Mirtinas virusas
Apskritai kritikuoti kitų žiniasklaidos leidinių ir kolegų rašinių tarp žurnalistų nėra priimta. Toks yra nepajudinamas mūsų etiškai priekaištingos profesijos principas. Tačiau esti atvejų, kai žurnalistų tylėjimas kitų žurnalistų publikacijų atžvilgiu galėtų ir turėtų būti suprastas kaip nebylus pritarimas tokiam žingsniui. Tai liečia atvejus, kai žurnalistika yra panaudojama tokiais tikslais, kurie iš esmės prieštarauja doros žurnalistikos visuomeninių funkcijų prigimčiai. Čia kalbama apie praėjusio savaitgalio dienraščio „Respublika” antisemitinio ir ksenofobinio turinio publikacijas bei iliustracijas.
Kas tai yra? Kaip į mūsų vieno iš didžiausių ir solidžiausių dienraščių pirmąsias pozicijas įšoko piešiniai ir tekstai, kurių tiek turinys ir forma, tiek formuluotės ir sąvokos yra tiesiogiai pasisavinti iš septynių dešimčių metų senumo nacistinio propagandinio leidinio „Sturmer” arsenalo? Kokių motyvų dėka vienas iš laikraščių akivaizdžiai stengiasi vėl panardinti mus į praeito šimtmečio vidurio tamsiausių minios instinktų siautėjimo laikotarpį?
Mūsų nepriklausomos žiniasklaidos veiklos tuzinmečio rezultatas yra, be viso kito, ir gerokai prablaivėjusi skaitytojų nuovoka, dėl kokių priežasčių ir kokiais keliais skandalingos publikacijos atkeliauja į mūsų stambiausių laikraščių pirmuosius puslapius. Ką jau bekalbėti apie mus, žurnalistus. Todėl ypač verta susimąstyti, kokio grėsmingo politinio scenarijaus dalimi yra lemta būti šiai šiurpą ir pasibaisėjimą keliančiai antisemitinei ir ksenofobinei žurnalistinei „torpedai”. Juk tai, kad šis unikalus žurnalistikos „artefaktas” papuošė antrosiose pozicijose įsitvirtinusio periodikos leidinio viršelį likus dešimčiai savaičių iki įstojimo į Vakarų Europos bendriją negali būti atsitiktinumas. Tai yra faktas.
Dabar stebina ir kitas dalykas – tylėjimas. Tyli mūsų politikai. Tyli mūsų intelektualai, kurie kaip šimtas spartiečių nepabūgo krūtinėmis užtverti kelią išsišokėliams politikams. Tyli žurnalistų organizacijos. Ko vertas toks tylėjimas? Kokia jo prasmė? Tai – bailių tylėjimas. Taip byloja baimės instinkto sukaustytas visuomenės sugebėjimas apginti savo išniekintas fundamentalias vertybes.
Ko mes bijome, ko mes tikimės? Kad Vakarai nepastebės šio fakto, ir kad mes prasmuksime į Europą patyliukais, kaip uždangos pakėlimą pramiegojęs varjetė smuikininkas? Galime būti ramūs: tiek šių „nuostabių” publikacijų faktas, tiek mūsų visuomenės tylėjimas neliks nepastebėti. Ir būtent mūsų tylėjimas yra svarbiausias grėsmingo scenarijaus momentas, ir būtent jis suteks mums tokią „šlovę” pasaulio akyse, kuri nublanks prieš visas tiesas ir mitus apie lietuvius kaip žydšaudžių tautą, kaip mažumų teisių nepaisančią valstybę.
Regis, pernelyg dažnai mūsų dar besiformuojančiai, politinių vėjų plaikstomai visuomenei tenka tokie sunkūs atsparumo išbandymai. Mus bandoma pripratinti prie minties, kad Prezidentūra ir Seimas yra ta vieta, kur tesėtai galioja tiek padugnių leksikonas, tiek padugnių bendravimo dėsniai. Dabar mus bandoma pripratinti prie minties, kad antisemitizmas ir ksenofobija buvo, yra ir bus neatsiejami mūsų visuomeninio ir moralinio būvio aspektai, kuriuos drauge su motinų pienu įsisavins ir visos būsimosios mūsų palikuonių kartos. Kur yra riba? Kas ryšis pasakyti „Stop”? Kas, galų gale, nepabijos viešai atsiriboti ir pasmerkti?
Istorija, be visų kitų taip naudos ir neatnešusių pamokų, mus moko dar ir apie tai, kad kai kurie ypač pragaištingi, tiesiog katastrofiški visuomenės gyvenimui faktai dažnai būdavo nepastebėti, neįvertinti, tiesiog nutylėti. Štai ir dabar jau girdžiu ausyse skambant žodžius apie lazdos perlenkimą, dramblio iš musės darymą, paranoją ir t.t.
Duok Dieve, kad jie būtų teisūs. Bet yra ir tokių, kuriems yra akivaizdu: pasinaudodama įtemptu, atsakingu politiniu ir visuomeniniu momentu, viena iš stambiausių mūsų žiniasklaidos priemonių paleido į vartojimą pavojingą ksenofobijos ir antisemitizmo virusą. Šis virusas, suradęs dėkingą terpę, gali išsiplėtoti ir pakenkti visam mūsų visuomenės organizmui, nes tuo tikslu ir pasėtas. Prieš tokį užkratą tėra vienintelis antivirusas – mūsų teisinė sistema, mūsų Konstitucija. Tai rimtas jų išbandymas, nes iš to, kaip jos atlieka savo antivirusinę funkciją, bus daromos labai rimtos išvados apie mūsų visuomenės moralinę sveikatą ir apie jos brandos lygio atitikmenį europiniams ir euroatlantiniams standartams.
Prieš dešimtmetį mūsų žiniasklaida buvo pakilusi į tokias visuomeninio pasitikėjimo aukštumas, kurių įtakoje sėkmingai gyvuoja iki šiol. Pastarosiomis dienomis minėtų publikacijų „Respublikoje” dėka mūsų visuomenės informacijos priemonių reputacija smuko lygiai taip pat žemai, kaip tuomet buvo pakilusi. Todėl nuo šiol kiekvienas, kas, sutikęs gatvėje žurnalistą, panorės spjauti jam ne tik į veidą, bet ir į sielą, tikrai turės moralinę teisę tai padaryti. Kol nėra viešai atsiribota ir pasmerkta.
Savo ruožtu – kategoriškai atsiriboju ir griežčiausiu būdu smerkiu.
Ar bus tokių ir daugiau žurnalistų ceche?
