Valstybiniai miškai – medienos mafijos rankose?

Alfa.lt žiniomis, praėjusią savaitę Vyriausybė sušaukė posėdį, kuriame buvo svarstoma skandalinga Valstybės kontrolės ataskaita apie Generalinės urėdijos ir jai pavaldžių 42 urėdijų darbą. Jei tikėtume mus pasiekusia informacija, kontrolieriai nustatė tiek pažeidimų, kad buvo svarstyta, ar skelbti visus faktus viešai, ar geriau nenervinti visuomenės ir dalį tiesos nuslėpti.

Už urėdo vietą – 100 tūkst. Lt

Kol ši ataskaita pasieks visuomenę (tai nutiks po kelių savaičių, tačiau, kaip spėjama, gerokai pakoreguota), pakalbėkime apie tai, ką apie urėdijas – vienvaldžius miškų šeimininkus – žmonės kalba puse lūpų. Apie neįsivaizduojamus urėdų turtus, kurie, beje, laikantis lietuviškų tradicijų perrašyti giminaičių ar patikėtinių vardu, apie prabangius jų mersedesus, apie eiliniam lietuviui pavydą keliančius jų atlyginimus.

Tiesa, kalbos apie atlyginimus, pačius urėdus tik juokina. Vieno straipsnio komentatorius, lyg žinodamas, pajuokavo: „Galite nemokėti man atlyginimo, tik duokite tą darbą.“ Ir pataikė kaip pirštu į akį.

Vienas Alfa.lt šaltinis sakė, kad Vilniaus urėdo vieta kainuoja 100 tūkst. litų. Tiems, kas nesuprato, aiškinu dar kartą – tokia suma mokama, kad gautų šią darbo vietą. Tiek neva atitinkamų žmonių buvo sumokėta, kai praėjusį rudenį iš šios šiltos vietos „už menkus nusikaltimus“ buvo pašalintas urėdas Rimantas Ribačiauskas, o į jo vietą paskirtas Artūras Nanartavičius.

Kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių

Profesorius Andrius Kuliešis specializuotame leidinyje „Miškai“ šį sausį viešai įvardijo nišą, kurioje nebaudžiamiems galima grobstyti mišką ir krautis milijonus – privatiems asmenims, partijoms, kitiems išrinktiesiems. „Miškams“ po šio straipsnio atėjo galas, bet kulka jau buvo paleista.

Jis prabilo apie tai, kad valstybiniuose miškuose sistemingai mažinamas brandžios medienos kiekis. Miškų inventorizacijos rezultatai parodė, kad urėdijos neapskaito iki 20 proc. šios medienos. Pakartosiu, sistemingai. Tuoj paaiškinsiu, ką tai reiškia.

Ogi viename miško hektare neapskaityta apie 200 kub. m pačios geriausios ir brangiausios medienos. Neužpajamuota. Na, lyg ji ir neegzistuotų.

Dalis jos, kaip pasakoja miškininkai, yra rezervinė, skirta įvairiems nuostoliams padengti. Tam, kad būtų atliekamų pinigų, tarkime, medžioklėms organizuoti, maistui, merginoms nupirkti. Tačiau – tik dalis. O kur dingsta visa kita neapskaičiuota ir brandi mediena?

Urėdijos per metus iškerta apie 3,5 mln. kubinių metrų medienos. Jei toji neapskaitytoji dalis tesiekia 10 proc., tai jau sudaro 350 tūkst. kubinių metrų.

Paskaičiuokite patys: pačiais kukliausiais skaičiavimais, kubinis metras medienos vidutiniškai kainuoja 150–200 Lt. Kubas prie kubo, šimtas prie šimto, tai atsiranda ir kažkur pradingsta milijonai. Į asmenines ir giminaičių kišenes, į partijų kasas.

Biudžetui – tik špyga taukuota

Garbingas profesorius Vaidotas Antanaitis prieš dvidešimtį metų, matyt, turėdamas kuo geriausių ketinimų, sukūrė miškininkų vadukams itin palankią sistemą – miškų valdymą pasitikėjimo teise. Iš Generalinės urėdijos, kuri valdo 42 šalies urėdijas, pajamų į valstybės biudžetą iki praėjusių metų liepos nebuvo reikalaujama nė cento. Buvo laikomasi šventos taisyklės – kiek uždirbi, tiek išleidi. Tik prieš nepilnus metus 5 proc. pradėjo tekėti į Miškų fondą.

Todėl buvo išlaidaujama kuo plačiausiais mostais – džipams, poilsiavietėms, pažintiniams keliams, skulptūroms, elnynams, stumbrynams, kelionėms. Klestėjimo metais, pasakojama, kai jau urėdijos nesugebėdavo išleisti visko, ką uždirbdavo, jos atsisakė vykdyti planus. Plačiajai visuomenei priežastis buvo paaiškinta populiariuoju būdu, neva stengiamasi kuo mažiau kirsti, kad išsaugotų Lietuvos miškus.

Lietuvos žiniasklaida sproginėjo nuo nė vieno lito į biudžetą neįnešusių urėdijų užsakomųjų straipsnių, kuriuose buvo fotografuojamasi ir giriamasi pasodintais medeliais ir nutiestais takeliais. Tada, beje, ir atsirado begalė saugotinų teritorijų.

Urėdijos nesikuklino – gerokai brangiau mokėdavo už atliktus darbus nei jie realiai, surengus konkursą, būtų kainavę.

Aukso kasyklos giminaičiams ir bendrams

Pastaruoju metu, gal nujausdami, kad į miškus gali nukrypti valdžios, reikalaujančios miškų inventorizacijos ir registro, žvilgsniai, valstybinio miško šeimininkai ėmė žaisti dar vieną žaidimą.

Vienas jų – ogi štai toks. Paprastai daugelio miškininkų giminaičiai ar tų, kurie iš valdiškos tarnybos valstybiniuose miškuose pasitraukė į privatų miško verslą, turi daug privataus miško. Bėda ta, kad tame miške auga tik baltieji alksniai, o valstybiniuose – išlakūs beržai, eglės ir pušys.

Atsliūkinus krizei, staiga urėdijose ženkliai krito brandžios medienos pardavimas, o privačiuose, priešingai, išaugo. Kas gi nutiko?

Schema yra itin paprasta. Svarbiausia turėti ryšių urėdijose. Privačiame miške iškirsta, tik kurui tinkanti mediena parduodama kaip valstybinė, o pinigai, uždirbti už brandžiąją, keliauja į privačias rankas.

Medienos mafija

Per du dešimtmečius susiformavo galingi medienos „biznio“ klanai. Ne kriminaliniai (tokie, pasakojama, veikia tik Šalčininkuose ir Tauragėje), bet subtilesni. Jeigu braižytume schemą, joje nuo urėdijos viena kreivė keliautų į privatų mišką, kita – į kone kiekviename miškingesniame kaimelyje esančias lentpjūves. Tai būtent ta vieta, kur realizuojamas tas „sistemingai neapskaitytas“ miškas.

Kitas Alfa.lt pašnekovas, Dzūkijos miškuose besidarbuojantis eilinis, pasakojo ir apie dar vieną vagystės ir valstybinių miškų būdą. Susitari su urėdu (girininku ir pan.), jis sutvarko dokumentus, kad tokiam ir tokiam piliečiui ar įmonei bus parduota tiek ir tiek kubų medienos. Tačiau nurodomas daug mažesnis kiekis, negu atkeliauja į pirkėjo kiemą.

„Gali nusipirkti vieną mašiną medienos, o į kiemą atvažiuos dešimt. Viskas priklauso nuo susitarimo ir kiek įdėsi urėdui į kišenę“, – vagystės mechanizmą atskleidžia pašnekovas.

43-iasis urėdas

Vienu įtakingiausių asmenų medienos versle laikomas paslaptingasis milijonierius Gintautas Zinkevičius, didžiausias privačių miškų valdytojas ne tik Lietuvoje, bet ir rytiniame Baltijos jūros regione. Miškininkai jį vadina 43-iuoju urėdu.

Šis žmogus, gyvenantis Turniškėse, Algirdo Brazausko pašonėje, valdo didžiausią apvaliosios medienos ir biokuro tiekėją Lietuvoje, įmonių imperiją „Baltforos miškai“, kuri, kaip pasakojama, dirba ranka rankon su Generaline urėdija.

Metų pradžioje G. Zinkevičius įsigijo visas UAB „Bangenė“ įmonių grupės turėtas miško valdas. Perėmė ne itin švariai, prieš tai įtakingų draugų rankomis gerokai spustelėjęs buvusį savininką. Pastarajam net pusmetį nebuvo išduodami leidimai kirtimams.

Prieš kelerius metus laidoje „Paskutinė instancija“, kurioje buvo pasakojama apie A. Brazausko šeimai priklausantį nekilnojamąjį turtą pajūryje – prabangų dvarą Preiloje ir namą Palangoje ir oficialiai tų namų savininku pristatomas bendrovės „Immobilitas“ savininkas G. Zinkevičius. Ši bendrovė buvo įregistruota tuo pačiu adresu, kaip ir statybų bendrovė „Skala“, kuri buvo apipilta anuometinės vyriausybės užsakymais.

Pikti liežuviai plaka, kad Lietuvos turtingiausių žmonių sąrašuose turėtų rikiuotis ir generalinio miškų urėdo Benjamino Sakalausko pavardė. Zarasų rajone, iš kur yra kilęs urėdas, jo žmonos vardu yra registruotas elnynas – tik vienas iš šio žmogaus „žaisliukų“.

Skelbiamos rinkliavos?

Alytuje neseniai urėdo vieta buvo atlaisvinta „valinskininkui“ Rimantui Prūsaičiui. Rinkliavos partijai ar reikalingiems žmonėms, pasakojama, jau startavo. Nepatikrintais duomenimis, kiekvieną mėnesį privaloma tvarka iš visų girininkijų į bendrą kasą įnešama po tris tūkstančius litų.

„Iš tiesų negalima kaltinti visų, kurie dirba miškuose. Turime daugybę savo darbui atsidavusių girininkų, eigulių, jie viską daro, kad miškuose būtų tvarka, rūpinasi savo valdomis. Problemos slypi pačioje viršūnėlėje“, – sakė Alfa.lt kalbinti žmonės.