Manichėjai
Manicheizmas, sinkretiška religija, jungianti zoroatrizmą su budizmo, gnosticizmo ir krikščionybės elementais. Kūrėjo Manio griežta asketinė sistema turėjo išlaisvinti dieviškąją kibirkštį, slypinčią kiekviename žmoguje, tačiau pikto šėtono užgniaužtą. Šis mokymas darė poveikį Augustinui.
Manicheizmas – tai gnostinės sistemos šeimos narys (apie II-V a.). Manichėjų judėjimo ir sektos įkūrėjas Manis (gr.k. μανις – vergas). Manis gimė Persijoje maždaug 215 metais, buvo nepaprastai pamaldus – “Dievo vergas”. Pats Manis buvo pašvęstas į Mitros misterijas; prieš sukurdamas savo religinę filosofiją, jis išstudijavo ankstyvųjų krikščioniškųjų eretinių sektų doktrinas. Būdamas maždaug 30-ties metų pasiskelbė pranašu, o pamatęs, jog juo tiki ištisos masės – ir mesiju. Tai įvyko maždaug 240 metais, valdant Persijos karaliui Šapūrui I. Manis asmeniškai patiko Persijos karaliui, tačiau jį persekiojo karaliaus sūnus. Nepaisant to, kad persiškieji rūmai buvo aukštos nuomonės apie jį, tačiau maždaug 270 metais karališkoji aplinka pasikeitė. Senovės persų religijos žynių luomas – zoroatristai – pasipiktino Manio buvimu ir pasistengė laiku politiškai prispausti naująjį karalių Bachramą I, kad jo atsikratytų. Pranašas buvo įkalintas ir 276 metais mirė kalėjime nuo žiaurių kankinimų, išbuvęs sukaustytas grandinėmis be maisto ir vandens 26 dienas. Nuo jo lavono buvo nudirta oda. Kiti biografiniai duomenys spėjami, vieningų liudijimų nerasta.
Manichėjai nemažai rašė. Raštų pobūdis ezoterinis, persmelktas mistinėmis idėjomis. Neabejojama, kad “Paslapčių knygą” ir “Paliepimų knygą” parašė pats Manis. Raštai sunaikinti, yra likę tik negausūs fragmentai. Apie manichėjų veiklą ir pažiūras daugiausia žinome iš to meto krikščionių apologijų.
Manichėjai griežtai skirstomi į elitą ir pasauliečius. Elitas – tai išrinktieji: 12 mokytojų, vadinamų išminties sūnumis ir 72 valdininkai. Išrinktųjų hierarchijos viršūnėje – Šviesos Tėvo žemiškasis atstovas. Pasauliečiai manichėjai gyvena įprastą gyvenimo būdą kaip eiliniai piliečiai (tarp jų buvęs ir šv. Augustinas). Jie aukoja elitui pinigines ir maisto aukas, tikėdamiesi patekti į išrinktųjų ratą ir gauti dvasinį atlygį.
Jų pažiūros buvo dvejopos: a) dualizmas. Jie skelbė kraštutinį dualizmą. Kosmose yra du nepriklausomi pradai – Šviesa ir Tamsa. Blogis absoliučiai savarankiškas, kaip ir gėris. Deja, blogis neįveikiamas. Kosminis cikliškumas skirstomas į tris tarpsnius: pirmąją epochą Šviesa ir Tamsa buvo atsiskyrusios; antrąją – susimaišė; o šią galutinę epochą vėl turi būti atskirtos. Kristus yra siųstas Šviesos Tėvo išlaisvinti žmonėse glūdinčių šviesos dalelių, tačiau joks dievažmogis nėra. b) žmogaus antropologija ir išsivadavimas. Žmogus yra dvilypis – jame slypi ir šviesa ir tamsa, bet tai ne Dievo, o demono kūrinys. Blogoji dvasia su savo karalijos drauge (sugulove) ėmė maišyti kaltę, geismą, aistrą, malonumą, ir sukūrė Ievą. Joje vos vos mirksėjęs šviesos spindulėlis, kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą. Žmoguje egzistuojančios dvi – šviesos ir tamsos – sielos. Žmogus gali išsigelbėti teisingu pažinimu ir gyvenimu. Reikia tris mėnesius pasninkauti, keturis kartus per dieną melstis, kūniški malonumai draudžiami, rekomenduojamas tik augalinis maistas. Taip manichėistai tobulėja, atkakliai ir ištvermingai gyvendami askezėje iki mirties, kol juose glūdinčios šviesos dalelės Šlovės stulpu (Paukščių Taku) pakils į Rojų.
Po Manio mirties manichėjai, ir toliau juo tvirtai tikėdami, tęsė manicheizmo tradicijas, į pašventinimo apeigas įtraukdami ir slaptųjų simbolių ir slaptažodžių naudojimą, o kasmetinėje ceremonijoje paminėdami pranašo mirties metines. Žmonės, išpažįstantys manicheizmą, buvo persekiojami kitų religijų pasekėjų. Tačiau ir prie tokių aplinkybių manichėjai paplito po visą pasaulį. Kai kada ši religija pasivadindavo naujai, priimdavo naują metaforišką kalbą, ir kuo toliau judėjo į Vakarus, tuo labiau krikščioniškėjo. Tačiau pagrindinės dogmos liko nepakitusios ir, kaip teigia kai kurie istorikai, vėliau manichėjai savo atspindį atrado tokių organizacijų kaip katarai, tamplieriai ir frankmasonai, draugijose.
Apskritai menicheizmas religiją supasaulietino, nepalikdamas vietos transcendencijai. Jie skleidė savo pažiūras Afrikoje, Kinijoje, Europoje. Tačiau maždaug IV amžiuje ėmė kelti pavojų Bažnyčiai, buvo paskelbti eretikais, beveik amžių persekiojami ir galiausiai išnaikinti. Vienok jų pažiūros galutinai nesunyko – jas viduramžiais perėmė kitos eretinės grupės.
