|

Mirtinas virusas

Apskritai kritikuoti kitų žiniasklaidos leidinių ir kolegų rašinių tarp žurnalistų nėra priimta. Toks yra nepajudinamas mūsų etiškai priekaištingos profesijos principas. Tačiau esti atvejų, kai žurnalistų tylėjimas kitų žurnalistų publikacijų atžvilgiu galėtų ir turėtų būti suprastas kaip nebylus pritarimas tokiam žingsniui. Tai liečia atvejus, kai žurnalistika yra panaudojama tokiais tikslais, kurie iš esmės prieštarauja doros žurnalistikos visuomeninių funkcijų prigimčiai. Čia kalbama apie praėjusio savaitgalio dienraščio „Respublika“ antisemitinio ir ksenofobinio turinio publikacijas bei iliustracijas. Kas tai yra? Kaip į mūsų vieno iš didžiausių ir solidžiausių dienraščių pirmąsias pozicijas įšoko piešiniai ir tekstai, kurių tiek turinys ir forma, tiek formuluotės ir sąvokos yra tiesiogiai pasisavinti iš septynių dešimčių metų senumo nacistinio propagandinio leidinio „Sturmer“ arsenalo? Kokių motyvų dėka vienas iš laikraščių akivaizdžiai stengiasi vėl panardinti mus į praeito šimtmečio vidurio tamsiausių minios instinktų siautėjimo laikotarpį?

|

Vaikas liko gyvas. O mes?

Leidykla „Baltos lankos“ išleido knygą „Šitas vaikas turi gyventi. Elenos Holcmanienės užrašai. 1941–1944“. Tai kaunietės, vokiečių kilmės dailininkės Elenos Holcmanienės (Helene Holzman, 1891-1968) užrašai, parašyti pokario metais. Juose – 1941–1944 m. Kauno getas. Autorė atpasakoja tai, ką matė ir patyrė pati. Ji gelbėjo geto žmones, per tuos 4 metus prarado savo devyniolikmetę dukterį, vyrą (kaunietį knygų leidėją Maksą Holcmaną.) , nemažai draugų ir artimų žmonių. Po karo E. Holcman ir jos dukra grįžo gyventi į Vokietiją, iš kur į Lietuvą buvo atsikėlusios 3-iajame dešimtmetyje. Po motinos mirties dukra Margarita išsaugojo jos užrašus, o 2000 m. išleido originalo (vokiečių) kalba. Netrukus E. Holcmanienės užrašai apie Kauno getą pasirodė ir kitomis pasaulio kalbomis. Lietuvių kalba jie publikuojami pirmąkart (iš vokiečių kalbos išvertė Osvaldas Aleksa). Knyga buvo pristatyta Kaune ir Vilniuje.