Lietuvoje privatizavimas – politizuotas
Advokatė Eugenija Sutkienė, dalyvavusi ne viename privatizavimo procese Lietuvoje, mano, kad politinės įtakos išvengti neįmanoma, ir abejoja, ar ją galima sumažinti.
– Kodėl Lietuvoje be politinių skandalų neįmanoma privatizuoti infrastruktūrinių projektų? Ar tai įprasta praktika ir užsienyje, ar tai tiktai posovietinių valstybių bruožas?
– Įprasta, kad vieno ar kito didelio infrastruktūrinio projekto privatizavimą lydi didesnis ar mažesnis skandalas. Tačiau tie skandalai nėra vien tiktai politiniai. Pvz., triukšmas dėl „Lietuvos telekomo” privatizavimo iš dalies buvo paremtas ekonominiais dalykais – po pardavimo gerokai padidėjo telekomunikacinių kainos, nes to nebuvo padaryta nuo pat Lietuvos nepriklausomybės laikų.
Kartkartėmis visų komunalinių paslaugų kainos buvo peržiūrimos, o telekomunikacijų paslaugų kainas specialiai buvo vengiama peržiūrėti. Buvo siekiama nepriimti politiškai nepopuliarių sprendimų iki telekomo privatizavimo. Kilo triukšmas. Tam tikros gyventojų grupės buvo nepatenkintos privatizavimu, nes pakilo tarifai. Kadangi opozicija yra opozicija, toks gyventojų nepasitenkinimas buvo išnaudotas politiniais tikslais.
Kiti privatizavimo procesai daugiau buvo susiję su įvairiais politiniais aspektais, tačiau tai nėra tiktai Lietuvos praktika. Įvairius privatizavimus užsienyje taip pat dažniausiai lydėjo nesutarimai ir įvairios politinės aistros. Ypač jeigu tai dideli infrastruktūriniai projektai. Dėl kiekvieno iš jų vyksta mūšiai tarp investuotojų, kurie ieško užtarimo tarp politikų.
Lietuvoje taip pat didelių infrastruktūrinių objektų privatizavimas įtraukia ir politikus. Tačiau reikėtų pasakyti, jog pastaruoju metu pagrindiniai dalyviai yra ne politikai, o verslininkai, kurie visais įmanomais būdais konkuruoja dėl privatizuojamų objektų.
– Glaudūs politikų ir verslo ryšiai padeda ar trukdo privatizavimui?
– Bet kuriuo atveju rinkimų finansavimas nulemia tam tikrus procesus. Rinkimams reikia pinigų, jų duoda verslininkai, ir politikai atsidėkodami, be abejo, lemia tam tikrus sprendimus per privatizavimą. Todėl dažnai tenka stebėti įvairių politikų įsikišimą į komercinius procesus. Ir priemonės čia yra įvairios – Seimo tribūna, įvairių politinių partijų tribūna, įvairių komisijų tyrimai, žiniasklaida vaidina ne paskutinį vaidmenį.
Be to, reikėtų pasakyti, kad pastaruoju metu daugiau susiduria verslo interesai, o ne politiniai. Žinoma, jeigu galima taip atskirti. Alkoholio įmonių privatizavimas sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą dėl to, kad buvo daug pirkėjų, kurie konkuravo tarpusavyje, dažnai pasitelkdami politikus. Verslininkai stengėsi apginti savo pozicijas.
Labai negražiai atrodė politinio lygmens įsikišimas į komercinius procesus. Pripažinkime, kyla įvairių minčių, kai vienos iš privatizavime dalyvaujančios įmonės atstovas dirba Prezidento patarėju ir kaip niekur nieko Prezidentūros vardu kalba ir vertina konkurso dalyvius, teikia patarimus, kas turėtų būti laikomas konkurso nugalėtoju.
– Galbūt geriau būtų pasakyti, kad didžiausių infrastruktūrinių objektų privatizavimas yra politinis klausimas, ir jį derėtų spręsti politiniu lygiu, o ne žaisti privatizavimo komisijomis ar turto fondais?
– Jeigu privatizavimo procesas vyktų pagal iš anksto visiems žinomas nustatytas taisykles, privatizavimo institucijos tinkamai atliktų savo vaidmenį ir nekiltų įtarimų dėl privatizavimo proceso skaidrumo. Mano nuomone, politika ir verslas turėtų būti atskirti, o tam turėtų pasitarnauti aiškios ir skaidrios privatizavimo taisyklės, ir kiekviena institucija, atsakinga už savo funkcijas, galėtų laisvai priimti sprendimus.
Dabar atsitinka taip, kad, kai vienas privatizavimo proceso dalyvis ima nepatikti Vyriausybei, Prezidentūrai ar kuriai politinei partijai, privatizavimo procesas eina į pabaigą, o privatizavimo institucijos, priremtos visuomenės nuomonės, turi keisti savo ankstesnius sprendimus. Taip neturėtų būti.
Jeigu jau labai norima diskvalifikuoti vieną ar kitą privatizavimo proceso dalyvį dėl to, kad jis kam nors nepatinka, arba yra nepatikimas, arba kelia įtarimą, kad nori išplauti neteisėtai uždirbtus pinigus per privatizavimo sandorį, tai galėtų būti padaroma prieš konkurso pradžią.
Konkurso dalyvių patikimumas turėtų būti vertinamas pagal tai, ar jie atitinka kvalifikacinius reikalavimus, t. y. prieš sprendžiant, ar parduoti jiems konkurso dokumentus. Nes vėliau, kai dalyvis pateikia geriausią pasiūlymą ir paskelbiamas nepatikimu, nors prieš tai jam buvo leista dalyvauti, atsiranda erdvės spekuliuoti, kad didžiausią sumą pasiūlęs investuotojas kam nors nepatinka.
Ypač kai nepatikimumo kriterijai nėra apibrėžti privatizavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, ir tiktai dabar didelių infrastruktūrinių objektų privatizavimui baigiantis, Ūkio ministerija skubiai rengia nepatikimų investuotojų atrankos kriterijus.
Mano nuomone, taisyklės turėtų būti iš anksto žinomos, aiškios dar prieš privatizavimą. Tuomet nebus erdvės kalboms apie neskaidrumą ar piktnaudžiavimus, kad procesas yra nepakankamai sureguliuotas, o sprendimą priimantys asmenys gali spręsti savo nuožiūra dėl nepatikimumo.
Kalbino Giedrė Bielskytė
