Apskritai kritikuoti kitų žiniasklaidos leidinių ir kolegų rašinių tarp žurnalistų nėra priimta. Toks yra nepajudinamas mūsų etiškai priekaištingos profesijos principas. Tačiau esti atvejų, kai žurnalistų tylėjimas kitų žurnalistų publikacijų atžvilgiu galėtų ir turėtų būti suprastas kaip nebylus pritarimas tokiam žingsniui. Tai liečia atvejus, kai žurnalistika yra panaudojama tokiais tikslais, kurie iš esmės prieštarauja doros žurnalistikos visuomeninių funkcijų prigimčiai. Čia kalbama apie praėjusio savaitgalio dienraščio „Respublika“ antisemitinio ir ksenofobinio turinio publikacijas bei iliustracijas. Kas tai yra? Kaip į mūsų vieno iš didžiausių ir solidžiausių dienraščių pirmąsias pozicijas įšoko piešiniai ir tekstai, kurių tiek turinys ir forma, tiek formuluotės ir sąvokos yra tiesiogiai pasisavinti iš septynių dešimčių metų senumo nacistinio propagandinio leidinio „Sturmer“ arsenalo? Kokių motyvų dėka vienas iš laikraščių akivaizdžiai stengiasi vėl panardinti mus į praeito šimtmečio vidurio tamsiausių minios instinktų siautėjimo laikotarpį?