Lietuvon sugrįžęs G. Petrikas vėl imsis verslo
Gintaro Petriko tėvas Juozas Petrikas su “Lietuvos žiniomis” pasidalijo pirmaisiais įspūdžiais apie sūnaus sugrįžimą namo.
Vienas labiausiai Lietuvoje lauktų bėglių G.Petrikas praėjusią savaitę sugrąžintas į gimtinę, o penktadienio popietę Vilniaus antrasis apylinkės teismas jam skyrė pusės metų namų areštą. Teismo nurodymu, įtariamasis tėvų namuose Kaune privalo būti nuo 20.00 val. iki 8.00 val., jam uždrausta išvykti iš miesto, rodytis viešose vietose, bendrauti su kai kuriais asmenimis. Už teismo nurodymų nesilaikymą G.Petrikui gresia suėmimas. Buvęs EBSW koncerno prezidentas artimiausiu metu turėtų pradėti dirbti pas savo brolį Raimundą, kuris dabar užsiima verslo konsultavimu. Apie pirmuosius įspūdžius po dešimties metų namie sulaukus sūnaus LŽ kalbėjosi su G. Petriko tėvu.
– Ponas Juozai, jau buvot įpratę gyventi dviese su žmona. Dabar tokie dideli pasikeitimai…
– Dabar gyvensime trise. Bus daug linksmiau. Ant “dūšios” geriau, kai žinai, jog vaikas čia ir jam viskas gerai. Kad ir kas ateityje dar galėtų nutikti. Dabar visi mes geros nuotaikos.
– Kaip praėjo pirmas vakaras?
– Be ašarų neapsiėjom. Bet čia jau kitokios, džiaugsmo ašaros.
– Sūnus ne tik jūsų, bet ir namų aplinkos, mamos ruošto valgio pasiilgęs, tiesa?
– Jis buvo labai pavargęs, tai ilgai ir nevakarojom. Išgėrėm šampano. Na, dar torto, kavutės paragavo ir nuėjo ilsėtis.
– Šiandien jau žvalesnis? (su J.Petriku kalbėjomės šeštadienio vidurdienį – aut.)
– Žinoma, jau valgė karšio su alumi!
– Ponas Juozai, o kaip giminės reaguoja į sūnaus sugrįžimą? Nori susitikti, ar kaip tik nerodo intereso bendrauti?
– Kodėl nerodo, rodo! Bet žmonės yra supratingi, todėl pernelyg į svečius nesisiūlo. Ne laikas dar. Mums skambino vos per radiją išgirdę, kad Gintarą jau paleidžia. Jam reikia pailsėti šiek tiek ir imtis darbo.
– Ar tiesa, kad jis vėl imsis verslo?
– Mes dar daug apie tai nekalbėjom. Jiedu su broliu sutarė, tai kai norės, gal papasakos jums daugiau. Šiaip – juk sūnus ir yra verslininkas. Ir Amerikoje, ir čia, manau, juo bus.
– Gal prieš imdamasis verslo į kokią sanatoriją patrauks?
– Kokią dar sanatoriją?! Jau Amerikoj tiek laiko praleido. Ne. Eis dirbti.
– Penktadienio vakarą tik grįžęs į Kauną Gintaras sakė, kad žmona ir vaikai grįš dar šiemet…
– Mums sakė, kad metų pabaigoje turėtų parskristi. Gal šventėms. Marti baigs paskutinį kursą koledže ir turbūt parvažiuos visi.
– Gal ir gerai, kad sūnaus namas Kačerginėje taip ir liko neparduotas?
– Namas areštuotas. Tikras absurdas. Negana to, kad aš jau turėjau papildomai už jį mokėti, išpirkti aukcione, tai dabar dar rūpestis naujas. Ar Gintaro šeima ten grįš, dar nesvarstėm. Jie turės apsispręsti, kai iš Amerikos parskris.
– Prieš sūnui sugrįžtant į Lietuvą jūs su žmona baiminotės dėl jo saugumo? Ar ta baimė išlieka?
– Šiandien nematyti, kad kas grasintų ar panašiai. Ir jis pats nesijaučia nusikaltęs žmonėms. Juk girdėjote, sakė, kad moraliai – taip, nes tai buvo viena jo bendrovių, tačiau juk jo nebuvo dešimt metų, tai kaip jis gali atsakyti už tai, kas čia buvo per tą laiką pridirbta? Aš tikiu, kad jei jis būtų buvęs čia, būtų ką grąžinti.
– Suprantu, kad apsaugos Gintarui neplanuojate?
– Aš negaliu į jūsų klausimą atsakyti. Gintaras sakė, kad reikia pažiūrėti, kaip klostysis reikalai. (Penktadienį, tik grįžęs į Kauną, G.Petrikas žurnalistams sakė, kad situacija būnant Amerikoje atrodė vienaip, čia, vietoje, gali pasirodyti kitokia. Jis pabrėžė, kad prokuratūra nesirengia jam skirti apsaugos, nes, anot G.Petriko, “jų nuomone, aš galiu turėti savo apsaugą”).
– Ponas Juozai, dar vienas klausimas…
– Mes ir taip jau tiek prikalbėjom! Gal užteks… Pirmus įspūdžius papasakojau, kitko reikėtų kada vėliau sūnaus paklausti, ne mūsų. Vis tiek Jūs visi kaip susitarę pabrėžtinai rašysite apie tuos 80 milijonų. Kodėl įsikandote tą nesąmonę? Jei kas ir reikalautų tų milijonų, tai realybė kitokia – jis gi nieko neturi!
