų įvykius. Toks pasitikėjimas ir toks entuziazmas – tai didžiulis dvasinis turtas ir didžiulė materialinė jėga, kuri gali kalnus nuversti.

Trečia, Nepriklausomos Lietuvos valdžios vyrų rankose atsidūrė galimybė racionaliai tvarkyti ir panaudoti gana nemažą turtą, kurį buvo sukoncentravęs tarybinės valdžios aparatas, faktiškai suvalstybinęs beveik viską, net ir tai, kas dėl formos buvo vadinama kolektyvine nuosavybe. Jei prie to pridėtume dar ir tarpukario Nepriklausomos Lietuvos palikimą (pavyzdžiui Lietuvos auksą, kuris dabar grąžinamas atsikuriančiai Lietuvos valstybei) bei dosnią užsienio lietuvių ir kitų užsienio organizacijų paramą, tai gautume, jog mūsų valstybė dabar gali disponuoti tokio dydžio materialiniais resursais, apie kurį 1918 m. Lietuva net svajoti negalėjo.

Kad tuo įsitikintume, pakaktų kruopščiai inventorizuoti visą dabar turimą ir atgaunamą Lietuvos valstybės turtą. Tai padarytina nedelsiant ir kuo skubiausiai, vadovaujant ir kontroliuojant tą darbą atitinkamoms valstybinėms įstaigoms, pasitelkiant vietines Sąjūdžio tarybas, nes kitaip gali prasidėti neatsakingas valstybinio turto švaistymas ir net grobstymas.

Ketvirta, mes turime gana darbščių, gana neblogai išsilavinusių, gana aukštos kvalifikacijos, kultūros ir intelekto žmonių visuomenę, kuri, kaip parodė gyvenimas, nepaisant viso sovietinės santvarkos vykdyto ideologizavimo, nepaisant visų tarybinės propogandos pastangų, sugebėjo atskirti pelus nuo grūdų, sugebėjo neblogai dirbti Lietuvos žmonių gerovei net sovietinės okupacijos metais ir, aišku, tuo labiau sugebės dirbti Nepriklausomos Lietuvos sąlygomis Lietuvos žmonių ir jų laisvos valstybės labui. Reikia tik sugebėti tinkamai panaudoti mūsų visuomenės intelektą, kultūrą, žmonių kvalifikaciją, darbštumą, Atgimimo metais atbudusį entuziazmą ir susikaupusią energiją.

Penkta, didvyriška lietuvių tautos kova už Nepriklausomybę užkariavo daugelio dorų ir garbingų viso pasaulio žmonių gilias simpatijas, sukūrė viso pasaulio akyse pavydėtinai puikų ir patrauklų lietuvio ir Lietuvos visuomenės imidžą, kas labai naudinga ir svarbu atsikuriančiai Lietuvos valstybei. Apie kylantį Lietuvos imidžą akivaizdžiai byloja ir ta Lietuvos valstybės pripažinimų banga, kuri prasidėjo po neseniai vykusio ir sužlugusio pučo Maskvoje.

Šešta, Lietuva užima gana pavojingą kariniu ir etniniu atžvilgiu geopolitinę padėtį, tačiau ta padėtis gali tapti gana dėkinga geoekonominiu ir kultūriniu atžvilgiu, nes Lietuva gali tapti vienu iš ekonominių ir kultūrinių tiltų tarp Vakarų ir Rytų. Reikia tik sugebėti sumaniai pasinaudoti ta padėtimi ir paskutiniu laiku mums palankia kryptimi besivystančia tarptautine politine ir ekonomine situacija. O vykdyti minėto tilto funkcijas mūsų žmonėms nebus labai sunku, nes neblogai žinome Rytuose vyraujančią kalbą, tradicijas bei tvarką (ir betvarkę), o taip pat galime pasinaudoti gana gausios ir įtakingos mūsų išeivijos pagalba Vakaruose.

Septinta, audringai besivystantys bežlungančioje Sovietų Sąjungoje laisvėjimo ir demokratėjimo procesai klostosi tikrai palankia mūsų valstybei kryptimi, ir mūsų visuomenė, suvaidinusi šiuose procesuose ne paskutinį vaidmenį, gali ir privalo svariai prisidėti prie šių procesų spartinimo ir gilinimo, kad ateityje turėtume mažiau grėsmingą ir draugiškesnį kaimyną. Lietuvos Vyriausybė, siekdama kuo greitesnio okupacinės kariuomenės išvedimo, turėtų neapsiriboti vien diplomatiniais žygiais, bet suprasdama, jog ir sovietinėje kariuomenėje gali atsirasti ne tik Rodionovai, Ačalovai bei Uschopčikai, o ir Solženicinai bei Pustobajevai, privalėtų savo protinga politika, pasitelkdama Lietuvos visuomenę, taip paveikti mąstančiąją okupacinės kariuomenės dalį, kad joje pagyvėtų progresyvūs procesai ir kad okupacinė kariuomenė, sugrįžusi namo, suvaidintų vaidmenį, panašų į tą, kurį suvaidino savo laiku pabuvoję Paryžiuje kariai, tapę vėliau dekabristais. Juk tai irgi gana svarbi mūsų valstybės saugumo stiprinimo galimybė, kuria nepasinaudoti, atsižvelgiant į tradiciškai būdingą didelei Rusijos visuomenės daliai imperinį mąstymą, būtų tikrai neprotinga.

Turėdami čia išvardintas tokias unikalias galimybes, Lietuvos vadovai privalo jas kuo racionaliau ir kuo atsakingiau išnaudoti, tuo labiau, kad tokios galimybės, vargu, ar kada nors pasikartos.

Suprantama, jog racionalus tokių galimybių panaudojimas reikalauja daug specialių žinių, valstybės valdymo patirties ir didelio intelektualinio potencialo, kruopščios mokslinės galimų variantų analizės bei besivystančių procesų prognozės. Suprantama ir tai, jog viso to mūsų jaunos valstybės jaunai ir nepatyrusiai vadovybei labai trūksta.

Todėl mes siūlome, jog Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, Ministrų Taryba ir Sąjūdis kreiptųsi į Lietuvos inteligentiją, pirmoje eilėje į mokslo atstovus ir įvairių sričių specialistus, o taip pat į išeivijos inteligentus, įvairius specialistus ir verslininkus su prašymu padėti Lietuvos Vyriausybei spręsti valstybingumo atkūrimo, valstybingumo stiprinimo ir valstybės valdymo bei vystymosi problemas. Atsižvelgiant į tai, kas jau buvo mūsų išsakyta, aprašant pirmąją, antrąją ir ketvirtąją galimybes, mes manome, jog toks prašymas bus išgirstas, suprastas ir palaikytas. Reikia tik organizuoti kompleksines mokslininkų ir specialistų grupes, kurios visuomeniniais pagrindais, bendradarbiaudamos su atitinkamomis valstybinėmis įstaigomis, paruoštų, naudodamosios įvairiais modeliavimo ir eksperimentavimo metodais patikrintų ir pateiktų Lietuvos Mokslininkų Sąjungos (LMS), po to Lietuvos Vyriausybės, o po to ir Lietuvos visuomenės svarstymui tikslinių programų projektus, pavyzdžiui, tokiomis probleminėmis kryptimis:

1) Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, jos valdymo sistemos kūrimo ir jos valstybinių įstaigų reformos tikslinė programa.
2) Lietuvos valstybės saugumo užtikrinimo ir jos gynybinės sistemos kūrimo tikslinė programa.
3) Ekonominių reformų ir Lietuvos ekonominio vystymosi tikslinė programa.
4) Mokslo vystymosi ir mokslinio potencialo panaudojimo Lietuvoje tikslinė programa.
5) Švietimo, studijų, informacinės sistemos ir kultūrinio vystymosi tikslinė programa.
6) Žemės ūkio reformų ir vystymosi tikslinė programa.
7) Technikos, pramonės, transporto, ryšių ir įvairių verslų vystymosi tikslinė programa.
8) Teisinės sistemos reformų, Lietuvos visuomenės moralinio atgimimo, teisingumo atstatymo ir Lietuvos vidinio saugumo sistemos kūrimo ir vystymosi tikslinė programa.
9) Lietuvos piliečių socialinio saugumo ir globos sistemos vystymosi programa.
10) Sveikatos apsaugos ir ekologinio saugumo sistemos vystymosi tikslinė programa.
11) Finansinių reformų ir Lietuvos valstybės finansinės politikos kūrimo ir vystymosi tikslinė programa.
12) Lietuvos valstybės užsienio politikos formavimo ir vystymosi tikslinė programa.

Mes negalime pilnai sutikti su gerbiamo Ministrų Tarybos Pirmininko nuomone, jog visuomenės įtraukimas į valstybės valdymo procesą yra „socialistinio mąstymo reliktas”, ir jog Lietuvos valstybė pakankamai turtinga ir pajėgi pasikviesti gerai apmokamus ekspertus – Vyriausybės patarėjus, kurie ir padės Vyriausybei ir vyriausybinėms įstaigoms priimti teisingus sprendimus.

Visų pirma, vienas iš vadybos postulatų teigia, jog net patys geriausi sprendimai ir nutarimai lieka popieriuje ir nepakeičia gyvenimo, jei tų sprendimų ir nutarimų nežino, nesupranta ir nepalaiko tie žmonės, kurie privalės tuos sprendimus ir nutarimus vykdyti, jais vadovautis savo veikloje. Ir nėra efektyvesnio būdo įtikinti žmones priimamų sprendimų reikalingumu, kaip įtraukiant juos į tų sprendimų paieškos, svarstymo ir priėmimo procesą. Kitaip net geriausi įstatymai neveiks, nebent Lietuvoje būtų įvesta karinė diktatūra, ko, manome, niekas Lietuvoje netrokšta. Diktatūrų jau mes matėme sočiai.

Antra, net ir geriausi ekspertai kartais gali klysti. Todėl platus įvairių variantų svarstymas, nuomonių įvairovė tik padės Lietuvos Vyriausybei ir jos ekspertams padaryti mažiau klaidų, išsirinkti geresnį sprendimą.

Trečia, ir tai labai svarbu: dėl mūsų jau minėtos trečiosios galimybės Lietuvos valstybės atkūrimo procesas dabar žymiai skiriasi nuo jos atkūrimo proceso po 1918 metų vasario 16 d. Tada į „valdžią” daugumoje ėjo ne tie, kurie tikėjosi ką nors „gauti”, o tie, – kurie norėjo ir galėjo ką nors „duoti”. Dabar gi į aukštus valdžios postus (ypatingai po pučo Maskvoje) pradėjo masiškai veržtis tie, kurių svarbiausias tikslas „gauti”. Todėl nėra jokių garantijų, kad kai kurių valstybės pareigūnų ir jų pasikviestų ekspertų tikslai bus tikrai nesavanaudiški ir jų siūlomi sprendimai tikrai tarnaus Lietuvos gerovei, o ne kai kurių grupių siauriems interesams. Užsienio praktika rodo, jog atskirus ekspertus ir nedideles jų grupes galima ir papirkti, „prastumiant” kam nors naudingus projektus bei įstatymus. Papirkti tokias visuomenines organizacijas, kaip LMS, papirkti viešąją nuomonę žymiai sunkiau, jei iš viso įmanoma. Todėl visuomenės atstovų – mokslininkų ir kitų specialistų dalyvavimas projektų kūrime, visuomeninis projektų svarstymas, prieš jiems įsigaliojant juridiškai, būtų geras priešnuodis galimiems piktnaudžiavimams.

Ketvirta, mus neramina šiek tiek valiūkiškas gerb. G. Vagnoriaus pareiškimas, jog „Lietuvai užteks lėšų geriems ekspertams nusamdyti”. Taip, dėl jau minėtos trečiosios aplinkybės, Lietuvos Vyriausybė dabar gali jaustis labai turtinga. Tačiau net didžiausią turtą gana nesunku iššvaistyti ir žymiai sunkiau jo ne tik neprarasti, bet jį pastoviai didinti. Mums atrodo, jog Lietuvos Vyriausybė, suprasdama, kad valstybė turi tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai, turėtų imtis priemonių žymiai sumažinti valstybinio aparato išlaikymo išlaidas. Būtų galima net 4-5 kartus sumažinti sovietmečio išpūstą administracinį aparatą, kas leistų, pridėjus dar ir tai, jog Lietuvai nebereiks dalyvauti Sovietų Sąjungos milžiniškose karinėse programose bei avantiūrose ir komunistinių judėjimų trečiose šalyse rėmime, žymiai palengvinti gana sunkią mokesčių naštą, užgulusią pramonę, žemės ūkį, prekybą ir t.t. Tiesa, reikės išskirti lėšų savos kariuomenės, reikalingos sienų apsaugai, kūrimui, tačiau tai, atsižvelgiant, kad Lietuvai nereikalinga puolamoji ginkluotė, pareikalaus iš kiekvieno Lietuvos piliečio žymiai mažesnių išlaidų, negu sovietinės okupacijos laikais. Mažos valstybinio aparato išlaikymo išlaidos leis skirti daugiau lėšų medicinai, švietimui, kultūrai, mokslui, socialinių reikmių tenkinimui, o sąlyginai sumažėjusi mokesčių suma skatins pramonės, žemės ūkio ir įvairių kitų verslų vystymąsi, vietinio ir užsienietiško kapitalo investavimą į gamybos plėtojimą ir tokiu būdu turtins Lietuvos valstybę, jos žmones ir jos biudžetą.

Dabar gi, matydami, kad administracinis aparatas ne tik nemažėja, bet pradėjo gana intensyviai dar daugiau pūstis ir stebėdami, kaip neatsakingai pradedama švaistyti valstybinės lėšos, mes labai nerimastaujame dėl tokių nesveikų tendencijų ir reikalaujame (o mes turime teisę reikalauti, nes užsidirbome savo kraujo ir sveikatos kaina), jog jos būtų kuo greičiau sustabdytos ir būtų imtasi priešingos – valstybinių išlaidų mažinimo politikos.

Mus taip pat neramina kai kurių Aukščiausiosios Tarybos narių ir Lietuvos Vyriausybės vadovų neatsakingas noras, nesukūrus naujos ekonominės ir socialinės sistemos, kuo greičiau sugriauti senąją, atitekusią mums kaip sovietinės sistemos palikimas. Mes suprantame, kad tas palikimas nėra geras ir tą sistemą tikrai reikės keisti, tačiau tai reikėtų daryti tik po to, kai jau bus sukurta nauja, galinti pakeisti senąją, sistemą. Jei senosios politinės vienpartinės sistemos su-griovimas buvo būtinas ir galimas, nes jau buvo susikūrusios galinčios ją pakeisti Sąjūdžio struktūros, tai esamos ekonominės ir socialinės sistemos staigus sugriovimas, neturint joms tinkamo pakaitalo, gali iššaukti tokį chaosą ir tokius piktnaudžiavimus, kas bus žymiai blogiau už sovietinę ekonominę ir socialinę sistemą.

Gerbiamas Ministrų Tarybos pirmininkas teigia, jog pakanka viską staigiai privatizuoti, išsidalinti visą suvalstybintą turtą, paleisti rinkos mechanizmus ir viskas savaime susitvarkys, nes automatiškai pradės veikti laisvajai rinkai būdingi savireguliacijos ir konkurencijos dėsniai, palaikantys ekonominę pusiausvyrą ir skatinantys ekonominį ir techninį progresą. Didelė dalis tiesos šiame teiginyje yra, tačiau vis dėlto vertėtų įsiklausyti į giliai išmintingus mūsų garbingo poeto ir gero žmonių psichologijos žinovo Justino Marcinkevičiaus žodžius, kad turto dalybas reikia vykdyti neskubant, labai apgalvotai, labai atsargiai ir labai subtiliai, nes visur ir visais laikais turto dalybos iššaukdavo nesantaiką, o kartais net ir tokią neapykantą, kad net brolis brolį galėdavęs dėl turto užmušti. Ar tai mums pačioje valstybės atkūrimo pradžioje reikalinga tokia nesantaika? Kam ji bus naudinga? Ar nepasinaudos ja mūsų valstybės priešai, kurių dar tiek daug ir kurie dar tokie galingi?

Yra dar kita svarbi aplinkybė, į kurią negalima neatsižvelgti. Vienas iš mūsų – pagrindinis šio laiško autorius – nesutikdamas su gerbiamo G. Vagnoriaus nuomone šiuo klausimu ir būdamas matematikas bei galėdamas pasinaudoti Vilniaus universiteto kompiuterine technika, pabandė pamodeliuoti, kas iš to išeitų, jei būtų pradėta staigi nekilnojamo turto privatizacija žemomis (palyginti su užsieniu) kainomis. Modeliavimo rezultatai piešia gana liūdnas perspektyvas. Prasidėjus tokiam privatizavimo procesui, gana intensyviai ima augti kapitalo paklausa, o kartu su ja ir kredito palūkanų procentai, padidėdami ne tik kelis, bet ir keliolika kartų. Žinoma, nuo to išlošia šešėlinės ekonomikos šulai, savo laiku suspėję sukaupti ir dabar intensyviai tebekaupiantys didžiulius kapitalus. Išlošia ir tie valstybinio aparato atstovai, kurie turi „gerus draugus” ir „gerą priėjimą” prie valstybinių bankų ir gali gauti palankiomis sąlygomis dideles kredito sumas. Pralošia gi mūsų pramonė, mūsų žemės ūkis ir, bendrai, gamyba, nes kredito palūkanų normai viršijant 15 %, pasidaro ekonomiškai nebetikslinga gaminti ir investuoti kapitalą į gamybą. Jei jau dabar eilėje įmonių iškilo sunkumai dėl tiekimo, realizavimo ir atsiskaitymų trikdžių, tai tokiomis sąlygomis daugelis įmonių bus priverstos iš viso sustoti ir net bankrutuoti, stipriai išaugs bedarbystė, prasidės ekonominio smukimo ir didelės žmonių dalies skurdinimo procesai. Daugelis mūsų gaminių net vidinėje rinkoje nebesugebės konkuruoti su analogiška importine produkcija. Turtinė žmonių diferenciacija gali pasiekti ne tik neleistinas, bet ir socialiai pavojingas ribas. Smarkiai smuks žmonių tikėjimas socialiniu teisingumu, o kartu su tuo – žmonių moralė. Nejaugi leistina, kad tokios niūrios prognozės išsipildytų? Tačiau jos, kaip rodo modeliavimo rezultatai (nors gerbiamas G. Vagnorius ir labai atsainiai žiūri į matematinio modeliavimo galimybes), neišvengiamai išsipildys, jei bus imtasi neapgalvotų ir neatsargių drastiškų reformų ir „šoko terapijos”.

Ką gi siūlytume mes?

Mes siūlytume, prieš pradedant privatizacijos procesus, įvykdyti jau minėtą kruopščią, detalią ir išsamią viso mūsų valstybėje sukaupto turto inventorizaciją, plačiai dalyvaujant inventorizvimo procesuose atitinkamų darbo kolektyvų ir Sąjūdžio atstovams. Inventorizavimo metu labai jau netinkamus, nepatikimus bei linkusius į visuomeninio turto grobstymą ūkinius vadovus būtų galima pakeisti, tačiau didžiąją dalį kompetetingesnių ir doresnių ūkinių vadovų galima būtų palikti savo pareigose, pareiškiant, jog jiems sudaroma galimybė savo doru darbu Lietuvos žmonių naudai išpirkti savo kolaboravimo su sovietine valdžia kaltę.

Tik viską inventorizavę ir įkainavę, suregistravę visas paraiškas dėl sovietmečiu nacionalizuoto žmonių turto (žemės, pastatų ir pan.) grąžinimo, paraiškas norinčių savarankiškai ūkininkauti bei verstis privačiu verslu, modernizuoti esamas bei kurti naujas įmones, viską susumavę ir apskaičiavę, pasvėrę siūlomų biznio planų realumą ir vertingumą, galėtume sudaryti visapusiškai pasvertą privatizavimo planą, kurį po aptarimo visuomenėje, būtų galima paradėti vykdyti, kiek įmanoma atstatant sovietmečiu pažeistą teisingumą ir nedarant naujų neteisybių bei klaidų, nepažeidžiant visuomenės ir valstybės interesų.

Pavyzdžiui, tiems ūkininkams, kurie naudodamiesi turėtos nuosavybės teise, norėtų susigrąžinti savo žemę ir joje ūkininkauti, reikėtų tą žemę grąžinti, sudarant sąlygas reikalingos technikos, trąšų, statybinių medžiagų ir kt. įsigijimui; tiems, kurie norėtų pasilikti žemės ūkio bendrovėse ar kooperatyvuose, reikėtų taip pat tokią teisę suteikti; tiems, kurie nenorėtų ar nesugebėtų ūkininkauti buvusioje savo tėvų žemėje, reikėtų nacionalizuotąjį turtą teisingai kompensuoti kitu turtu bei valstybiniais vertybiniais popieriais (pinigais, valstybinėmis akcijomis ir pan).

Denacionalizuojant tas valstybines įmones, kurias palikti valstybinėmis būtų netikslinga, būtina atsižvelgti į dirbančiųjų tose įmonėse interesus. Jei jau net stambiosios kapitalistinės korporacijos suprato dirbančiųjų jose suinteresuotumo korporacijų pasiekimuose skatinimo naudingumą ir stengiasi padaryti savo darbuotojus tų korporacijų akcininkais, tai mums irgi derėtų, denacionalizuojant įmones, jų darbuotojus padaryti tų įmonių – atvirų akcinių bendrovių – akcininkais. O į pastabą, jog taip darant nukentėtų valstybinių įstaigų darbuotojai, gaunantys algas iš biudžeto (tame tarpe gydytojai, mokytojai, kultūros darbuotojai ir t.t.) galima atsakyti taip: denacionalizuojant įmones, dalį jų akcijų turi gauti valstybė ir ta dalis turėtų būti apskaičiuojama taip, kad patenkintų biudžetinių darbuotojų interesus – savo akcijas jie galėtų gauti iš valstybės kaip valstybinio turto dalininkai, tarnaujantys valstybei ir per ją aptarnaujantys visus valstybės piliečius.

Vykdant suvalstybinto turto perdalijimą, reikia nepamiršti ir tų žmonių, kurie savo sunkiu darbu uždirbtas nedideles santaupas juodai dienai pasidėjo į taupomąsias kasas, o dabar dėl Maskvos vykdomos finansinės politikos negali jų atsiimti. Mūsų jauna valstybė dabar taip pat dar nepajėgi staigiai atstatyti jų vertę. Reikia nepamiršti ir tų kompensacijų, kurias gauna politiniai kaliniai, tremtiniai ir šiemet nukentėjusieji dėl sovietų agresijos: tos kompensacijos neturėtų nuvertėti ir į tai turėtų būti atsižvelgta ateityje, įvedant nacionalinę valiutą – litą. O kai dėl lito įvedimo, tai jį įvesti, mūsų nuomone, reikėjo ir buvo galima jau anksčiau – tuoj po ekonominės blokados, jos metu pakėlus įvežamų iš Rusijos prekių (naftos, metalų ir pan.) kainas bei žmonių atlyginimus ir tokiu būdu sužlugdžius „blokadininkų užmačias”.

Norėtųsi šį tą pasakyti ir dėl konkurencijos bei laisvos rinkos, kuriose gerb. Ministrų Tarybos pirmininkas mato panacėją, tuoj pat išgydysiančią mūsų ekonomiką nuo visų negalavimų. Taip konkurencija ir rinka – galingi varikliai ir reguliatoriai, tačiau prieš pradedant jais naudotis, reikia sukurti atitinkamą įstatymų kompleksą ir tų įstatymų vykdymą užtikrinančias struktūras, kad konkurentai galėtų lenktyniauti, tik gamindami kokybiškiau ar pigiau, tik geriau tenkindami gyventojų poreikius, o ne kenkdami vienas kitam, šmeiždami ar sprogdindami bei žudydami vienas kitą. O tokios tendencijos jau pastebimos. Konkurencija tik tada tampa progreso varikliu, kai konkurentai konkurentinėje kovoje priversti kilti aukštyn, eiti pirmyn progreso keliu, kai jie negali toje kovoje laimėti, pasitelkdami nesąžiningus bei nusikalstamus metodus. Kitaip konkurentinėje kovoje visuomet laimės blogis prieš gėrį, nes blogio kovos arsenalas visuomet mažiau suvaržytas ir todėl kiekviename atskirame susirėmime blogis yra galingesnis. Tik ilguose laiko intervaluose blogis sužlugdo pats save, ir tik todėl mūsų planeta iki šiol dar netapo visuotinio blogio karalyste.

Ar jau sukurta mūsų valstybėje atitinkamas įstatymų kompleksas, reglamentuojantis konkurentinę kovą, ar jau pasiruošusios veikti atitinkamos struktūros? Manome, jog visiems aišku, kad dar ne. Todėl, visų pirma, reikėtų skubėti tokį įstatymų kompleksą ir tokias struktūras sukurti, kol tamsiosios jėgos dar nesuspėjo pilnai pasinaudoti susidariusiu vakuumu ir dar netapo visiškai nevaldomos, ir tik po to duoti konkurencijai ir konkurencinei kovai „žalią šviesą”.

Tą patį, tik galbūt dar aštriau, galėtume pasakyti ir apie vykstančią mūsų respublikoje politinę kovą. Kol kas daugumoje atvejų kovoja ne tiek skirtingos idėjos, kiek asmenybės, tiksliau asmeninės ambicijos. Ir toje kovoje ne tiek stengiamasi aplenkti savo oponentą, pakylant aukščiau jo, sukuriant geresnę ir realesnę politinę programą, geriau vykdant valstybės atkūrimo darbus, kiek stengiamasi sumenkinti savo oponento autoritetą, kartais nesidrovint ir šmeižto bei įvairių insinuacijų, bandant sutapatinti politinio priešininko ir Lietuvos priešo sąvokas, bandant nepagrįstai klijuoti politiniam priešininkui Lietuvos interesų išdaviko etiketę.

Mus, stovėjusius petys į petį prie Televizijos bokšto, prie Radijo komiteto bei Aukščiausios Tarybos rūmų, tokie dalykai labai neramina. Juk mes tuomet neklausėme vienas kito nei apie religiją, nei apie tautybę, nei apie socialinį statusą, nei apie priklausomybę tai ar kitai partijai, nes mes gerai žinojome, jog mus jungia viena bendra idėja, vienas bendras noras – apginti savo ir Lietuvos laisvę. Mes taip pat žinojome, kad mūsų, ginančių Lietuvos nepriklausomybę, palyginti su priešo jėgomis, tiek nedaug, kad skaldytis ir peštis dėl to, kad kai kurie mūsų įsitikinimai nepilnai sutampa, būtų ne tik neprotinga, bet ir tolygu nusikaltimui, tolygu „jedinstveninkų” veiklai.

Kodėl dabar, vos tik praėjus mirtinam pavojui, kai kas net ir tarp aukštus valstybinius postus užimančių vyrų, šios paprastos tiesos pradeda nebesuprasti? Nejaugi tarpusavio peštynės dėl valdžios ir asmeninių ambicijų, savo laiku sužlugdžiusios Didžiąją Lietuvos kunigaikštystę, vėl suvaidins savo nelemtą vaidmenį?

Taip, yra įvairūs Raslanai, Jarmalavičiai, Burokevičiai, Naudžiūnai ir kiti, ir juos reikia teisti už jų nusikalstamą veiklą, bet ir tai reikia daryti teisėtai, įrodžius jų nusikaltimus. Visiems gi kitiems, kurių rankos nesuteptos krauju ir kitais dideliais nusikaltimais, reikia leisti doru darbu Lietuvai įrodyti savo ištikimybę jai, o kai kam ir išpirkti aktyvaus kolaboravimo kaltę. Reikėtų prisiminti išmintingus Just. Marcinkevičiaus žodžius pasakytus pakeliant trispalvę Gedimino bokšte.

Aukščiau minėti apribojimai „iš apačios” turėtų galioti ne tik konkurentinėje ekonominėje ir politinėje kovoje, bet ir, bendrai diegiant demokratinę santvarką. Reikėtų pasirūpinti, jog demokratija pas mus jau pačioje užuomazgoje nei