Mūsų kaltė dėl gėjų eitynių

Prieš porą savaičių įvyko tai, kam mes leidome įvykti. Triukšmingai ir spalvingai pražygiavo pirmasis Lietuvoje vykęs homoseksualistų paradas. Sako, Lietuva buvo paskutinė šalis Europoje, kurioje tai įvyko. Paskutinis bastionas krito, ir mes – bastiono gynėjai – šitą mūšį pralaimėjome. Tačiau kiekvienas pralaimėjimas tampa dar didesniu, jeigu iš jo nepasimokoma. O teisingai išanalizavus padarytas klaidas ir padarius išvadas, pralaimėjimas gali atnešti daug daugiau naudos, nei svaiginanti, spontaniška pergalė. Tai lyg šachmatai – pradėjęs pirmauti, pradedi nebegalvoti, ir iniciatyvą perduodi pralaiminčiam priešininkui, kuris įtempia visus savo sugebėjimus tam, kad atsiimtų prarastas pozicijas ir laimėtų.

Taigi, kas kaltas dėl to, kad šalyje, kurioje trys ketvirtadaliai piliečių sako griežtą NE, kurioje tam nepritaria trečdalis parlamentarų (jau nekalbant apie tai, kad šiandien valdžioje – „konservatoriai“), kurioje veikia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymas, kuri vis dar vadinama katalikiška, šeimą vertinančia šalimi, kurios Konstitucija įpareigoja saugoti tautos dorovę, įvyko pirmasis viešas homoseksualų gyvenimo būdo pašlovinimo renginys?

Taip jau susiklostė, kad teko „iš vidaus“ stebėti pilietiškų žmonių bandymus išreikšti nepritariančią poziciją eitynių klausimu. Jaunas žmogus, gan naiviai žiūrėjau į „senosios kartos“ disidentus, turinčius ilgametę patirtį, kartais siekiančią net Sibiro lagerius, nepalaužiamas vertybes ir valią. Tokių žmonių Lietuvoje nemažai. Nesivaikančių Europos milijonų, neparsiduodančių su vėjais užeinančiomis naujomis madomis, einančių doru keliu jau ne vieną dešimtį metų. Įdomu, kad idėją, kuria gyvena šie žmonės, palaiko absoliuti dauguma mūsų tautos.

Tačiau kodėl atsitiko taip, kad laimėjo saujelė mesijų nuo Dono, ir keletas užsienio pranašų? Sakysite, jog jie turi didelę galią? Maišus pinigų? Jie valdo žiniasklaidą ir politiką? Gal taip ir yra, bet mes jau daug kartų stovėjome prieš panašias grėsmes. Kryžiuočiai, be viso kito, dar ir šarvuotus riterius siuntė, sovietai – daugybę tankų. O mes niekada neturėjome nieko, išskyrus vieną dalyką – vienybę…

O ką mes turime šiandien? Šiandien mes nebeturime nieko. Pagrindinė problema yra ne išorės spaudimas, ne milžiniškas jų finansavimas, ne jų galia, o paprasčiausias mūsų silpnumas, vienybės trūkume ir nesusikalbėjimas. Gyvai mačiau ir savo kailiu patyriau, ką šiandien reiškia prie vieno stalo susodinti, nors du vadinamuosius „vadukus“ (vadukas – populiarumą ir galią praradęs, arba jos niekada neturėjęs politikos ar visuomenės veikėjas, turintis apie dešimt pasekėjų ir karštai tikintis savo teisumu. Ne tiek prieš bendrą priešą, kiek prieš kitus vadukus, stovinčius toje pat barikadų pusėje)… Štai tikroji mūsų tragedija ir pralaimėjimo priežastis.

Stebėjau, kaip vyksta darbas – yra eilė labai žinomų (ir jūs tikrai nustebtumėte) visuomenės ir politikos veikėjų, kurie nepritaria homolobistų invazijai į mūsų protus, tačiau kas atsitinka, kai bandome susodinti juos prie vieno stalo? Tada išlenda seni, dar Sąjūdžio metus siekiantys konfliktai, asmeninės simpatijos ir antipatijos, viešosios nuomonės baimė, ar net visiška apatija. Mums pavyko greta susodinti krikščionis ir pagonis, bet porą vadukų sėdinčių greta – neįmanoma. Tas prakeiktas sakinys „žinoma, aš jus palaikau, bet pats neprisidedu nes…“, nuskambėjęs dešimtis kartų ir buvo tas veiksnys, kodėl mes pralaimėjome. Ir kiekvienam nesugebėjusiam perlipti per asmenines ambicijas, senus konfliktus, partinius ir ideologinius skirtumus ir įvairius kitus vėžinius užkratus, aš noriu pasakyti – sveikinu, Tu ėjai kartu su gėjais!

Nenoriu gilintis į konkrečias padarytas klaidas, paminėsiu tik vieną faktą, jog buvo bent dešimt atskirų, tarpusavyje nebendraujančių iniciatyvų rinkusių piliečių parašus prieš eitynes. Išsibarsčiusios jėgos, žinoma niekada nesurinks svaraus kiekio parašų, o bet koks bandymas apjungti visus bendram darbui baigdavosi taip pat – „visi kiti daro blogai“. Ir ką mes turime? Prieš pat eitynes, homolobistai Prezidentei įteikė elektroninėje peticijoje, kuri neturi jokio teisinio statuso, surinktus, daugiausia užsieniečių paramą rodančius parašus.

Surinkta nemažai – 15 tūkstančių. Bet ar šie, internetiniai (o mes visi žinome, kaip ten viskas vyksta…) parašai su užsieniečių pozicija nebūtų nublankę prieš surinktus teisėtą statusą turinčius balsus, kur šalies piliečiai išreiškia pasipiktinimą valdžiai, kurią jie išrinko, kad ši atstovautų jų interesus. Ir surinkti dešimt kartų didesnį kiekį parašų buvo įmanoma vien Vilniuje. Bet mes to nepadarėme…

Antiglobalistas Vilius Bražėnas sakė, kad niekada nelaimėsi kovos prieš „vaduk’izmą“. Bet negi Viliaus žodžiuose užkoduotas mūsų pralaimėjimas ? Negi tikrai neįmanoma? Šį neįmanomą, mums teks padaryti įmanomu, kitaip ateitis laukia liūdna. Ir atsakomybę teks prisiimti būtent vadukams. Kažkada mūsų visų paklaus, „ką tu padarei, kad tai sustabdytum?“ Ir su pasiteisinimais neišsisuksime. Teks pripažinti, kad nesugebėjai perlipti savo ambicijų ir egoizmo, teks pripažinti, kad būtent tu dėl viso to kaltas, o ne kažkokie ES milijonai…

Užuot civilizuotai sustabdžius šitą, mums nepriimtiną šou, beliko eiti ir riteriškai pripažinti pralaimėjus tiems, kurie buvo vieningesni už mus, tiems kurie sugebėjo pamiršti savo vidaus nesutarimus (o jų yra visur), pajungti vardan savo reikalo nemažai Lietuvos ir užsienio organizacijų ir vieningai prastumti šitą didelę vinį į dorovės karstą. Lengviausia kaltinti merą, Kubilių ar iškrypusius vakarus, bet tiesa yra tokia – galingo ir staigaus visuomenės atsako sulaukusi valdžia nebūtų nė prakalbusi apie jokius gėjų paradus. O atsako nebuvo…

Atsako nebuvo ir jie sėkmingai peržengė savąjį Rubikoną. Kelio atgal nebėra nei vienam iš mūsų. Ateityje laukia „santuokos“, įvaikinimo klausimas, juoda homopropaganda. Nereikia naiviai tikėtis, kad to nebus – tai aiški ir logiška įvykių seka, jau porą dešimtmečių vykstanti Vakarų valstybėse. Patys Lietuvos homoseksualistai tai sako atvirai.

Lieka užduoti vienintelį klausimą: kaip mes pasipriešinsime? Į įvairias „tradicines“ partijas vilčių nebedėkime, po žydrai raudono savaitgalio, jos prarado pasitikėjimą net ir tų, kurie nepopuliarių ekonominių sprendimų metu, juos palaikė vien dėl „idėjos“. Idėjos jiems nebereikia.

Tas pats ir su bažnyčia… Sovietmečiu, sugriauta bažnytinė institucija, su uždarytom bažnyčiom ir išsprogdintom koplyčiom, buvo milžiniškas pasipriešinimo ramstis visiems kovojusiems prieš atėjūnus. Šiandien, iš puošnių bažnyčių, susitepusių pedofilijos skandalais, mes negirdime nieko. Tolerancija ir abejingumas – mirštančios visuomenės požymis. Tai galima pasakyti ir apie šiandienos bažnyčią, kai vos keletas šventikų, žiniasklaidos tuoj pat „nurašomų į marginalus“, išdrįsta viešai pasisakyti, jog homoseksualaus gyvenimo būdo propagavimas, tai smerktinas reiškinys.

„Buduliškos“ neapykantos homoseksualiems žmonėms, šalyje yra daug. Tuo mes galėjome įsitikinti apsilankę parado priešininkų stovykloje, renginio metu. Gerai tai ar blogai – ne tame esmė. Aišku tik viena – plytomis ir keiksmais arba taikiais piketais su pilietine pozicija parado metu, mes nepasieksime nieko. Tai daugiau saviapgaulė „žiūrėkite, aš – protestuoju!“ Viena, kas mus dar gali išgelbėti, tai vieningas visuomeninis judėjimas, ir kiekvieno mūsų indėlis į bendrą reikalą.

Tik pamiršus savo egoizmą ir atsimerkus, pamačius kokia milžiniška mašina traiško vienišus ir išbarstytus mūsų šluotos virbus, galime bandyti surišti ją į vieną neperlaužiamą vienetą ir išsišluoti savo kultūrą. Ir aš naiviai tikiu, kad vienybė, tai ne paklusnumas ar savo individualumo atsisakymas, kad tai nėra ištirpimas kitame. Aš noriu tikėti, kad įmanoma suvienyti visas jėgas, kurioms rūpi mūsų ateitis…

O ateityje laukia daug didesnės kovos. Gėjų paradas – pirmasis jėgų apsiuostymas. Deja, mūsų pusė pasirodė kaip silpna, nevieninga marginalų ir chuliganų grupė. Mes visi žinome, kad taip nėra, telieka iš šiltų fotelių ištraukti kiekvieną, palaikantį doros tautos idėją ir stengtis burti kuo platesnes gretas.

Kultūros ir visuomenės veikėjai, organizacijos, pilietinės iniciatyvos, verslo atstovai ar paprasti žmonės, stoję prieš bendrą priešą dar gali išgelbėti mūsų ateitį, nes potencialo yra labai daug, tai atsispindi visuomenės apklausose. Nenori prisidėti? Gali pradėti siūti vaivorykštinę vėliavą – tavo vaikams jos prireiks…